Manau, kad esu ne su tuo žmogumi…0 (0)
Labai ilgai galvojau rašyti ar ne Jums. Bet turbūt labai pavargau ir labai noriu kažkokios pagalbos ar patarimo. Pradėsiu nuo to, kad nejaučiu gyvenimo džiaugsmo, esu pikta, pavydi, savimi nepasitikinti… Manau, kad esu ne su tuo žmogumi… Jis viską mano gyvenime supaprastinta, padaro taip, kad jau nebemoku džiaugtis tokiais svarbiais moteriai dalykais kaip sužadėtuvės, nuosavo būsto įsigijimas… Juk tai tokie dideli dalykai. Moterys, kurioms pasipiršo, tą akimirką nupasakoja kaip kažkokį ypatingą momentą, gražią kalbą. Pas mane to nebuvo. Padavė žiedą ir priklaupė.
Nusipirkom būstą. Jis tvarkomas. Dabar aš ten jaučiuosi svetima, nes praktiškai apsitarimai vyksta ne su manim, o su tėvais.
Jam aš nesu prioritetas. O jis man taip… tikriausiai buvo, nes jau pavargau jo prašyti, kad būčiau jam svarbi. Jam svarbiausia, kad visi aplinkui jaustųsi komfortiškai, o aš – prisitaikysiu. Kartais pareplikuoju tokius momentus šalia draugų, tėvų… nes man labai pikta. Tačiau suprantu, kad nekaip tada atrodau kitų akimis. Todėl viską laikau savyje dabar. Jis žmonėms pasakoja apie tai, ką šaunaus nuveikė su draugu (ar draugais, draugėm), o ką mes veikėm smagaus (ar nelabai) jis retai kada papasakoja kitiems.
Aš ir jis – tarsi konkurentai dabar jau. Jis praktiškai visada pasakys „ne“ mano idėjoms, ar pasisakymams. Tačiau jei tai ištars kitas žmogus (pvz. jo mama) – jis tada nebus toks kategoriškas tai nuomonei…
Nejaučiu lytinio potraukio, nes ir čia svarbiausi yra tik jo interesai. Nežinau kaip man elgtis toliau, kad nebūtų viskas taip pilka. Juk aš jauna, protinga moteris. Tačiau nebeturinti siekių, nes nuolat stengiausi gyventi taip, kaip nori kiti.
Reda (vardas pakeistas)
Komentuoja psichologė Irma Skruibienė
Labas, Reda, skaitant Tavo laišką prabėgo mintis, kad, tarytum, gyveni ne savo gyvenimą. Nežinau, ar pati taip jautiesi, bet man toks jausmas kilo. Turbūt labiausiai dėl to, kad ir pati rašai, jog nuolat stengeisi gyventi taip, kaip nori kiti. Šias mintis sukėlė ir Tavo pasakojimas, kad nesijauti dalyvaujanti sprendimuose, tiesiogiai susijusiuose su Tavo gyvenimu. Žinai, nieko nuostabaus, kad gali nejausti gyvenimo džiaugsmo, kad esi pikta, pavydi. Ir, tiesa sakant, kažkuria prasme netgi norisi tuo pasidžiaugti – nes jei Tau atrodytų, jog viskas yra gerai, tuomet galbūt toliau gyventum ne visai savo gyvenimą pati to nejausdama.
Atrodo, dabar bandai kažkaip prieštarauti tam, kad daug kas aplinkui vyksta neatsižvelgiant į Tavo norus, nuomonę. Tačiau, kaip suprantu, nėra lengva rasti būdus, kaip iš šios situacijos išeiti. Girdisi daug pykčio vyrui, atrodo, kad jis vis daro kažką ne taip, kad Tavęs negirdi. Tačiau tuo pačiu susidaro įspūdis, kad Tu su šia situacija tarsi susitaikai, dalyvauji joje taip, kaip nori jis, tyliai pyksti. Rašai, kad kartais pareplikuoji jam šalia tėvų, draugų, ir pati dėl to nesmagiai jautiesi. Tačiau suprantu, kad prisikaupęs pyktis gali išlįsti ten ir tada, kur ne visada norime, ir ne visada yra patogu. Ypač tuomet, kai jis ilgą laiką yra laikomas savyje. O tylus pyktis taip pat „daro savo darbą“, turbūt dar didesnį, nei tai, kas išsakyta, – tylus pyktis kelia įtampą. Ne tik pačiam pykstančiam žmogui, bet ir aplinkiniams. O tada visiems aplinkui gali kilti noras priešintis, prieštarauti, kažkaip atsakyti į tai, kas jaučiama, nors ir neišsakoma. Visu tuo noriu pasakyti, kad gali būti, jog ir pati, tyliai pykdama, kažkiek prisidėti prie aplinkinių santykio į Tave. Santykis visuomet yra abipusis, jame visuomet dalyvauja ne vienas, o daugiau žmonių.
Bet ar yra kažkas, ką gali pati, aktyviai padaryti, kad būtum labiau išgirsta? Gal jei vyras nepasakoja, ką smagaus kartu nuveikėt, gali Tu visiems papasakoti? Galiu įsivaizduoti, kaip turėtų būti pikta, jei Jūsų būsimus namus labiau įrenginėja vyro tėvai negu Tu. Bet galbūt ir šioje situacijoje galėtum aktyviau kažką padaryti, kad viskas vyktų labiau į Tave atsižvelgiant? Juk turi tam teisę.
Rašau ir galvoju, ar neatrodo taip, kad skatinu eiti ir pyktis su vyru ir kitais aplinkiniais… Iš tiesų noriu pasakyti labiau tai, kad turi pilną teisę turėti savo nuomonę ir norėti, kad į ją būtų atsižvelgta, kai kalbama apie tai, kas susiję su Tavo gyvenimu. Ir natūralu yra pykti, kai kažkas vyksta ne taip, kaip nori Tu pati. Tačiau tylus pyktis ir norėjimas, kad būtų kitaip, kad kažkas kažką padarytų (šiuo atveju, turbūt vyras), paprastai niekur neveda. Norisi pakviesti pačiai aktyviau ir drąsiau dalyvauti savo gyvenime. Tuomet bus realiau kažką jame keisti.
Rašai, kad esi pavargusi, kad nepasitiki savimi. Tad įsivaizduoju, kad gali būti nelengva žengti daugiau drąsos reikalaujančius žingsnius. Bet labai norisi Tave palaikyti ir padrąsinti „imti jautį už ragų“ ir ieškoti bei kurti savo gyvenimo džiaugsmą.
Psichologė Irma Skruibienė
skruibis.lt/ namuterapija.lt
Situacija gerai pazystama. Galiu drasiai teigti, kad pagrindini vaidmeni sioje situacijoje atlieka tevai, tiksliau jo mama. Tavo vyras taip aukletas, kad pats neturejo galumybes priimineti sprendimu, visur ir visada uz rankos vedziojo mama, mama neleido jam suaugti. Net neabejoju, kad istikus bedai, pirmas zmogus pas kuri jis begtu, butu nama. Tau ir toliau bus labai sunku, nes tevai visad ji uztars, visad, o tave del tokiu repliku, ar pykcio proverziu kaltins, falu gale liksi kalta del visko, kad sunui sugadinai gyvenima, o pati kaltinsi save, kad sugriovei savaji. As tikrai manau, kad taip gyventi ir saves aukoti negalima. Jei tavo vyras, draugas mylimasis nekreipia demesio i tavo norus, poreikius, asmenine laime, tai nezalok saves budama tokiuose santykiuose. Manau turi jam graziai viska paaiskinti, kaip jautiesi, kad taip nebegali ir pan. Zmogus turi padaryti isvadas ir suaugti. Jei ne, tai pati spresk ar gali sitai kesti. Speendimus priimti labai sunku. Patikek, labai labai tave sitoje situacijoje suprantu!
Pritariu aukščiau išsakytai nuomonei. Tik, kai tu išeisi, jis supras kas tau buvo svarbu ir koks jis turėjo būti. Jei žinoma jis tave myli. Gal myli, bet klysta? Klysti žmogiška. Kartais pats nesupranti koks esi ir dėl ko, kol neprarandi mylimo žmogaus. Pats toks buvau, kaip čia aprašomas žmogus. Bet kai paliko mylimas žmogus, supratau ką dariau blogai, pradėjau keistis. Ir nors to žmogaus nėra šalia manęs, bet esu dėkingas labai jai, kad ji mane pakeitė į gerą pusę ir parodė koks pasaulis yra nuostabus. Ir už viską esu dėkingas jai, ką dabar turiu, tik jai. Kartais turi prarasti, kad atrastum šį tą daugiau, nors tai ir be proto skaudu.
O man atrodo, kad kartais moterys per daug reikalauja iš vyrų. Juk ar vyrai gali būti kalti dėl to, kad mes, moterys, nebemokame kažkuo džiaugtis (juk jaučiam tai mes, taigi tai priklauso tik nuo mūsų ir nuo to, kaip lengvai pasiduodame neigiamai aplinkai)? Man pradeda atrodyti, kad dauguma problemų tokiose situacijose ir kyla dėl to, kad moterys per daug savo gyvenimo, laiko ir kitų resursų investuoja į vyrą ir į romantinius santykius,taip pamiršdamos save.O kai visiškai į save nebeinvestuoji ir pamiršti, kad net ir poroje esi ne tik vyro”priedas”, bet ir atskira asmenybė, panyri į sąstingį ir norisi visą kaltę dėl asmeninių kančių suversti artimiausiam žmogui (neneigiu, kad vyras gali stipriai prisidėti prie moters sąstingio, tačiau manau, kad moterys dažnai nusimeta atsakomybę ir dėl savo nelaimingo gyvenimo yra linkusios kaltinti vyrus, lyg vyrai savaime būtų laimingo gyvenimo garantas).Šiuo atveju manau būtų naudinga susirasti naują, aistrą keliančią veiklą, kuri atgaivintų asmenybę (pojūtį, kad esame kažko vertos ne tik kaip santykių dalis). Asmenybei pagyvėjus – tai įneštų ir šviežio oro gūsį į santykius.Mano nuomone, santykiai – kaip uždaras ratas. Vieno aistra ir entuziazmas gali uždegti kitą.
Žinoma, labai dažnai visuomenėje (ir bulvariniuose žurnaluose) kartojama, kad neverta stengtis dėl to, kuris tavęs nevertina.Bet nemanau, kad vyrai taip elgiasi todėl, kad mūsų nemyli ar nevertina – jie tiesiog mąsto visai kitaip nei mes, jų kiti prioritetai. O ir ar vyrai tenkina mūsų poreikius priklauso nuo požiūrio taško – juk mes dažnai norime, kad su mumis elgtųsi kaip su princesėmis, tačiau pačios nevengiam kelti dramų ar „pabūti bjauresnėmis”, kad jie taptų iniciatyvesni ar labiau mus vertintų.
Sutinku, kad atskirai (išsiskyrus) judėti daug lengviau nei vienam (ypač iš krizinės situacijos), bet aš asmeniškai tikiu, kad pakilti iš nevilties dviese – aukščiausias lygis (įveikus kliūtis santykiai darosi vis „patvaresni”, o susiradus naują partnerį tokių garantų nėra. Mano nuomone, vienintelis naujo partnerio privalumas – tai mažesnis „nuoskaudų maišas”, kuris velkamas iš paskos santykiuose darant klaidas, tačiau visa kita – kaip iš pradžių, o ar tai vargina, ar džiugina, spręsti kiekvienam iš mūsų).
Todėl linkiu tikėti ir stengtis. Nepalūžkite ir nepasiduokite. Kovokite dėl sprendimų, kuriuos kadaise priėmėte, nes nors gal ir nebeatsimenate, kažkada (tikriausiai) būtent tas vyras jums ir atnešdavo laimę.
Ir atsiprašau, jei komentaras nuskambėjo žeidžiančiai ar kategoriškai – tikrai to nenorėjau.:)
Sėkmės!
Sutinku, kad reikia visupirma ismokti myleti save tam, kad galetum myleti kita, bet kad reikia visa gyvenima reikalautis buti gerbiamai ar mylimai tikrai ne… Nera nei vieno zmogaus, kuris butu musu gyvenime be reikalo. As interpretuociau viska is tos puses, kad tai moteriai yra gera pamoka, kad reikia pradet mylet save ir zinoti savo verte, o kadangi kaip jau supratom jos vyras yra ne tas, kuris pakelia jos saviverte jis jai bus tik kaip suniui penkta koja. Gyvenime nera nieko lengvo ir nera idealiu zmoniu , todel ir mokomes gyvenimo kely. Kaip, kad pries tai vyras rase- tik prarades savo moteri suparto ka dare ne taip. Gyvenimas pertrumpas pilstyti is tuscio i kiaura. O bustas ar suzadetuves tai tik visuomenes nustatytas satatusas jei jis tau nieko nesako kam bristi gilyn..
mano žmona matyt rašė.
grynai tokia situacija, tik statybos kitoj fazėj: nieko nedaro, nepadeda, tyliai arba garsiai pyksta ir kaltina, kad ji man nesvarbi.
reikalauja namo, tačiau pati niekuo neprisideda ir nepadeda. tik kritikuoja ir kritikuoja.
aš juk tik finansus išmanau, tai mano specialybė. O namo planavimas, blokelių parinkimas, visokios rekuperacijos ir tt yra man tamsus miškas.
o ji tik pyksta, kad tai tėvo, tai pusbrolio klausiu, jų nuomone arba internetų išmintimi remiuosi.
kai sakau „padėk, kaip tu nori padaryti, sprendžiam kartu”, tai ji nežino, kaip nori. tik aiškina, kad aš jos nevertinu.
jau ir buities darbų darau darau daugiau nei žmona ir darbe daugiau laiko praleidžiu, laisvalaikio neliko, nes „namo projektas” suėda viską kas liktų.
o jai negana.
jos nevertinu.
wtf yra nevertinu? irgi atsakyti negali, tik puola į ašaras arba šaukia apie kažkokią nesąmonę (pvz., kaip prieš 2 metus pamiršau namų raktus ir laukiau jos prie durų, kad įleistų), kuri tarsi yra kažkokia tragedija.
ruošiu dokumentus ir viskas
kažkokia nesąmonė.
Paskaitykit abu knygą „Penkios meilės kalbos”. Labai trumpa ir paprasta, bet pateiks labai daug atsakymų į visus tuos „wtf”. Nuoširdžiai rekomenduoju bent pabandyt prieš rengiant kažkokius dokumentus.
Tikrai yra ir daugiau knygų ta tema, pvz ši labai padėjo mūsų santykiams, nes kai supratau, kad jau atitinkam visus punktus, kai žmonės skiriasi, supratau, kad to žmogaus nenoriu prarasti ir į daug ką pradėjau žvelgti kitaip. Beje čia ura daug patarimų ir pratimų kuriuos būtina atlikti kartu ir kurie padeda vėl atrasti savo partnerį, tikrai rekomenduoju ir siūlau visiems išmėginti, išbandyti net tada jei galvojate, kad tikrai jau viskas. Knyga septynios darnio santykiu taisykles. septynios-darnios-santuokos-taisykles/ o kaip vėliau tapau bioenergetike tai supratau, kad tam tikri emociniai blokai iš vaikystės gali mums kurti tokį gyvenimą kurio mes tikrai nenorime. O kad juos pašalinti kartais užtenka tik vienos ar trijų bioenergetinių konsultacijų.