Mane kankina mintis, jog atsibosiu savo vaikinui

meile

Klausimas: Man 23 metai ir jau kurį laiką suku galva, kas su manimi negerai ir ką daryti, kad nejausčiau diskomforto. Turiu keletą problemų, kurios pastaruoju metu mane kankina. Pirma, draugauju su vaikinu metus. Tai mano pirmi ilgalaikiai santykiai, todėl kuo toliau tuo labiau mane kankina mintis, jog atsibosiu, nes nemoku kurti ilgalaikių santykių, nežinau kaip išlaikyti vaikino susidomėjimą manimi ar būti puikia moterimi, kuri padės, palaikys, motyvuos ir t.t. Tai atrodo nelogiška savijauta, nes vaikinas skiria man dėmesio ir nejaučiu iš jo atšalimo (nors dažnai jo nekalbumą interpretuoju, kaip manęs atstūmimą, nes kažkuo neįtikau, tada seka kaltės ir nevykėlės jausmas), tačiau tai yra pirmi santykiai, kada jaučiu tokią meilę iš vaikino, kokios dar iš nieko kito nebuvau jautusi.

Antra problema, aš nesugebu išreikšti savo jausmų. Esu linkusi daryti priešingai, jei man patinka vaikinas, aš atrodysiu ir darysiu taip, jog jis to nepastebėtų. Jei myliu ir tuo metu jaučiuosi su juo fantastiškai, man sunku tai parodyti, geriau pažiūrėsiu ilgai jam į akis ir viskas, jis turi iš to viską suprasti. Aišku, pakalbėjom apie tai su juo, jis suprato ir paskatino savęs nevaržyti, patikino, jog galiu juo pasitikėti ir aš pradėjau stengtis lipti per save ir labiau reikšti savo jausmus, tačiau jaučiuosi labai nesaugi ir pažeidžiama. Tą sekundę, atrodo, jog bet koks menkiausias ne toks atsakas mane sunaikins.

 Trečia problema, dėl to nesaugumo jausmo, visas nesėkmes ar blogą savo savijautą, didesnes problemas ar net smagiausius išgyvenimus pirmiausia išsikalbu su savo geriausia drauge, nes ja pasitikiu 100 proc. ir man palengvėja… Tačiau suprantu, jog tai nėra gerai, nes savo reikšmingiausius išgyvenimus turėčiau pirmiausia apkalbėti su savo vaikinu ir gilinti draugystę, tačiau to padaryt neina… Atrodo, turiu išsispręsti savo problemytes pati, nes jis turi reikšmingesnių problemų nei klausytis manųjų, taip pat ateina mintys, jog jis manęs nesupras, pagalvos, kad aš nevykėlė ir pan. Toliau atsiranda nerimas, jog esu jam per prasta: nepakankamai moteriška, nepakankamai graži, nepakankamai savarankiška, nepakankamai įdomi, nepakankamai protinga, nepakankamai motyvuojanti ar įkvepianti. Nors keisčiausia, jog apie save nesu blogos nuomonės, save laikau įdomia, protinga, žavia ir charizmatiška asmenybe, galinčia nuversti kalnus, bet vertinant iš santykių pusės, jaučiuosi neverta savo draugo. Prie jo man sunku būti tokiai, kokia save laikau. Nes kažkodėl bijau. Galbūt nesu tokia, kokia galvoju, tačiau prie kitų žmonių, man nesunkiai sekasi būti savimi iki galo.

 Jaučiuosi labai neurotiška ir užvirusi savo minčių chaose. Nežinau, ką daryti, kad išsisklaidytų iracionalios mintys, nes nebežinau, kurios iš jų pagrįstos, kurios ne. Noriu, kad savo objektyviu žvilgsniu padėtumėt man susivokti savyje, kuria kryptimi judėti. Jaučiuosi pasimetusi.

Laukiu atsakymo. Ačiū.
Pagarbiai,

Sandra (vardas pakeistas)

Kalba: Labas, Sandra, pirmiausia, norisi pasidžiaugti, kad aktyviai ieškai atsakymų ir pati dirbti su savimi. Laiške racionaliai įvardinti tavo klausimai, rodo kiek giliai užsimi savianalize.

Rašai, kad kankina mintis, jog nemoki kurti ilgalaikių santykių. Tačiau tuo pačiu mini, kad su vaikinu santykiai tęsiasi jau metus. Vadinasi, visus metus santykius kūrėte. Tai kas pasikeitė dabar nuo santykių pradžios? Dalį atsakymo galima rasti Tavo laiške: rašai, kad nežinai, kaip išlaikyti vaikino susidomėjimą tavimi, kaip būti puikia moterimi. Ir ši vieta skamba taip, lyg sau keltum labai didelius reikalavimus, būti idealia partnere. Kaip manai, kiek būdama puiki moteris santykiuose, išliksi savimi?

Džiugu, kad jauti meilę iš vaikino pusės, tokią kokios nebuvai patyrusi. Tačiau natūraliai kyla klausimas, o kokius Tu jausmus šiandieną jauti savo vaikinui?

Antras Tave kamuojantis klausimas yra nesugebėjimas išreikšti savo jausmų. Šioje vietoje noriu atkreipti dėmesį, kad jausmus Tu moki išreikšti (pvz. bendraujant su drauge), bet neleidi sau parodyti tikrųjų jausmų savo vaikinui. Ir tada sąmoningai, „lipdama per save“ bandai keistis ir būti atviresnė su savo vaikinu. Susidaro įspūdis, kad per prievartą bandai kurti santykius, kuriuose nesi pati savimi. Kaip manai, Sandra, kiek ilgai tokie santykiai, gali Tau teikti pasitenkinimą?

Prievarta, lipimas per save visada kelia įtampą, ko pasekmė yra didėjantis nesaugumo jausmas pačiuose santykiuose, nes juose sunku būti savimi. O lengvuose santykiuose, kurie tiesiog yra su drauge, Tau lengva ir gera dalintis savo patyrimais, juose jautiesi saugi būti savimi.

Esminė problema, kurią išgirdau Tavo laiške yra, kad Tau sunku būti tokiai kokia save laikai, t. y. sunku būti savimi šalia savo vaikino. Kai tuo tarpu su kitais žmonėmis būdama tu išlieki savimi. Kaip galvoji, o kas pasikeis, jei būsi savimi šalia savo vaikino, tokia kokia būni su kitais žmonėmis?

Pabaigai, norisi užduoti paskutinį Tau klausimą. Darydami bet kokį sprendimą, žingsnį arba net nieko nedarydami, mes kažką iš to laimime ir kai ką prarandame. Kokie laimėjimai ir pralaimėjimai būtų Tavo santykiuose su vaikinu, jei leistum sau būti juose savimi?
Sėkmės!

Koučingo specialistė – psichologė Inga Juodkūnė
el.p. inga.juodkune@gmail.com

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.