Mama mane tiesiog emociškai žlugdo

8

Klausimas: Sveiki. Tiesiog nebežinau kur kreiptis, kadangi gyvenu mažam miestely, kur psichologai, psichoterapeutai ir t.t. kalba viešai apie jų pacientų bėdas, o man to nereikia. Nenoriu, kad po miestelį sklistų mano mamos vardas ir panašiai. Bėda yra ta, kad ji (mama) tiesiog mane žlugdo. Emociškai. Šiandien mano noras gyvent visai išnyko. Argi motina gali pasakyti savo vaikui “pilsiu į snukį” vien todėl, kad vaikas nenori rengtis plonesniais drabužiais? Jau nekalbu apie tai, kad bijau jos ko nors prašyti. Baisu net paklausti, “ar galiu susitikti su draugu” nes ji tiesiog pašėlsta, o blogiausia tai, kad tik mano draugas mane tempia į gyvenimą. Jei jis manęs nepalaikytų, vargu ar dar būčiau gyva. Mamai, 50, man 18, nebesu vaikas, bet ir nesu visai savarankiška. Mokausi gimnazijoje, paskutiniai metai, bet dėl pykčių (jau antri metai arba kitaip sakant, 2 metai po tėčio mirties) mano pažymiai krenta ir vargu ar išlaikysiu egzaminus norimais balais. Tiesiog nebežinau ką daryti, norisi mirti, ir trūksta paskutinio lašo, kad man neberūpėtų niekas ir padaryčiau tai, kas įskaudintų mano mylimus žmones. Nebežinau ką daryti, kad bent likusius mėnesius mano ir jos santykiai nebūtų kupini pykčio ir baimės.

Komentuoja psichologas Julius Tilvikas

Labas, Jolanta, ačiū, kad kreipiesi pagalbos.
Užjaučiu dėl dabartinės situacijos. Tikrai labai sunku, kai neturi į ką atsiremti ir, atrodo, jog beveik visas pasaulis priešiškas, ypač kol dar neturi tvirto pagrindo po kojomis. Tai, jog kreipeisi pagalbos, yra ženklas, kad tu turi vidinių resursų keisti savo gyvenimą, įstrigusį, rodos, beviltiškoje padėtyje.

Tokiose situacijose svarbu, kad suvoktum perspektyvą: šis tavo gyvenimo periodas tėra tik trumpa atkarpa, tai, kas vyksta dabar – tavo motinos smurtas, spaudimas gerai mokytis ir baigti mokyklą – baigsis. Žinoma, vien mano pasakymas, kad tai kažkada pasibaigs gali mažai tenuraminti, tačiau, pasikartosiu, svarbu, kad suprastum – taip, kaip yra dabar, netruks visą amžinybę.

Kitas, dar svarbesnis faktas, kurį tau pačiai svarbu pripažinti – tavo motina prieš tave smurtauja. Laiške atvirai nerašai apie fizinį smurtą, bet tavo pacituota motinos frazė byloja, kad greičiausiai ji ne kartą yra prieš tave yra pakėlusi ranką. Niekas, nei vienas žmogus neturi moralinės teisės tau grasinti, bauginti ar fiziškai smurtauti – nesvarbu – tau aštuoneri, aštuoniolika ar aštuoniasdešimt! Jos veiksmai yra akivaizdus, neginčijamas smurtas prieš tave.

Žinau, tavo viduje yra dalis, kuriai nepaprastai baisu pasipriešinti tokiam elgesiui: atrodai gerokai silpnesnė, mažesnė, gležnesnė nei tavo motina. Aštuoniolika metų tau pagrįstai taip atrodė. Atrodė, jog neturi jokio pasirinkimo.

Tikrai, būdami vaikais negalime pasirinkti tėvų, kad ir kaip norėtume. Negalime pakeisti jų elgesio mūsų atžvilgiu – jie pasirenka, kaip elgtis. Mes, būdami vaikais, mažai ką galime įtakoti, nors dažnai atrodo – lyg mūsų „blogas“ elgesys iššaukia neigiamas tėvų reakcijas. Pamirštama viena, svarbiausia, – vaikai dar neturi emocinių, psichologinių, protinių ir fizinių resursų elgtis taip, kaip iš jų tikisi suaugusieji. Tik saugus, globojantis, artimas tėvų ryšys padeda mums tuos resursus išsiugdyti ir tapti „gerais“ suaugusiais.

Jolanta, tu jau nebesi ta bejėgė mergaitė, su kuria mama gali daryti, ką panorėjusi. Esi jauna mergina, kuri gali turėti savo gyvenimą, jei tik pati panorės, jei sugebės pasakyti „ne“ prieš ją naudojamai motinos agresijai.

Kaip rašei, gyveni mažame miestelyje, kuriame psichologai išplepa savo klientų paslaptis. Galimas dalykas, kad aplinkiniai palaikytų tavo motiną, nes, neva „ji tave pagimdė ir užaugino, dėl to reikia ją gerbti ir mylėti“. Tai netiesa. Žmonės meilės ir pagarbos, nesvarbu kas jie mums – tėvai, seneliai, draugai, prezidentai ar benamiai – turi nusipelnyti savo veiksmais santykyje su mumis. Jei tas santykis smurtinis, šie žmonės nenusipelno nei meilės, nei pagarbos. Tu, Jolanta, nepasirinkai gimti būtent šioje šeimoje – tavo tėvai nusprendė tave pagimdyti, todėl atsakomybė už tavo, kaip vaiko, gerovę buvo jų pareiga.

Galimas dalykas, kad tau sunku rasti palaikymą iš artimųjų, giminių, tačiau tavo aplinkoje yra bent vienas tave palaikantis žmogus – draugas, tempiantis tave į gyvenimą. Laikykis kol kas už jo, kol susikursi stipresnę palaikymo sistemą, apie ją parašysiu truputį žemiau.

Sudėjus tuos svarbius, mano aprašytus, dalykus į vieną krūvą, gali pamatyti kaip atrodo tavas gyvenimas iš kitos perspektyvos, tarsi iš šono. Kol kas esi sunkiame gyvenimo etape, tačiau tai tik etapas, tai nesitęs amžinai. Tavo motina prieš tave smurtauja, tačiau neprivalai jai nusileisti, esi pakankamai didelė (suaugusi), kad galėtum pasipriešinti smurtui ir turi pilną moralinę teisę tai padaryti.

Dar truputėlį apie mokslus, pažymius ir gimnazijos baigimą. Šiame gyvenimo etape pažymiai gali atrodyti kaip „objektyvus“ tavo asmenybės vertinimas. Taip nėra. Esi vertinga, nes gyveni, o ne dėl 10-tuko už rašinį. Dabar mokslai gali atrodyti nepaprastai svarbūs, būtent todėl jauti dar didesnį spaudimą būti tokia, kokios tavęs tikisi kiti. Pagalvok, ar tau bus labai svarbu kokiais pažymiais baigei gimnaziją, po dešimties, penkiolikos, dvidešimties metų? Žinau, tai šiek tiek gali įtakoti galimybes mokytis ten, kur tu nori, ir dabar atrodo, jog dabartinė sėkmė moksluose nulems tavo viso gyvenimo karjerą ir sėkmę. Taip irgi nėra. Gyvenime tikrai turėsi gerokai daugiau galimybių nei dabar gali įsivaizduoti, svarbu kad galėtum jomis pasinaudoti, o galėsi pasinaudoti tik tokiu atveju, jei gyvensi.

Metas pakalbėti apie palaikymo sistemą. Pradėkime nuo resursų, kuriuos turi jau dabar, po ranka. Pirmiausia – galimybė rašyti dienoraštį / žurnalą. Jame gali išrašyti tave smaugiančius jausmus, mintis, sapnus – tai gali būti vieta, kurioje gali visiškai atsiverti ir tai nieko nekainuoja – gali rašyti kompiuteriu ir užrakinti dokumentą slaptažodžiu. Yra internetinių programų „žurnalinimui“. Gali rašyti popieriuje ir laikyti tai slaptoje vietoje, o kad būtų saugiau – pragręžti sąsiuvinyje skylę ir užrakinti jį spynele.

Kalbant apie psichologus ir psichoterapeutus – yra konsultuojančių internetu (skype ar net elektroniniu paštu), todėl neprivalai rinktis vietinių specialistų. Paieškojusi tikrai rasi. Renkantis terapeutą svarbiausia, kad jis galėtų lengvai identifikuoti smurtą, būtų supratęs kokie turėtų būti sveiki vaikų ir tėvų santykiai. Tai būtų dar viena atrama tavo palaikymo sistemoje.
Internete gali paieškoti palaikymo grupių, kuriose rastum bendraminčių, galinčių padėti pamatyti tavo situaciją kitomis akimis – palaikančių ir padrąsinančių. Lietuvoje kol kas jų labai mažai, tačiau palaikymą internete gali gauti ne vien iš lietuvių, yra užsienio tinklapių ir grupių.

Galų gale, tavo vaikinas, kuris padeda tau – dabar vienas iš svarbiausių žmonių tavo palaikymo sistemoje, kuri, tikiuosi padės tau išlipti iš esamos situacijos.

Baigdamas, noriu dar kartą paskatinti tave žvelgti į priekį. Taip, dabar tau sunku, tačiau šis etapas yra tik laiptelis savarankiškam ir geresniam gyvenimui. Eik, nors ir skauda, gyvenk, nors ir labai sunku, nes tai, kas vyksta dabar – laikina ir turi pabaigą. Linkiu kuo geriausios kloties!

Psichologas Julius Tilvikas
www.laime.eu | www.porosterapija.lt
Iliustracija: Victoria Palacios

Dalintis:

8 COMMENTS

  1. \\\”Tik saugus, globojantis, artimas tėvų ryšys padeda mums tuos resursus išsiugdyti ir tapti „gerais“ suaugusiais.\\\”
    Manau, visuomenės spaudimas būti \\\”gerais\\\” irgi yra tam tikros formos smurtas. Būk geras, paklusnus (vaikystėje tėvams, suaugus – įstatymams), neprieštarauk, nepyk, nejausk..
    Gal labiau tiktų sakyti tapti \\\”sveiku suaugusiu žmogumi\\\”?

  2. Vargu ar kalta vien mama. Visada reiketu isklausyti abi puses. Jei jau taip blogai pas mama, galima ieskotis darbo ir buti nepriklausomai nuo jos. Iseitis visada yra, reikia tik labai noreti…

    • Kalti visada tik tevai. Joe mums viska skolingi. Ji ju neprase kad pagimdytu. Jie abu tyliai su tevu taip sugalvojo, o paskui nesugebejo myleti…..

  3. sveika, tikiuosi, perskaitysi si atsakyma. manau svarbiausias faktas tavo laiske yra tai, kad pries 2 metus jus su mama praradote teti. neabejoju, kad tavo mama tave myli, tiesiog ji yra dideliame skausme ir depresijoj, kuria perleidzia tau.
    mano seimoje buvo labai daug skausmo ir streso kai as augau, tevai isliedavo savo bloga savijauta ant manes. maniau, kad tai neikad nesibaigs ir niekada neturesiu pilnavercio gyvenimo.
    dabar jau praejo kokie 5 metai poto, ir as laiminga. prireike daug laiko kad suprasciau, koki pragara patyre mano tevai, ir kad jie dare viska ka galejo tuo metu geriausio.
    Tavo mama turbut yra silpnesne negu tu, ir gal ti Tu gali pastatyti ja ant koju. laikas tikrai gydo zaisdas, ir sitas tavo kosmaras padarys tave stipriu ir jautriu zmogumi po keleriu metu.

  4. Gyvenimas, nesibaigia mama. apsidaryk aplinkui ir pamatysi kiek daug nuostabiu ir graziu dalyku yra aplinkui, dziaukis gyvenimu ir kiekviena akimirka:) Linkiu stiprybes:)

  5. Labai lengva visiems sakyt, kad tai praeis, kad tai tik etapas.. tai nepraeina, net kai suaugi, galiausiai pradedi elgtis taip pat kaip tavo motina. Bet tu turi sansa irodyti visiems, kad esi ne tokia kaip ji, kad esi emociskai stipri. Atsimink tai kiekviena minute. Gyvenk su ja ir rodyk jai, kad ji taves nesues, kol ji prades pati saves prades gedytis, nes taip ir buna.. gaila mamos, nes velai supras viska. Vaikai moko tevus, taip yra.

  6. Viskas siame gyvenime yra laikina, dabar yra taip, rytoj dar kitaip. eik ten, kur veda tavo gyvenimas, pasitikek savo stipriausiomis savybemis. O kai sunku, paramos gali taip pat sulaukti paskambinusi psichologines pagalbos linijomis (info internete). Ir nepamirsk, tai tik toks etapas. Linkiu tau laimes, klausyk savo sirdies, tikek, leisk sau svajoti, buk laisva. Tu esi verta visko, ko nori, kaip ir visi zmones.

  7. Zmogui yra labai sunku, ir nepades sakymai “kad tai tik etapas”, kad padetu “suprast motina, nes jai irgi sunku”. Kam is jusu padejo tokioj situacijoj mastymas “tai tik etapas”, ar kad “as turiu suprast motina?”. Niekam. Taip tik atrodo is perspektyvos kai ziuri, kad taip “mastyt reikia”. Nesamone. Buvau irgi tokioj pat situacijoj ir palaikau psichologa – zmogus pagarbos ir meiles TURI NUSIPELNYTI, nesvarbu, kas jis butu. Buvau dar paaugle, kai po eiliniu motinos siautejimu tyliai savyj apsibreziau gyvenime principus ir savo veiksmu plana, KAS BUS TOLIAU. Tuo metu pirma karta gyvenime supratau, tarsi viduj kazkas nutruko, kad nesvarbu ka as darysiu ir kokia “gera busiu”, ji vis vien manes nemylejo ir nemyles. O principai tokie – as nieko motinos neprasiau, absoliuciai nieko – tai buvo jos sprendimas mane gimdyti ir auginti (as net isdrisau jai pasakyt ta…). Antra – ji niekada nebus mano savizudybes priezastis, to tai ji tikrai nenusipelne, tai tik parodys, kad ji laimejo. Trecia – taip, as jausiu butent kersta, o ne “pasidavima, besalygiska meile ir supratima”, nes sitie jausmai tokiu atveju – tiesiausias kelias i savizudybe. Ir priesingai, kersto jausmas mane ves pirmyn ir suteiks stiprybes – mokytis ir gyventi. Kerstas ne jai kazkuo pakenkt, bet tiesiog su ja nesitaigstyt. Ir taip, atleiskite visi moralistai, nekesti jos, kaip kad ji manes nekente. Isvados? Gerai mokytis verta – taip, duoda daugiau gyvenime pasirinkimu. Kokie santykiai su motina dabar? Pavirsutiniski, bet as daugiau nebesimurkstau jos siautejimu liune ir taip issaugau sviesia galva. Ar viskas isspresta, nuo visko isgyta? Ne, nors praejo kelios desimtys metu. Bet ar visgi verta buvo tada nepasiduot? Taip..

Comments are closed.