Mane kamuoja mirties baimė

butis

Foto: Greg Rakozy

Klausimas: Pastaruoju metu mane kamuoja labai didelė mirties baimė… Nežinau kodėl ir kada ji atsirado, tik žinau, kad labai bijau prarasti savo artimuosius ir pati mirti. Baimės priepuoliai ištinka tikrai dažnai, bent keletą kartų per savaitę. Dažniausiai kai kažkas pasakoja ar perskaitau straipsnius apie mirtį. Jeigu būnu tarp žmonių, stengiuosi neparodyti jog man kažkas ne taip, bet jeigu būnu viena pradedu verkti balsu, daužosi širdis, naktį negaliu miegoti… Vis galvoju ar yra kažkas po mirties, jeigu ne, tai kaip įmanoma nieko nebejausti, nebeegzistuoti? Kaip galėčiau gyventi be savo artimųjų, kas jiems nutiks po mirties… Dar neteko susidurti su tuo asmeniškai, mano šeima, draugai, vaikinas, netgi seneliai yra gyvi, bet ta mintis, kad jiems gali kažkas atsitikti neleidžia ramiai gyventi… Galvoju kaip galėčiau jiems padėti būti saugiems. Tėtis sunkiai serga ir mane tas dar labiau neramina, nenoriu jo prarasti, bet nieko negaliu padaryti, negaliu jam padėti… Bejėgiškumo jausmas…

Aš pati tapau labai atsargi, bijau aukščio, bijau, jog mane gatvėje gali partrenkti mašina, bijau, jog galiu susirgti, bijau, jog kažkam iš mano artimųjų atsitiks nelaimė… Skaitau kiekvieną straipsnį apie avarijas, nelaimingus atsitikimus ir meldžiuosi, kad ten nebūtų mano artimieji… Nežinau kaip sau padėti, kuo toliau tuo labiau didėja baimės…

Rūta (vardas pakeistas)

Atsakymas: Labas, Rūta, galiu įsivaizduoti, kaip sunku turėtų būti gyventi nuolat galvojant apie tai, kad Tavo artimieji arba Tu gali mirti. Iš Tavo laiško suprantu, kad mirties baimė, kurią išgyveni, yra dažna ir stipri. Nenustebčiau, jei šiomis dienomis, per Vėlines, šiai baimei buvo daug erdvės pasireikšti.

Nors šiame laiške parašei vieną sakinį apie tėčio ligą, nujaučiu, kad Tavo mirties baimė gali būti susijusi su tuo, jog tėtis sunkiai serga. Turėtų būti išties sunku žinoti, kad gali prarasti artimą žmogų, bet nieko negali padaryti. Galiu įsivaizduoti, kiek daug sunkių jausmų ir minčių slepiasi po šia situacija. Turbūt tai, ką gali padaryti, – būti su tėčiu dabar, taip ir tiek, kiek pati nori ir gali.

Kaip suprantu, Tau baisu yra pagalvoti apie tai, ar kažkas yra po mirties. Panašūs klausimai turbūt kyla kiekvienam iš mūsų. Tik turbūt ne visiems jie yra tokie gąsdinantys. Galbūt nuskambės paradoksaliai, bet mirties baimė kartais gali būti susijusi su tuo, ar jaučiamės gyvenantys pilnavertį gyvenimą. Svarstai, kad jei po mirties nieko nėra, kaip įmanoma nejausti, neegzistuoti. O kaip yra dabar, kai gyveni – kiek Tau pavyksta išjausti, išgyventi tai, kas su Tavimi vyksta? Kaip atsakytum sau į klausimą, ar gyveni taip, kaip nori gyventi?

Tačiau noriu pakviesti atsakymų į šiuos klausimus, o taip pat ir kitus, susijusius su mirties baime, ieškoti ne vienai, o kartu su žmogumi, kuris galėtų šiame ieškojime padėti. Individualių psichologo konsultacijų metu turėtum daugiau galimybių suprasti, kas su Tavimi vyksta ir kaip galėtum sau padėti.

Vieną, nors galbūt ir mažą pagalbą sau, manau, gali suteikti pati ir, tikiuosi, labai greitai – nebeskaityti straipsnių apie avarijas ir nelaimingus atsitikimus. Juos skaitydama prisidedi prie savo baimės, kurios norėtum nejausti. Pabandyk sau uždrausti tai daryti.

Linkiu sau keliamus klausimus apie mirtį po truputį keisti į klausimus apie gyvenimą.

Psichologė Irma Skruibienė / skruibis.lt, namuterapija.lt

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.