Man 20 metų ir man yra labai sunku bendrauti su savo tėvais

3

tevai-vaikai-konfliktaiKlausimas:

Sveiki. Man yra 20 metų, bet man yra labai sunku bendrauti su savo tėvais. Būdama tokio amžiaus norėčiau dažniau kur nors išeiti pasibūti su draugais, ypač vaikinais,o kai pasakau tai mamai dažnai sulaukiu nepasitenkinimo ir įkyrių klausimų. Pasakau su kuo einu, kur einu, kada grįšiu, bet net neįpusėjus kokiam susitikimui visada gaunu įkyrų skambutį kada grįšiu namo. Tai panašu į paranoją ir visišką nepasitikėjimą, nors nieko neprisidirbu, visada grįžtu kada pasakau kad grįšiu, pranešu, jei grįšiu vėliau, kur būsiu ir panašiai. Net nežinau, kaip įgyti daugiau mamos pasitikėjimo manimi ir kaip atsikratyti jos tokios per didelės meilės. Gyvenu su tėvais viename mieste, o studijuoju kitame,bet net ir būdama kitur jaučiu didelę kontrolę ir tą patį nepasitikėjimą. Esu ne kartą su mama apie tai kalbėjusi,bet tai nepadeda. Gal reikėtų kad mano draugai su ja pasikalbėtų? Ar pačiai kažkaip kitaip apeiti šitą problemą? Dėkoju už atsakymą.
(Vardo net nerašysiu, dėkoju už supratimą)

Atsakymas:

Sveika,
Visų pirma, ačiū, kad pasidalinai savo problema. Tai jau pirmas žingsnis. Kaip suprantu iš laiško, jauti stiprią tėvų kontrolę ir nepasitikėjimą Tavimi. Pristatant problemą aiškiai išdėstai, kaip pati jau bandei spręsti šią problemą – išsamiai paaiškindavai tėvams, kur išeini, kada grįši, perspėdavai, kad užtruksi. Toks Tavo elgesys tikėtina, kad turėtų sumažinti tėvų nerimą dėl Tavęs.

Žinai, aš perskaičiusi laiškelį iš karto pagalvojau, o dėl ko labiausia nerimauja Tavo tėvai? Gal bandei kalbėdamasi klausti mamos (arba tėčio): ,, ką jauti ir galvoji, kai manęs nebūna šalia?“
Kaip pati rašai, Tau 20 metų. Esi jaunas žmogus, tikiu, kad norisi savarankiškumo, laisvės, noro pačiai eiti per gyvenimą, mokytis iš klaidų ir pan., tiesa? Tačiau mes savo tėvams (kad ir kiek būtų metų) esam vaikai. Jiems vaikai visada lieka vaikais. Ir kartu lieka atsakomybė ir noras saugoti, globoti, rūpintis.

Pažiūrėkime į šią situaciją tėvų akimis: tikriausia jiems baisu ir nesaugu išleisti Tave, galbūt yra baimė pripažinti, kad Tu jau užaugai, galbūt ,,žino, koks tas dabar jaunimas“(jų manymu), galbūt yra dar kitokių motyvų. Todėl ir laiško pradžioje klausiau, kas Tavo tėvams kelią didžiausią nerimą?

Džiugu girdėti, kad nesi nuvylusi tėvų, rašai, kad ,,nesu prisidirbusi“. Tai turėtų stiprinti pasitikėjimą Tavimi. Manau, kalbant su tėvais būtų tikslinga atvirai pasakyti, kaip jautiesi, pasiteirauti, kaip jaučiasi mama ir kas jos manymu leistų Tavimi pasitikėti labiau?

Pagalvojau, kad žvelgiant į vaikų gimimo eiliškumą šeimoje, dažniausia tikėtina, kad tėvai sunkiau ,,paleidžia“ vienturtį vaiką (juk jis vienintelis vaikas!) ir jauniausią vaiką šeimoje (jis užima mažiausiojo šeimoje poziciją). Gaila, kad neparašei, kuri Tu esi pagal gimimo eiliškumą šeimoje. Prie to paties, jei turi brolių/seserų kaip tada jais pasitiki tėvai? Kaip elgiasi?

Kita vertus, nors pasakai tėvams, kur esi, su kuo, kada grįši, jau tada nerimas turėtų mažėti. Nerimas kyla tuomet, kai būna nežinia. Nors jie kaip ir žino, kur esi, bet tėvai galbūt nepažįsta Tavo draugų? Galbūt jiem kyla nerimas ir klausimas: ,,o su kokiais draugais leidžia laiką mano dukra?“.

Apibendrinus Tavo laiškelį, noriu pasakyti, kad esi motyvuota spręsti savo problemą, pati bandai ieškoti galimų sprendimo būdų. Tai yra labai sveikintina. Pasitikėjimą reikia užsitarnauti, be to tam gali prireikti ilgesnio laiko tarpo. Tėvai, matydami, jog nori būti savarankiška, jų nenuvilianti dukra, augins pasitikėjimą Tavimi. Palyginimui: tai tarsi ,,pliusų ir minusų“ rinkimas – kuo daugiau susirinksi ,,pliusų“, tuo jiems labiau įrodysi, kad gebi būti savarankiška, atsakinga už save ir savo poelgius mergina. Tikiuosi, išsakyti mano pamąstymai ir klausimai leis inicijuoti šiltą pokalbį su tėvais. Linkiu, kad to pokalbio metu tiek Tu, tiek tėvai išsakytų savo pozicijas, jausmus, mintis ir priimtumėte efektyviausią sprendimo būdą, tenkinantį abi puses.

Sėkmės Tau!
Psichologė Rasa Baležentytė

Dalintis:

3 COMMENTS

  1. Sveika,

    Negaliu neparašyti, situacija pažystama ir nesenai buvo gan aktuali. Gali nemažai apie tai kalbėti ir analizuoti, bet sprendimas gan paprastas, nors kartais neatrodo lengvas. Po truputi turėsi pati praplėsti savo laisvės ribas. Kalbėkis su jaias kaip ir dabar, nekonfliktuok, tai niekur neveda, jų nepakeisi (patikėk bandžiau:D ). Šnekėk ramiai, informuok juos kas ir kaip, ir ramiai leisk laiką. Skambina per pasimatymą? Nekelk. Paskambink po pasimatymo ir pasiteirauk kas atsitiko? Tu gi viską jiems pasakei… Nesupranta? Nieko baisaus, svarbu jausti riba, kada uždaryti “temą”. Nesiteisink ir nesigilink, jų elgesys pagrystas baimėmis ir krūva įvairių kompleksų ir t.t. Todėl jei matai, kad tavęs nesupranta nors tu viską padarei iš savo pusės, palik ramybėje, svarbu, kad tu namie. Jie turės priprasti arba susitaikyti. Tik būtų smagu jei darytum tai su kantrybe, bent tiek tu jiems tikrai skolinga ;)

  2. Padaryk viską, ką patarė psichologė, t.y. ir toliau pasakyk, su kuo esi, ką veiki, kur esi, kada grįši, supažindink tėvus su draugais, su kuriais leidi laiką. Tačiau kai jau išeini, būk griežta ir valinga, nusistatyk atstumą tėvų atžvilgiu ir jo laikykis. Pvz., manau, kad juos tikrai pakankamai informavai apie tai, kur esi, kad esi saugi, nepavėlavai grįžti? Tada kol esi su draugais, išsijunk telefono garsą ir vibraciją ir net nežvilgtelk pati į telefoną, ar yra praleistų skambučių iš mamos. Tačiau kai grįši namo (būtinai sutartu laiku!) išklausyk mamos, ką ji sako. Jei rėkia, ramiai pasakyk, kad tu pakalbėsi su ja, kai nusiramins. Kai nusiramins, kalbėkitės atvirai. Klausk jos, kaip tau ir patarė psichologė, kas ją neramina, kaip jinai pasijuto, kodėl ir t.t. Jei pamatysi po pokalbio su mama, kad jai reikia daugiau informacijos, pvz. ką jūs konkrečiai veiksite, kitą kartą suteik jos daugiau. Bet ir vėl į jos skambučius neatsiliepk. Jei ir vėl jinai turės pretenzijų, vėl ramiai paaiškink, kad tu supranti jos nerimą ir padarysi viską, kad jį sumažint, tačiau kad kai esi su draugais, nori būti su jais, ir kad taip ir darysi. Patikėk, po kokių trijų kartų jei taip elgsies, mama nustos skambinti, ir žinos, kad esi saugi ir patikima mergina, kuri laikosi žodžio, ir laiku grįžta namo. Beje, manau, kad ir mamai dėl to bus tik geriau, jinai išmoks toleruoti savo nerimą kai tu nesi šalia. Sėkmės!

  3. Vaikams atsiskyrimas nuo tėvų yra sudėtinga užduotis. Tačiau, deja, daugeliui tėvų yra dar sudėtingiau atsiskirti nuo savo vaikų!

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here