Malonė

0

Vieną tokį nuodėmingą žmogelį taip įkvėpė išminties šviesa, kad jis nusprendė visiškai pakeisti savo gyvenimo būdą.

Ėmė ugdyti drausmę, puoselėti dorumą. Jo gyvenimo kelias buvo išties ne rožėmis klotas, bet kelių jį nuoširdžiai palaikančių žmonių įtaka buvusi tokia stipri, kad visi nedori troškimai išsisklaidė, geiduliai ir aistros nuslūgo.

Tačiau pasikeisti yra viena, o pikti žmonių liežuviai – visai kas kita. Taigi tas nusidėjelis visur kur girdėjo šnabždesius:

„Visa tai apgaulė, tai ilgai nesitęs. Negali pakeisti žmogaus būdo. „
„Ar jūs manote, kad jis tikrai metė savo blogus įpročius? Aš manau, kad dabar jis blogesnis, nei kada nors buvo.“
„Tik pažvelkite į jį! Visa tai tėra akių dūmimas!“

Galų gale jis netekęs kantrybės nuėjo pas savo mokytoją ir pasiskundė:
– Aš esu išsekęs nuo žmonių plepalų.

Mokytojas pravirko.
– Argi nesupranti, kokia tai palaima? – tarė jis. – Tai tikra malonė – nes tu žinai, jog esi geresnis, nei žmonės apie tave kalba. O štai mano padėtis visiškai priešinga: visi įsitikinę, jog aš tobulas, nors pats, deja, žinau, jog esu pilnas ydų!

Parengta pagal:
Saadi. Rožių sodo žiedlapiai. Kaunas: Mijalba. 2005, 67 p.

Dalintis:

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here