Manau, kad esu nieko verta nevykėlė

2

moteris-geleKlausimas:

Sveiki, rašau Jums, nes viduje jau seniai jaučiu tuštumą, vienatvę, dažnai galvoju apie gyvenimo prasmę, apie tai, kad aš niekam nesu reikalinga, kad tik trukdau. Aš net negaliu nupasakoti kaip jaučiuosi, kaip man skaudą sielą, ir tai trunka jau daug metų. Jau seniai galvoju apsilankyti pas psichologą, bet vis nedrįstu, nes man gėda. Bijau, kad apie tai sužinos draugai, ar tolimesni artimieji, kad šaipysis iš manęs, galvos, kad esu kažkokia netokia ir panašiai. Vis viliuosi, kad viskas bus gerai, kad susitvarkysiu su viskuo pati… Bet deja, laikas bėga, o aš vis stoviu toje pačioje vietoje įstrigusi. Net dabar, rašant Jums, man kažkodėl labai norisi verkti.

Turiu nemažai problemų. Visų pirma, tai – nepasitikėjimas savimi. Ypač kompleksuoju dėl išvaizdos, o tiksliau dėl svorio. Nuolat galvoju, kad aš per stora, per aukšta (mano ūgis 174, svoris 78 kg), kad esu negraži, kvaila, nemoku bendrauti, neturiu draugų, kad man nepasiseks, kad aš neišlaikysiu, kad tiesiog esu nieko verta nevykėlė. Visur savyje matau tik minusus. Visą laiką kiek save prisimenu, laikausi įvairių dietų, numetu kelis kg, a tada mane ištinka „valgymo priepuoliai“. Nežiūriu ką, kiek, kelintą valandą valgau, tiesiog savęs nebekontroliuoju, a veliau graužiu save už tai, kritikuoju ir viskas kaip užburtam rate…

Neturiu antros pusės, ir niekada neturėjau (nors man jau 22). Dėl to irgi labai nerimauju. Keisčiausia tai, kad pasiūlymų draugauti ir pretendentų į mano širdį buvo nemažai, bet aš visus juos atstumiu, randu kokią nors priežastį, pasiteisinimą. Sunkiai prisitaikau prie naujų žmonių, visada tyliu, stebiu aplinką, ir tik vėliau įsidrąsinu bendrauti. Gal tas kompleksas liko man nuo paauglystės, nes draugų kompanijoje irgi visą laiką jaučiausi „kitokia“, negėriau, nerūkiau, namo stengdavausi grįžti iki 9 -10 val. vakaro. Mane domino kiti dalykai.

Norėčiau dar pridurti, kad turiu nuostabią šeimą – tėvus ir brolį. Viskas lyg ir gerai. Turiu nemažai užsibrėžtų tikslų, turiu svajonių. Šiuo metu mokausi užsienyje, greit turėsiu magistro diplomą.

Labai noriu pasikeisti ir pakeisti savo gyvenimą, atrasti gyvenimo džiaugsmą, bet nežinau kaip.
Pagarbiai, Lina (vardas pakeistas)

Atsakymas:

Sveika Lina,
Skaitydama laišką jaučiu tavo bejėgiškumą keisti situaciją, nepasitenkinimą savimi, stiprų vidinį griežtumą, kritiškumą sau. Būtų labai naudinga, jei laiške būtum nurodžiusi, kada dažniausiai kyla mintys, jog esi nereikalinga, trugdai kitiems. Nes mes visi esame kažkuo naudingi, visi prisidedame prie vieni kitų egzistavimo, esame nuolat susiję, todėl mintis, jog esi niekam nereikalinga greičiausiai paskatino tam tikri išgyvenimai ar patirtys.

Laiške savęs nuvertinimą, baimę atskleisti save galima pastebėti jau pačioje pradžioje. Rašai, jog tau nedrąsu ir gėda padėti sau apsilankant pas psichologą vien dėl kitų nuomonės (kuri, tavo įsitikinimu, būtų tik neigiama). Tačiau tikriausiai pastebi, jog šiai neracionaliai minčiai natūraliai iškyla klausimas: ”Ar kitų nuomonė apie tave gali būti svarbesnė už geresnę tavo savijautą?”. Žinoma, neverta su kiekvienu mažiau pažįstamu žmogumi dalintis savo sunkiais išgyvenimais, nes jam išties gali nerūpėti tavo jausmai, kilti noras pasišaipyti, pasidžiaugti tavo problemomis. Bet tikiu, jog gali pasitikėti ir papasakoti kaip jautiesi patiems artimiausiams (kaip rašei savo nuostabiai šeimai), nes jie tam ir yra arčiausiai tavęs, kad išklausytų, geriausiai suprastų tave.

Minėjai, jog, tavo nuomone, didžiausia tavo problema nepasitikėjimas savimi, trugdantis priimti save tokią, kokia esi, pateikti save kitiems, bendrauti.

Aprašydama save taip pat nurodai tik savo trūkumus. Tai nenuostabu, nes mums visad daug lengviau pastebėti savo minusus, nuvertinti save, nei pagirti. Labai gaila, jog ši tendencija būti nutolusiems, nepastebėti, nesakyti komplimentų, gražių žodžių vieni kitiems labai paplitusi mūsų visuomenėje. O juk kiekvienas esame žavus, kiekvienas tikrai turime už ką save pagirti, pasididžiuoti. Todėl pasistenk paskatinti, pagirti save, jog šiandien puikiai įvykdei savo tikslus (nors ir menkas užduotis), labai gražiai pasipuošei, padėjai kitam… Pati paminėjai, jog studijuoji užsienyje, gausi magistro diplomą, kas tikrai ne visiems įgyvendinama užduotis, aukšti pasiekimai, tiktai verti pagyrimų. Taip pat primink sau dažniau pagirti ir savo aplinkos žmones, kas ne tik paskatins juos atsakyti tuo pačiu, bet ir inicijuos tarpusavio santykį, leis lengviau bendrauti.

Kalbėdama apie nepasitikėjimą savimi ypatingai išskyrei svorio reguliavimo problemą. Rašei, jog esi linkusi pastoviai laikytis dietų, kurios tau sudaro iliuziją, leidžia jausti, kad kontroliuoti situaciją, gali būti gražesnė, idealesnė. Deja, tikriausiai nei numetusi keletą kilogramų, nei juos susigrąžinusi vis dėlto neįgyji daugiau pasitikėjimo savimi. Nes tavo pasitikėjimas savimi, gera savijauta gali priklausyti ne nuo kūno svorio, bet nuo tavo gebėjimo visapusiškai priimti save, sutarti su savimi.

Akivaizdu, jog savęs nuvertinimas tau labai trugdo užmegzti ir romantinius santykius, nes dažnai esi linkusi atstumti (tikriausiai net nesuprasdama kodėl) dėmesį rodančius vaikinus. Nevertėtų nerimauti, jog dar neturėjai rimtų santykių. Šiuo metu esi jauna, besimokanti, siekianti realizuoti save profesinėje srityje mergina. O ir vaikinų dėmesio, kaip rašei, dažnai sulauki. Romantiniai santykiai be abejonės atsiras tavo gyvenime kai geriau suprasi, priimsi save. Nes iki šiol tu vis dar “kitokia”, ne tokia “kokia turėtumei būti”, mokyklos suole likusi paauglė.

Džiugu, jog nepaisant visų sunkumų turi nemažai ateities tikslų, svajonių. Visi laukiantys išbandymai tikrai padės geriau save suprasti, jei skirsi sau pakankamai laiko pabūti vienumoje, reflektuoti patyrimą, įsiklausyti į savo jausmus, o ne juos neigti. Kad geriau suprastum kaip, kodėl išgyveni tam tikrus jausmus būtų labai vertinga juos užrašyti, o jei apsispręstum, ir apsilankyti pas psichologą, kur turėtum galimybę būti išklausyta, geriau pažinti savo problemas, atpažinti sprendimo būdus.

Psichologė Indrė Kazlauskaitė
El. paštas: psichologe.indre@gmail.com

Dalintis:

2 COMMENTS

  1. Atrodo, kad apie mane parašytas laiškas. Ir aš nepasitikiu savimi – mano ūgis 175, svoris – 74. Siaubingai kompleksuoju, dietų laikytis ilgai neišeina, sportuoti irgi neturiu valios. Reikia gyvenimo būdą keisti, bet čia ne man – neužteks kantrybės. Ir sėdžiu taip jau daug daug metų – trumpą sijoną paskutinį kartą buvau užsidėjusi, nežinau, gal 10 klasės išleistuvėse (tai buvo prieš 7 metus), kai dar nesvėriau kiek dabar. O paskui klasiokų ir kitų piktų žmonių įžeidinėjimai drąsos ir pasitikėjimo savimi nepridėjo. Tai va. Kelnes nešioju žiemą/vasarą. Jei atvirai, tai net palaidinės su plonom petnešėlėm nenešioju – rankos irgi ne lieknos.
    Šiaip, numetus svorio, užsidėjus gražius rūbus, sulauktume ir komplimentų. O teigiamas kitų įvertinimas padėtų toliau lieknėti ir gražėti. Žinau, kaip pradėt,bet nežinau, iš kur gaut valios ir galiausiai neprisivalgyt vakarais ir sportuot.

  2. Mergina, gal tau padėtų knyga „Paslaptis“? Joje rašoma apie svorio metimą. Ji man padėjo rasti valios sportuoti ir atsikratyti 10 kg.

Comments are closed.