Manau, kad daugelis žmonių sugedę ir tušti, jaučiuosi vienišas

20

projekcijaKlausimas:

Sveiki, turiu manyčiau retą, bet skaudžiai opią problemą. Žmones vertinu aukštais rodikliais, kurių stengiuosi laikytis pats: gera širdis ir šviesus protas. Daugeliui nesvarbu ar žmonės geri, ar blogi, svarbu, kad su pačiais gerai elgtųsi, o aš negaliu taip. Manau, kad daugelis žmonių sugedę, tušti, o kažko tikro, gyvo, nuoširdumu, tikrais principais ir morale paremta – beveik nebėra. Tad į daugelį žiūriu su šiokia tokia panieka, pykčiu, lengvu pasibjaurėjimu ir nepagarba. Nesu toks kvailas, tad nedemonstruoju to visiem, visada pasilaikau sau… Bet tai skaudžiai atsiliepia mano gyvenimui. Aukšti prioritetai trukdo užmegzt normalius ilgalaikius santykius su žmonėmis, darbe, gatvėj ar kur kitur. Lyg užburtas ratas, nekeista, kad jaučiuosi vienišas. Ką ir kaip patartumėt daryti, kad būtų kitaip?

Atsakymas:

Sveikas, Mariau,
Markas Aurelijus, senovės Romos imperatorius ir filosofas kartą yra pasakęs:

„Žmonės yra gimę vienas kitam; taigi arba mokyk juos, arba pakęsk“.

Panašu, kad tai gana taikliai apibūdina ir tavo situaciją: pastebi žmonių silpnybes, tad žvelgi į daugumą su panieka, to pasekoje lieki vienišas, tada kankiniesi, nes, kaip sako mąstytojas, „Žmonės yra gimę vienas kitam“, t. y. mums reikia kitų žmonių draugijos, esame kolektyvinės būtybės, gimstame, augame ir patiriame džiaugsmą tik būdami tarp žmonių ir dėka žmonių.

Taigi, tu jų nei mokai, nei gali ramiai toleruoti, tiesiog kenti, nemaloni patirtis kartojasi, negatyvios emocijos kaupiasi, esi lyg užburtame rate, kaip rašai. Iš esmės, kiek suprantu, čia ryškėja tam tikras vidinis konfliktas, kuris tą užburtą ratą, įstrigimą ir sukelia, taip tave stabdo, suvaržo – padaro vienišą ir nelaimingą…

Viena vertus, traukia prie žmonių, jų ilgiesi, bet sykiu jų neapkenti ir atsiriboji aukštų reikalavimų siena, tad išeina, kad santykiuose save stabdai, kita vertus, ieškai gerumo kitų širdyse, o pats nešiojiesi panieką, pyktį, pasibjaurėjimą ir nepagarbą. Išeina, kad kituose ieškai to, ko pačiam trūksta, iškeli tokius standartus kitiems, kurių ir pats neatitinki.

Nors viso to lyg ir nedemonstruoji, bet žinok, kad daug ką aplinkiniams, kad ir nesąmoningai pasako balso tonas, kūno kalba ir kiti neverbaliniai gestai. Tad visai įmanoma, kad žmonės vienaip ar kitaip jaučia tavo neigiamas nuostatas jų atžvilgiu ir tavęs prisibijo ar tiesiog vengia. Juk ir liaudies išmintis sako: “Kaip šauksi – taip ir atsilieps”.

Matau kelias galimybes. Pirma, abejoju, kad visi tavo pažįstami ir sutinkami žmonės kupini tik neigiamų savybių, turbūt yra juose ir gerų dalykų, tad mokykis, ugdykis jas pastebėti, atrasti, kaip koks aukso ieškotojas iš laukinių Vakarų vesterno. Puiki istorija apie tai “Du vilkai”.

Atradęs tai, kas tau žmonėse patinka ir dalindamasis tuo su jais, pagirdamas įkvepi juos ir toliau šia linkme augti, sykiu taip įgyji draugų…

Antra, nėra taip jau blogai dalintis ir savo neigiamais jausmais ar mintimis. Gali būti, kad dažnai palieki žmones be vertingo patarimo, taip ir nesusipratusius. Tiesiog tai derėtų daryti ne kaltinant asmenį, o apsakant konkretų elgesį ar veiksmą kuris nepatinka bei su tuo susijusią savo savijautą, vengiant konkrečių vertinimų ar kaltinimų, kad tai blogai ar gerai. Pvz.: man liūdna, kai girdžiu tokius žodžius; man pikta, kai užsiimi tokiais dalykais. Nuoširdus, geranoriškas atvirumas suartina.

Trečia, išties yra džiugu, kad vertini moralę, meilę ir išmintį. Galima sutikti, kad daugeliui šiandienos žmonių to trūksta ir mano supratimu tikrai daug kuo prisidėtum puoselėdamas visų pirma šias savybes savyje, tapdamas savotišku pavyzdžiu, švyturiu, to žmogaus etalonu, kurio ieškai kituose. Manoma, kad asmeninis pavyzdys yra viena efektyviausių pedagoginių priemonių.

Tačiau skubu įspėti, kad tai nėra taip paprasta. Iš esmės, ta neapykanta kitiems, tam tikra prasme gali byloti, kad nelabai ir pats save myli. Kadangi keli aukštus reikalavimus sau, išeina, kad turi labai nemažai paplušėti, kad galėtum save gerbti ir mylėti. Išeina, kad tau sunku save priimti tiesiog tokį koks esi. Išeina, kad kažko savyje nenori priimti ar tiesiog nekenti. Žmonės dažnai nešiojasi savyje tokią nuostatą, kad meilę reikia kažkokiu ypatingu būdu užsitarnauti, pelnyti, bet taip nėra. Turbūt tai tam tikrų manipuliacijų pasekmė “Daryk tą ir aną, nes kitaip nemylėsiu”, o gal dar kažkas, dabar sunku pasakyti. Esmė paprasta. Jei pagalvotume apie mamos meilę vaikui… Ji myli besąlygiškai, nepriklausomai nuo to ar vaikas moralus ar nelabai, protingas ar kvailas, myli gal net labiau, kai kažkas vaikui nesiseka. Ir būtent atleidimas, užuojauta, palaikymas įkvepia vilties, skatina vaiką vėl mėginti stotis ir galų gale išmokti vaikščioti nuosavomis kojomis. Tas pats galioja ir mūsų vidiniam vaikui. Apie vieną iš tokių darbo su savimi būdų gali pasiskaityti čia “Asmenybės transformacija: saviugdos metodas”, taip pat, jei turi galimybių, rekomenduočiau ir psichologo paslaugas.

Pabaigai, apibendrinčiau viską taip, kad žmonių nesėkmės ar paklydimai paprasčiausiai tik ir rodo tai, kad jie yra žmonės, ir nieko daugiau, nesame tobuli kompiuteriai ar dievai. O kai rodome vienu pirštu į kitus, tai juk bent trys, paprastai, lieka atsukti į mus pačius.

Ačiū tau už laišką, tikiuosi pavyko kažką nauja atskleisti.
Linkėjimai,
Edvardas Šidlauskas
(psichologijos magistrantas)

Dalintis:

20 COMMENTS

  1. labai sunku bendrauti su tokiais “teisingais” žmonėmis, tiesiog šalia jų jautiesi visuomet toks purvinas, nešvarus, negeras, neteisingas, o ta jų skleidžiama panieka iš tiesų labai labai jaučiasi. Pažsįtu tokių nuostabių žmonių, sumanūs, daug pasiekę, šaunūs, iš esmės geri, tačiau toji jų “tesinga” pozicija – stumia nuo jų šalin, jau geriau kitą kartą su kokiu bomžu parke ant suolelio “nuo dūšios” pasikalbėt. Manau, nuoširdesnis pašnekovas bus:) ir tikrai neauklės.

  2. Labas, Mariau. Ir mane karts nuo karto kamuoja panaši problema. Gali parašyti man, pasidalintume mintimis. :)

  3. Aš ir turiu panašią problemą, kaip klausiantysis :/ . Ieškau tobulų žmonių su aukščiausiom moralinėm normom ir protais, vos atrandu jų menką minusą, nebegaliu normaliai ir draugiškai bendrauti. O savo pačios savivertė kasdien svyruoja nuo visiško minimumo iki maksimumo. Tai labai sunkina kasdienybę ir bendravimą su kitais :/ kai pagalvoji, kas tu toks esi, kad gali iš kitų tiek daug reikalauti, nors pats negali net nieko nuoširdžiai mylėti.

  4. Dekoju abiems: tiek uz klausima, tiek uz atsakyma, nes pati butent taip jauciuosi kaip Marius, negaliu bendrauti su zmonem, kurie pilni neigiamu emociju ar dirbtiniu sypsenu, kuriu pas uzsieniecius ypac daug.tiesiog atrodo, jog pries savo valia uzsisklendziu bendraudama su tokiais zmonemis, nes jie atrodo tusti, veidmainiai, neturintys vertybiu.Blogiausia, kad galbut as tas vertybes iskeliu per aukstai ir to reikalauju is kitu.bet labiausiai kenkiu sau, nes jauciuosi vienisa ir nesuprasta.

  5. Zinios protas gabumai(suvokimas, aukstesnis) yra dovana kuria atsinesi gimdamas jeigu jie naudojami be meiles, tai jie kenkia, o jeigu su meile ir nuolankumu, supratimu Tai padeda.

  6. Mariau,manau, as pazistu labai panasu i Tave, net vardas toks pat :D . Atvirai pasakius, labai sunku but salia tokio zmogaus. Nors jis geras, nuosirdus, bet… matosi , kad jam greit isblesta… greit atsibosta.. atrodo, ji vargina bet kokie santykiai. Jis ateina, pasiima ir iseina.O tu lieki su skyle sirdy. Nesakau, kad Tu irgi toks, cia tik pamastymui. Matosi, kad tokiam zmogui reikia kazko tokio… pribloskiancio, ypatingo,perfect, bet ar tai pastovu? Zmones yra visokie, bet ne tobuli. Beje, jis mano vaikinas, bet nebegaliu…As issisunkiau. As jauciuosi, kaip artiste. Jauciuosi, kad man salia jo kazko truksta, kad as netobula…turiu but idomi, samojinga, visada turiu palaikyti pokalbi, nes tvyros tyla.. ir visa tai, kad jis islaikytu demesi ir gera nuotaika. Pavargau! Pabaigai:pardon, jei sulyginau su netinkamu pvz. :), bet nera didesnio malonumo , kaip duoti! Priimti zmogu su visom ydom ir dorybemis! Zinoma, tai turi buti abipuse intencija. Ir siaip, Mariau, manau, tu sutinki ne “savo” zmones. Pajausi ramybe ir palengvejima, kai sutiksi savo sielos zmogu(nes). To ir linkiu!! sekmes.

    • Sorry, kam tau ta kaukė, kad esi linksma, sąmonijnga, kad palaikai pokalbį (tikiuosi kad) įdomiomis temomis, o ne savo personalija. Jei norisi perfect pastovių santykių, spektaklį reikia mesti į šoną. Vaikinas gal net lengviau atsikvėps, kai nebereikės apsimestinai juoktis iš nejuokingų baerių :) Ir tu pavargsti, tu nebegali, tave sekina toks ryšys be perfect atsako, t.y. tavo vaikinas neatsako tuo pačiu. Kuo? Spektakliu? Nuoširdžiuose santykiuose nebūtina apsimetinėti, bet labai teisingai pastebėjai reikia duoti šilumą, meilę, nuoširdumą, šypseną ir tai sugrįžta tuo pačiu. O tau gerai sekasi, nejausk, kad kažko trūksta, kad nesi tobula – tobulų nėra, o kad sugebi rūpintis kitu žmogumi, tai daug ką pasako. Todėl nereikia vengti galinčios kilti tylos tarp judviejų, jei nebepalaikysi pokalbio.. Kai abu tylite – kalbasi širdys. :)

      • Aciu uz nuomone:) o del perfect, tai as jauciu, kad turiu but perfect, o ne as noriu perfect santykiu. Jauciu itampa. Nezinau, gal as su kitu zmogum jausciaus lengviau!(?) Tiesiog jauciuosi neivertinta. Tenka detis kauke, nes bandau suprasti, kokios manes jam reikia. Gali ji pades issiaiskint, kad po kauke jo niekas nedomina.. bet sutinku, kad vaidyba ir kaukes nepades santykiuose. Tiesiog bandau juos islaikyti, o gal save tik apgaudineju.. Kai dar yra pradzia draugystes reikia nemazai pokalbiu,padedanciu labiau pazinti, suprasti, ivertinti, suarteti.. kad atsirastu davsinis risys, o jau tada – sirdziu dialogas tyloje ;)

        • Na, sutinku, kad bendrauti reikia. Visur bendrauja ir Gossip Girl, ir American Teenager, ir Rozalindoje.. Gi reikia ir pažinti vienas kitą artimiau, o jei tylėsit vienu du tai kas tada? Bet žinai, pokalbiai kažkuo neturi kelti įtampos, kurią vis kartoji, kad jauti. Vadinasi nesi iki galo atvira sau. O man iš toli (iš nedidelio miestelio prie Latvijos sienos) iš viso atrodo, kad apsikrauni bereikalingais santykiais. Šiaip, gyvenime tu puikiai žinai ko nori, ko sieki, tau patinka tikslumas ir aiškumas, o meilės reikalai kol kas nepanašu kad yra svarbiausiuose planuose. Nebent galimi keli atvejai, kai vaikiną perša tėvai ir giminaičiai (tie tai mėgsta), kai vaikinas yra turtingas, arba vaikinas yra tam tikra sąlyga neišsiskirti iš BFF Wannabe cool merginų tarpo. Vienok, jau pats faktas, kad lankaisi puslapiuose apie psichologiją pašnibžda, kad tau nepakeliui su BFF-Wanabe kompanijomis. Tu ieškai gilesnio. Tavo tikslai yra aukštesni (mokslai, diplomas, gera karjera, atsakomybė prieš artimuosius). Todėl ta kaukė tai tik savęs apgaudinėjimas. Net ne vaikino, kuris tikisi ir laukia neaišku ko, net ne prieš BFF sąlygą, kad turi turėti vaikiną aptarinėjimams. O kaip išeiti iš įtemptos situacijos, kai atsidūrei aklavietėje, kai reikia ir vieno, ir to, ir kitas netinka. Gal kai kam ir įdomu stebėti kaip kankiniesi ir bandai perlipti save pačią. Bet pamėgink bent įsivaizduoti, kad sakai visiems kam reikia tai išgirsti, jog esi prieš lytinius santykius iki vestuvių. Kiltų stipri emocijų audra!.. Nesakau taip ir padaryti, nes tada daug kas gali pasikeisti visai netikėta linkme. Neblogesne, tiesiog visiškai netikėta. Manau, supranti. Ir tikiuos nenuskambėjo pernelyg grubiai – nesiekiu nieko įžeisti ar pajuokti! Jokiu būdu!!

          • o, galvoju, patikrinsiu, gal mano sielos konsultantas atrase ir voila ! :D aciu, man patinka Tavo mintys. ir Tu , beje, ne is toli :) Pasakysiu trumpai ir aiskiai, kaip tikra zemaite – meile turi VEZTI! as dar pakankamai jaunas zmogus (nebilgai :D) ,kad tenkinciaus “nuvesusiais” santykiais, kurie atrodo, kaip butume jau 30 metu vede. As noriu ugnies, noriu verztis i ta meiles ugni vel , kaip tas drugelis, o tik laikas parodys, ar sudegsiu, ar susilsiu… o cia – tik saltos malkos, kurias tik as bandau uzkurti.. manoj situacijoj, jis yra beproto saltas ir santurus, mane tai veda i depresija, zlugdo mano guvia prigimti .. zodziu, noriu santykiu su “cinkeliu”,o tai patirsi tik su SAVO DUSIOS ZMOGUM va ;)) p.s.vdai, as tik rozalinda esu macius :D nenoriu sriubaut , kaip meksikieciu aktores, noriu dziaugtis! ;)

          • Aišku malonu jei kas tiko iš šitų pasvarstymų :) Nudegti nelinkėčiau, šildytis irgi, bet palinkėčiau daug gražios vasariškos romantikos! :))

  7. Mariau, pats laikas susitaikyti, kad esi kitoks. jau neieskok , nes nerasi. jeigu dar lemta ateis ,,ta,, diena ir sutiksi ,,savo,, pasnekova. Kazkodel manau ,kad tau savotiska krize. Kazkada viskas buvo ,,normalu,, bet dabar kadangi ( gal but tau around 40 m.)pradejai galvoti ir mastyti apie gyvenimo prasme ir pradejai ieskoti kas kaip kodel ir pradejai matyti kitom spalvom viska. jeigu tau tikrai tas,, amziaus,, reikaliukas, tai nenusimink jis irgi praeis. man tai tesesi apie 5 metus. O dabar gyvenu sau. Radau savo mazyti egoistiska ,,as,, ir sedziu uzsidarius visada viena :-) patikek tu dar turi sansu. nepasiduok ,, vertinimams,, nes chroniniu vienisiu ir taip per daug ir jie tikrai niekam nereikalingi. ;-)

  8. Didžiausias tragizmas yra tame, kad daugelis gyvenime norime gyventi kaip pasakoje su laiminga pabaiga, kur gėris visada nugali, nuskriaustieji apdovanojami laime. Tai labai infantilus (vaikiškas) požiūris į gyvenimą. Realiame gyvenime reikia daug dirbti ir tikroji laimė yra pamatyti to darbo rezultatą.
    Aišku yra lengviausia tikėtis, kad viskas turi būti atnešta ir padėta ant lėkštutės. Dėl to tie visi ir nusivylimai atsiranda. Tiek kitais žmonėmis, tiek ir savimi. Bet tas laukimas, žinote, gali trukti iki gyvenimo pabaigos ….:)

  9. Teko susidurti panašiai, tik kitais žodžiais. Taip pat teko sužinoti, jog panašūs “simptomai” dar vadinami agorafobija, t.y. minios baimė, žmonių baimė. Tai ne scenos baimė, o kai kas subtiliau, kai nerimą ir paniką kelia socialinės situacijos (vėluojantis autobusas) ar ilgai besikrapštanti pardavėja. Todėl agorafobija ir trukdo užmegzti gilesnius santykius, laisvai bendrauti. Jei tai įvardijama kaip aukšti prioritetai ar standartai – ok. Daug kas negali net įvardinti, kodėl vengia žmonių. Tiesiog nemalonu ir tiek. O recepto nežinau. Viena kas aišku, jei stiprus protas sugeba sukurti programą, kai kiekvieną žmogų kriterizuoja/prioritizuoja, vadinasi yra programa, kai tą patį žmogų ir pateisina: poelgį, išvaizdą ar kostiumą. Pavyzdžiui, jei jaučiasi stiprus prakaitas, protui pasakoma kad ir taip “šis žmogus daug ir sunkiai dirba dėl savo šeimos”. Jei ilgai krapštosi prie kasos “turbūt patikau ir nori mane matyti ilgėliau – tai jug taip svarbu”, jei keikiasi “kartais žmonės nusikeikia, kad palengvintų vidinę įtampą”, jei apkūnus – “tikriausiai moka labai skaniai gaminti valgyti, skaniau nei aš”. Svarbu pateisinti ir užjausti. Daugiau empatijos. O šiaip – verta nusipirkti knygą apie kūno kalbą ir pasėdėti mieste kur ant kokio suoliuko.

  10. Jau metus gyvenu panašiai skirstydama žmones, ko pasekoje, aplamai ėmiau vengt žmonių, o kadangi esu kompanijos žmogus, nuo vienatvės ir bendravimo trūmuko ėmė streikuoti organizmas. Visa tai atsirado nuolat girdin partnerio nuomonę kokie visi blogi. Nuo jo ir užsikrėčiau.
    Labai nuoširdžiai galiu pasakyt, jog daugeliu atveju mano nusivylimas žmonėmis augo dėl to, kad jie kažkokiu būdu įskaudina. Gera draugė kažką suburbėjo už nugaros, kitas draugas sukritikavo kažką labai svarbaus, dar kiti pasakė kažką, nepadarė kažko ką žadėjo, dėl to visi santykiai tapo daug maž paviršutiniški, kai norėdama apsisaugot nuo peilio į nugarą, nustojau pati su jais būt nuoširdi. Tokie vidiniai karai vyksta visose galvelėse, tik vieni kad ir nemėgdami vistiek palaiko bet kokius santykius, kiti nueina šalin, ir visi liekam kažkaip pažeisti. Labai gera knyga D Linn ir M Linn – Gyvenimo žaizdų gydymas. Nuo 127psl rašoma, kaip išmokt pamilt ir atleist visas tas nuoskaudas. Šią knygą skaitydama supratau, jog absoliučiai nieko nemyliu, netgi savęs, todėl keistis pačiam – būtina.

  11. as ir skirstau zmones, ziauriai nekenciu sios savo savybes, bandau save pakeisti, bet nesigauna taip lengvai. atrodo man jie nieko blogo nepadare, bet laikau tarp zmoniu atstuma ir daugeliui jauciu neapykanta, zinau kad pati nesu auksine, bet negaliu kitu neteisti, aisku darau tai tik muntyse, bet manau aplinkiniai greitai pastebi mano salta elgesi ir tada laikosi nuo manes atokiai. del to atsirado bendravimo baime, nebegaliu lengvai susidraugauti su aplinkiniais, tapau apatiska, neidomu ka jie sneka, nepritampu nei prie jokio kolektyvo, likau tik vos su pora draugu, nuo kitu pati atitolau. hmmm nebezinau nei kaip paciai su padeti ir vel pabandyti myleti zmones, ziauriai nelengva, bijau kad taip ir liksiu viena bendraujanti tik su savo shunekais. dziaugiuosi kad atradau si straipsni. dabar zinau kad as tokia ne viena.

  12. Paieškokime visi tiek savyje tiek kituose paprastumo ir nuoširdumo. Pirmiausia jį atraskime savyje, o po to jau ieškokime aplinkiniuose.

  13. Šiuo metu irgi jaučiuosi vieniša, tai gali man parašyt o ir žmones vertinu pagal moralinius nuostatus, bet artimo draugo neturiu, ir per daug gerų žmonių nepažįstų, mano el pastas: raibuiuk@gmail.com, ir as dirnu Anglijoje

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here