Man vis sunkiau meluoti draugams ir gėda pasakyti, kad tėvai niekur neišleidžia

0 (0)

Kadras iš animacinio filmo „Pelenė”

Klausimas: Sveiki. Turiu problemėlę apie kurią norėčiau papasakoti ir sulaukti Jūsų patarimo. Patiriu be galo daug pykčių su tėvais. Ne todėl, kad vieni kitiems pabostam, bet dėl to, kad atsiranda didesnis noras išeit iš namų, pabūt su draugais.

Man yra 16 metų. Gyvenu nedideliame miestelyje, jame nėra kažko pavojingo vaikščioti naktimis, vakarais, visi vieni kitus pažįstam, tačiau tėvai kaip galėdami stengiasi manęs niekur neišleisti.

Mano draugės, kurios gyvena dideliuose miestuose, tokiuose kaip Vilnius, Klaipėda, Šiauliai daug dažniau išeina į draugų gimtadienius, vakarėlius, miestą. Turiu omenyje, kad tėvai, gyvenančius vaikus mieste, kur tyko daugiau pavoju išleidžia daug dažniau nei manieji.

Turėjau išvažiuoti pas drauge į miestą, tačiau manęs neišleido. Sakė, kad problema piniguose. Nėra pinigų, tai nėra. Nepersiversi per galvą… Tačiau kai paprašau kažkur išeiti dieną pasivaikščioti su drauge, tėvai man pradeda diktuoti darbus. Visą dieną galiu sėdėt namuose ir jie gali nesakyt, bet tik noriu kažkur  išeit, tuoj pat atsiranda milijonas darbų.

Prieš norėdamakažkur  išeit, paskutiniu metu, suplaudavau indus, sutvarkydavau namus, tačiau to nepakakdavo. Mamai vis kažko trūkdavo mano atliekamuose darbuose, tai ne iki galo padaryta, tai per mažai ir pan…

Tėvai vengia to, kad aš kažkur išeičiau ir, kad kas nors ateitų pas mane. Po truputį laikausi, tiesiog supykusi išeinu į savo kambarį ir bandau pamiršti, kas ką tik įvyko. Tačiau, jaučiu, kad vieną dieną aš pratrūksiu ir susipyksiu tėvais ilgam. Nesuprantu, nejau jie niekada savo jaunystėje nenorėdavo išeiti į šokius, pas draugus..

Man darosi vis sunkiau meluoti savo draugams, nes man gėda pasakyti, kad manęs dar neišleidžia. Neišleidžia net pasivaikščioti.. Kas atrodo juokinga..

Tačiau tėvams tai nė motais.. Jie džiaugiasi galėdami mane laikyti namuose ir liepdami dirbti..

Be to, nebendrauju nei su mama, nei su tėčiu šiltai, todėl neišsakome savo jausmų. Nebent per pykčius.

Morta (vardas pakeistas)

Atsakymas: Sveika,
Ačiū, kad nusprendei pasidalinti savo problema. Laiške pakankamai išsamiai aprašei situacijas ir santykius su tėvais, kurie verčia Tave nerimauti.

Pirmiausia norisi pradėti nuo Tavo pačios amžiaus. Tau – šešiolika. Šis laikotarpis – paauglystės – ypatingas ne tik Tau, bet ir Tavo tėveliams. Paauglystės laikotarpis – lyg tiltas, jungiantis vaikystę ir suaugusiojo amžių. Tenka pripažinti, kad šiuo metu Tavo gyvenime vyksta nemaža permainų: tiek fiziologiniu, tiek psichologiniu požiūriu.

Kad Tavo kūnas keičiasi, pastebi tiek Tu pati, tiek aplinkiniai. Tačiau psichologiniai pokyčiai – vis dar tampa migloti ne tik Tau, bet ir Tavo tėvams, kas iš dalies ir galėtų būti atsakymas į Tavo klausimą. Pradėsiu nuo to, kad paauglystėje itin svarbiu uždaviniu tampa atsiskyrimas nuo tėvų, autonomijos siekis, laisvė priimti sprendimus ir būti už juos atsakingu. Šiuo gyvenimo laikotarpiu tėvų autoritetas mažėja (tėvai buvo mūsų autoritetu vaikystėje) ir paauglys vis dažniau atsiremia į draugus (noras būti su jais, priklausyti tam tikrai grupei, užsiimti bendra veikla ir pomėgiais). Bendraudamas su bendraamžiais paauglys stengiasi išlaikyti emociškai svarbius ir ilgalaikius santykius (kai tėvai neišleidžia su draugais, jautiesi nesmagiai jiems meluodama).

Klausimas: ko nerimauja tėvai? Patikėk manim, tėvams sunku suprasti, kad Tu – nesi ta maža mergaitė… Tikėtina, kad tėvams nelengva priimti Tavo atsiskyrimą, Tavo norą būti suaugusia. Neramu ir tai, ar Tu gali jau prisiimti atsakomybę. Gali būti taip pat stebimas ir bendravimo pokytis, kuris buvo su Tavimi kaip su vaiku (kai pasakodavai visai smulkmenas, kai prisiglausdavai…), o dabar tapai uždaresnė tėvelių atžvilgiu (juk dabar smulkmenas pasakojiesi draugams, ar ne?). Visa tai natūralu, tiesiog nėra lengva tai priimti ir suprasti.

Dažniausia paauglių ir tėvų santykiai atrodo įtempti: paaugliams atrodo, kad ,,mano tėvai iš kitos planetos ir nesupranta manęs“, o tėvai – nebesupranta savo vaikų. Tiesa yra tai, kad tiek tėvams, tiek paaugliams santykiai yra būtini. Tau, kaip ir daugeliui Tavo bendraamžių, vis dar yra būtinas tėvų palaikymas ir supratimas. Problema iškyla išlaikant optimalius santykius. Tai ką rašai neišleidžia iš namų pabūti su draugais, atranda darbų ir pan. ) galėtų būti įvardinta kaip per stipri kontrolė, kuri iššaukia Tavo pyktį; laivės apribojimas Tau siejasi su noru priešintis ir galimu konfliktu… O Tavo tėveliams tikriausia per didelė laisvė siejasi su nesaugumo jausmu, visai nepriklausomai nuo vietos (kad gyveni nedideliame miestelyje, kur Tau atrodo saugu).

Didžiausia problema ir galimas atsakymas į Tavo laišką slypi laiško gale, kai rašai, kad nesikalbi nei su mama, nei su tėčiu. Juk kai nėra bendravimo, kai neišsakomi savo jausmai yra nelengva sužinoti, ką kitas jaučia, ar ne tiesa? Akivaizdu, kad tą pačią problemą Tu ir Tavo tėveliai matote skirtingai. Pagalvok, ką pati galėtum padaryti, kad bendravimas taptų šiltesnis ir artimesnis? Apie savo jausmus kalbėti dažniausia nėra lengva, bet galbūt verta pabandyti, kaip manai? Gal tėvai tiesiog nežino kaip jautiesi, o Tu – nežinai kaip jaučiasi jie?

Linkėčiau, kad laiške pateiktos įžvalgos leistų iš naujo permąstyti santykių su tėvais klausimą. Viliuosi, kad tai bus pirmasis žingsnis sprendžiant problemą.

Sėkmės,
Psichologė Rasa Baležentytė