Manau, kad daugelis žmonių sugedę ir tušti, jaučiuosi vienišas

1 (1)

Klausimas:

Sveiki, turiu manyčiau retą, bet skaudžiai opią problemą. Žmones vertinu aukštais rodikliais, kurių stengiuosi laikytis pats: gera širdis ir šviesus protas. Daugeliui nesvarbu ar žmonės geri, ar blogi, svarbu, kad su pačiais gerai elgtųsi, o aš negaliu taip. Manau, kad daugelis žmonių sugedę, tušti, o kažko tikro, gyvo, nuoširdumu, tikrais principais ir morale paremta – beveik nebėra. Tad į daugelį žiūriu su šiokia tokia panieka, pykčiu, lengvu pasibjaurėjimu ir nepagarba. Nesu toks kvailas, tad nedemonstruoju to visiem, visada pasilaikau sau… Bet tai skaudžiai atsiliepia mano gyvenimui. Aukšti prioritetai trukdo užmegzt normalius ilgalaikius santykius su žmonėmis, darbe, gatvėj ar kur kitur. Lyg užburtas ratas, nekeista, kad jaučiuosi vienišas. Ką ir kaip patartumėt daryti, kad būtų kitaip?

Atsakymas:

Sveikas, Mariau,
Markas Aurelijus, senovės Romos imperatorius ir filosofas kartą yra pasakęs:

„Žmonės yra gimę vienas kitam; taigi arba mokyk juos, arba pakęsk“.

Panašu, kad tai gana taikliai apibūdina ir tavo situaciją: pastebi žmonių silpnybes, tad žvelgi į daugumą su panieka, to pasekoje lieki vienišas, tada kankiniesi, nes, kaip sako mąstytojas, „Žmonės yra gimę vienas kitam“, t. y. mums reikia kitų žmonių draugijos, esame kolektyvinės būtybės, gimstame, augame ir patiriame džiaugsmą tik būdami tarp žmonių ir dėka žmonių.

Taigi, tu jų nei mokai, nei gali ramiai toleruoti, tiesiog kenti, nemaloni patirtis kartojasi, negatyvios emocijos kaupiasi, esi lyg užburtame rate, kaip rašai. Iš esmės, kiek suprantu, čia ryškėja tam tikras vidinis konfliktas, kuris tą užburtą ratą, įstrigimą ir sukelia, taip tave stabdo, suvaržo – padaro vienišą ir nelaimingą…

Viena vertus, traukia prie žmonių, jų ilgiesi, bet sykiu jų neapkenti ir atsiriboji aukštų reikalavimų siena, tad išeina, kad santykiuose save stabdai, kita vertus, ieškai gerumo kitų širdyse, o pats nešiojiesi panieką, pyktį, pasibjaurėjimą ir nepagarbą. Išeina, kad kituose ieškai to, ko pačiam trūksta, iškeli tokius standartus kitiems, kurių ir pats neatitinki.

Nors viso to lyg ir nedemonstruoji, bet žinok, kad daug ką aplinkiniams, kad ir nesąmoningai pasako balso tonas, kūno kalba ir kiti neverbaliniai gestai. Tad visai įmanoma, kad žmonės vienaip ar kitaip jaučia tavo neigiamas nuostatas jų atžvilgiu ir tavęs prisibijo ar tiesiog vengia. Juk ir liaudies išmintis sako: „Kaip šauksi – taip ir atsilieps”.

Matau kelias galimybes. Pirma, abejoju, kad visi tavo pažįstami ir sutinkami žmonės kupini tik neigiamų savybių, turbūt yra juose ir gerų dalykų, tad mokykis, ugdykis jas pastebėti, atrasti, kaip koks aukso ieškotojas iš laukinių Vakarų vesterno. Puiki istorija apie tai „Du vilkai”.

Atradęs tai, kas tau žmonėse patinka ir dalindamasis tuo su jais, pagirdamas įkvepi juos ir toliau šia linkme augti, sykiu taip įgyji draugų…

Antra, nėra taip jau blogai dalintis ir savo neigiamais jausmais ar mintimis. Gali būti, kad dažnai palieki žmones be vertingo patarimo, taip ir nesusipratusius. Tiesiog tai derėtų daryti ne kaltinant asmenį, o apsakant konkretų elgesį ar veiksmą kuris nepatinka bei su tuo susijusią savo savijautą, vengiant konkrečių vertinimų ar kaltinimų, kad tai blogai ar gerai. Pvz.: man liūdna, kai girdžiu tokius žodžius; man pikta, kai užsiimi tokiais dalykais. Nuoširdus, geranoriškas atvirumas suartina.

Trečia, išties yra džiugu, kad vertini moralę, meilę ir išmintį. Galima sutikti, kad daugeliui šiandienos žmonių to trūksta ir mano supratimu tikrai daug kuo prisidėtum puoselėdamas visų pirma šias savybes savyje, tapdamas savotišku pavyzdžiu, švyturiu, to žmogaus etalonu, kurio ieškai kituose. Manoma, kad asmeninis pavyzdys yra viena efektyviausių pedagoginių priemonių.

Tačiau skubu įspėti, kad tai nėra taip paprasta. Iš esmės, ta neapykanta kitiems, tam tikra prasme gali byloti, kad nelabai ir pats save myli. Kadangi keli aukštus reikalavimus sau, išeina, kad turi labai nemažai paplušėti, kad galėtum save gerbti ir mylėti. Išeina, kad tau sunku save priimti tiesiog tokį koks esi. Išeina, kad kažko savyje nenori priimti ar tiesiog nekenti. Žmonės dažnai nešiojasi savyje tokią nuostatą, kad meilę reikia kažkokiu ypatingu būdu užsitarnauti, pelnyti, bet taip nėra. Turbūt tai tam tikrų manipuliacijų pasekmė „Daryk tą ir aną, nes kitaip nemylėsiu”, o gal dar kažkas, dabar sunku pasakyti. Esmė paprasta. Jei pagalvotume apie mamos meilę vaikui… Ji myli besąlygiškai, nepriklausomai nuo to ar vaikas moralus ar nelabai, protingas ar kvailas, myli gal net labiau, kai kažkas vaikui nesiseka. Ir būtent atleidimas, užuojauta, palaikymas įkvepia vilties, skatina vaiką vėl mėginti stotis ir galų gale išmokti vaikščioti nuosavomis kojomis. Tas pats galioja ir mūsų vidiniam vaikui. Apie vieną iš tokių darbo su savimi būdų gali pasiskaityti čia „Asmenybės transformacija: saviugdos metodas”, taip pat, jei turi galimybių, rekomenduočiau ir psichologo paslaugas.

Pabaigai, apibendrinčiau viską taip, kad žmonių nesėkmės ar paklydimai paprasčiausiai tik ir rodo tai, kad jie yra žmonės, ir nieko daugiau, nesame tobuli kompiuteriai ar dievai. O kai rodome vienu pirštu į kitus, tai juk bent trys, paprastai, lieka atsukti į mus pačius.

Ačiū tau už laišką, tikiuosi pavyko kažką nauja atskleisti.
Linkėjimai,
Edvardas Šidlauskas
(psichologijos magistrantas)