Mane kankina kaltės jausmas

4

vis-dar atsimenuKlausimas:

Sveiki,
labai malonu, kad yra tokia galimybė Jums parašyti, ir labai tikiuosi, kad mano laiškelis neliks nepastebėtas. Nusprendžiau Jums parašyti, nes išgyvenu labai sunkų laikotarpį savo gyvenime. Aš puikiai suprantu, kad skausmas gyvenime yra neatsiejama jo dalis, ir nevisada viskas klostosi taip, kaip norėtųsi.
Mano problema yra tame, kad mane kankina kaltės jausmas. Prieš porą metų sutikau žmogų, kurio ieškojau visą savo gyvenimą, tikrai žinau, kad tai buvo mano žmogus, su kuriuo aš norėjau ir svajojau praleisti visą gyvenimą, bet pats nesupratau, kaip praradau tą žmogų ir labai gailiuosi dėl to. Pagrindinė mūsų problema buvo tame, kad iš jos pusės nuo pat pradžių girdejau tik nepagrįstus kaltinimus. Tikriausiai dabar pasakysit, kad nebūna dūmų be ugnies, bet aš tikrai žinau, kad buvau nuoširdus ir atviras tam žmogui. Ištikimybė ir pagarba man yra labai svarbūs dalykai ir todėl nuo pirmos dienos aš elgiausi su tuo žmogum taip, kaip norėjau, kad elgtųsi su manimi. Tačiau galėjau būti apkaltintas ir apvadintas vien del to, kad neatsiliepiu į jos skambutį būdamas darbe, jinai galėjo pavydėti manęs net mano dukrytei. Kurį laiką aš priimdavau tai su šypsena, bet laikui bėgant ,tai mane labai žeidė – aš tikrai žinojau, kad esu atviras tam žmogui. Po kurio laiko aš pradėjau piktai reaguoti į nepagrįstus kaltinimus ir jau galėjau neapgalvotai atsakyti kažką, ar kvailai pasielgti, pvz., trenkti durimis ir išeiti. Po to mes vėl taikydavomės, bet ir vėl viskas kartojosi. Mes išsiskyrem, jau praėjo nemažai laiko, bet man vis dar sunku ir aš kažkodėl kaltinu save, kad tas žmogus manim netikėjo, ką bedaryčiau.
Rimvydas

Atsakymas:

Sveikas, Rimvydai. Iš Tavo laiško supratau, kad prieš kurį laiką išsiskyrei su mergina ir dabar išgyveni kaltę dėl to išsiskyrimo. Tu rašai, jog Tau sunku ir jautiesi kaltas, kad Tavo mylimas žmogus netikėjo Tavimi, kad ir ką bedarytum. Iš esmės, tai rodo, jog esi atsakingas žmogus ir prisiimi atsakomybę už buvusius, tačiau nesusiklosčiusius santykius su moterimi, su kuria tikėjaisi praleisti visą likusį gyvenimą.

Tavo išgyvenami jausmai yra natūralūs tokioje situacijoje, kurioje šiuo metu esi. Viena vertus, Tu tikėjai, kad suradai savo žmogų, kurio, kaip rašai, ieškojai visą savo gyvenimą. Deja, to žmogaus nepagrįstas pavydas (rašai, jog Tavo mergina pavydėjo net tavo dukrytei) nepadėjo kurti tokių santykių, kokių Tu tikėjaisi. Natūralu, kad tokiais atvejais apima nusivylimas, mintyse vėl ir vėl perkratinėjamos įvairios praeities situacijos, ieškoma, kur buvo galima pasielgti kitaip. Žinoma, ir atrandama – o tada pradedama kaltinti save: o kodėl nepasielgiau va taip, kodėl nepasakiau taip ir anaip. Žmogui būdinga iš naujo įsivaizduoti ir išgyventi praeities situacijas, išbandant įvairius jų sprendimo būdus – tokiu būdu kuriamos būsimų sprendimų schemos.

Kita vertus, kiekvienas išsiskyrimas su emociškai artimu žmogumi sukelia dėsningus išgyvenimus, pereinančius keletą stadijų. Visų pirma, būna netikėjimas realybe, fakto atmetimas. Sunku patikėti, kad tai įvyko – santykiai nutrūko. Vėliau kyla pyktis viskam – sau, tam žmogui, susiklosčiusioms aplinkybėms, kitiems žmonėms, galbūt net likimui ar Dievui. Bandoma rasti atsakymą į klausimą: kodėl visa tai nutiko man. Kodėl kiti žmonės gali būti laimingi, mylėti ir būti mylimi – o man nepasisekė.

Dar vėliau ateina liūdesys ir kaltė. Ieškoma savo klaidų, netinkamų poelgių, vis labiau stiprėja savigrauža. Mintys vis sukasi: nepadariau to, ano, nepasakiau taip, galėjau pasielgti va taip…Prisimenamos šviesios, laimingos, džiaugsmingos akimirkos ir apgailestaujama, kad jų jau nebebus.

Galiausiai ateina susitaikymas ir pradedami kurti nauji santykiai be to, prarasto žmogaus. Vėl galima jaustis vertingu, geru, siekti būti laimingu, siekti meilės ir priėmimo. Visa tai ateis ir Tau, Rimvydai. Patikėk, tereikia išlaukti, išgyventi visus slogius ir sunkius jausmus – ir aušra vėl nušvis.

Psichologas
Arūnas Norkus

Dalintis:

4 COMMENTS

  1. Teisingai padarei, kad išsiskyrėt. Patikėk, negali padaryti nieko pats, kai turi reikalų su patologiniu pavyduoliu. Tai yra gilios to žmogaus vidinės problemos, kurias gali spręsti tik jis pats, jei suvokia, kad turi problemą, ir jei nori spręsti. O spręsti turi užsinorėti pats, suvokęs, kad sugadino sau brangius santykius. Dažniausiai toks suvokimas ateina tik kai žmogus skausmingai išsiskiria ne vieną kartą. Tik tada, ir tai ne visiems, gimsta mintis, kad gal problema manyje, o ne tame kitame žmoguje. Žinok, jei būtum likęs, ir tas žmogus nespręstų savo problemų, vistiek anksčiau ar vėlia patolognis pavydas būtų tave įskaudinęs tiek, kad turėtumėt skirtis vistiek. Tai yra didelė to žmogaus problema, kuri suėda artimus santykius. Nepaisant to, kad buvo kitų tiesiog puikių akimirkų. Stiprybės tau. Mąstyk, kad išsiskirdamas padarei geriausia, ką galėjai tam žmogui – davei galimybę susimąstyti ir galbūt suvokti savo problemą. Galbūt tai prives tą žmogų prie gijimo ieškojimo, ir taip būsi prisidėjęs prie to, kad tau svarbus žmogus eis keliu, kuris daro jį laimingesnį. Galbūt tai buvo vienintelis kelias, dievo duotas, o ne bendras jūsų duotas kelias.

  2. Perskaičiusi šitą laišką mane ištiko šokas, kad Rimvydas rašo taip, lyg šnekėtų apie mano situaciją. Buvau pavydi, bet nepavydėjau netinkamai. Po dviejų metų draugystės sužinojau, kad jis visus vienerius metus turėjo kitą ir bendravo su kita.Nemanau,kad kaltinti reikėtų ir ją, jei nuolat buvo apgaudinėjama. Kažkur padarei klaidą ir davei nepasitikėjimo. Aš pasitikėjau per daug, bet vistiek išdavė ir melavo…Kiekvienoje situacijoje būna ABU KALTI. Nebūna vieno nekalto, bet įdėjus pastangų galima viską pataisyti santykiuose. Savo mylimą žmogų tiesiog palikau,nors ir kaip skaudėjo ir skauda. Jis bando atnaujinti santykius, bet žinau iš to niekad nebus nieko gero, nes yra nepasitikėjimas, kuris būtinas tarp dviejų žmonių.

  3. Uz tai reikia kreiptis i psichologus, santykiu kosultantus patekus i aklaviete- santykiaine toks paprastas dalykas…nevisada pavyksta issikapstyt vieniems…Skaitykit, domekites santykiais…mokykites visa gyvenima…ir gal susiraskit mergina ir dar karta pabandykit? Sekmes!

  4. Rimvydai, patariu, nes pati tokia buvau – nekaltink savęs dėl nieko. Tai beprasmis jausmas. Jei jautiesi kaltas tuo metu, kai vystosi situacija-atsiprašyk, pasakyk, kaip jautiesi. Jei tai praėjo – nekaltink savęs, nes to nepakeisi, ir tai galioja bet kokiai situacijai. Aš kaltindavau save dėl visko: nesiseka darbas – galvojau, kad prastai dirbu, nieko nesugebu; nesiseka mokslai – galvojau, kad esu nieko verta. Tėvai nepatenkinti – kaltinu save, laikau save bloga dukra. Rezultatas – depresija, kritęs pasitikėjimas savimi ir nemiga. Kam to reikia? Spjauk į tuos, kurie nevertina tavęs tokio, koks esi. Gyveni tik kartą, ir jei per tą trumpą laikotarpį dar krausi ant savęs tokią naštą, tikrai nespėsi tuo gyvenimu pasidžiaugti. Jei žmogus tavimi nepasitiki – jis tikrai ne tas, tad nusišypsok, dar sutiksi tokią merginą, kuri neleis tau taip savęs žlugdyti. Pabandyk bent vieną savaitę “neimti nieko į galvą”. Tikrai palengvės :)

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here