Manija ir depresija: trūkumai bei privalumai

0 (0)

Psichikos liga nereiškia, jog sergantis žmogus yra visiškas pamišėlis, praradęs ryšį su realybe ir psichotiškas. Dauguma psichikos sutrikimų apskritai susiję ne su mąstymu, o su gana nenormaliomis nuotaikomis: depresija ir manija. Šios nuotaikos nėra nuolatinės. Žmonės, sergantys maniakine depresija, nebūna visą laiką nusiteikę depresyviai ar maniakiškai. Vadinasi, jie ne visą laiką psichiškai nesveiki. Tiesą sakant, dažniausiai jie būna sveikos psichikos. Jų liga – tai polinkis į maniją ar depresiją, o ne faktas, kad jie šiuo metu (ar visada) išgyvena maniją ar depresiją.

Depresija

Skirtingai, nei daugelis linkę manyti, psichiatrams klinikinės depresijos sąvoka reiškia ne įprastą liūdesį. Greta liūdesio depresija sukelia ir fiziškai juntamų simptomų, dėl kurių sulėtėja ir atbunka kūno funkcijos. Depresija sergantis žmogus mažiau miega, naktis jam tampa kankyne, kurios neįmanoma ištverti. Arba atvirkščiai: žmogus net nelipa iš lovos – juk verčiau miegoti, jei vis tiek nieko negali daryti. Slopsta žmogaus susidomėjimas gyvenimu ir veikla. Sunku mąstyti, sunku ilgėliau sutelkti dėmesį bent į tris viena po kitos einančias mintis, ką jau kalbėti apie knygos skaitymą. Trūksta energijos, nuolat jaučiamas nuovargis, kuris, nepaaiškinamas ir lengvai nepraeinantis, palaužia žmogų.

Maistas netenka skonio. Kai kurie ima valgyti dar daugiau manydami, kad jausis geriau, o gal norėdami atsikratyti nuobodulio. Kūnas juda vangiai, paklusdamas lėtai slenkančių minčių tėkmei. Arba ligonis kaip tik ima neramiai žingsniuoti, negalėdamas atsipalaiduoti. kartais žmogus jaučia, kad jis dėl visko kaltas, tad jį vargina kaltinančios mintys ir graužatis.

Šiais laikais pati populiariausia psichologijos teorija apie depresiją yra kognityvinė-bihevioristinė: depresija suprantama kaip realybę iškreipiantis pasaulio suvokimas, dėl kurio žmogaus mintys tampa neįprastai negatyvios. Tokia teorija, kuria grindžiama kognityvinė-bihevioristinė terapija, prieštarauja kitai teorijai, kurią paremia vis daugiau klinikinių tyrimų. Pastaroji vadinama depresinio realizmo hipoteze ir teigia, kad depresija sergantys žmonės yra depresyvūs ne todėl, kad iškreiptai suvokia realybę, o kaip tik atvirkščiai – todėl, kad jie mato realybę kur kas aiškiau nei kiti.

Depresinio realizmo sąvoka reiškia, kad ši liga turi ir gerąją pusę, tačiau klaidinga būtų nutylėti, kokia depresija yra pavojinga ir kiek skausmo suteikia. Negydoma ji veikia rusiškos ruletės principu. Gamta paspaudžia gaiduką, kada tik to įsigeidžia, ir rezultatas gali būti savižudybė. „Depresija yra siaubinga patirtis: žinai, kad tave ruošiasi nužudyti, ir ne kas kitas, o tu pats„, – taip apibūdino šią ligą vienas pacientas. Maždaug pusė depresijos epizodų susiję su mintimis apie savižudybę.

Depresijos sukeltas pyktis ir nusiminimas (o manijos – impulsyvumas) gali atkirsti asmenį nuo pačių artimiausių žmonių. Dažniausiai santykiai nutrūksta ir baigiasi skyrybomis. Vienas iš pacientų yra pasakęs: „Ši liga yra lyg tam tikras apiplėšimas: jis išplėšia iš tavęs mylimiausius žmones. Man nereikia nei šlovės, nei valdžios, nei turtų. Man tik reikia išsaugoti šalia tuos, kuriuos myliu. Ir ši liga juos iš manęs atima. Vieną dieną jie pabunda, o aš jau kitas žmogus, ir jie klausia: „Kas tu?” Tada jie mane palieka.” Taigi depresijos privalumai įgyjami sumokėjus skaudžią, jei ne mirtiną kainą.

Manija

Depresijos niuansai yra kiek trikdantys, bet manija yra dar sudėtingesnė. Jos paveikto žmogaus nuotaika būna pakylėta, kartais net svaiginanti, dažnai besikaitaliojanti su pykčio jausmu. Manija sergantis žmogus miega nedaug – jam užtenka keturių valandų. Visam pasauliui dar tebemiegant, manija sergančio žmogaus energijos lygis yra kaip sveiko žmogaus 2 valandą ryto. Kodėl neišvalius  viso namo 3 valandą ryto? Reikia tvarkytis, net jei iš tiesų nereikia. Perstumdyti namie baldus, paskui dar kartą perstumdyti, nusipirkti trečią automobilį. Dirbti dviem, trim valandom ilgiau – viršininkui tai patinka. Mintys liejasi kaip iš gausybės rago: dažnai atrodo, kad smegenys dirba daug greičiau už liežuvį. Norėdamas neatsilikti nuo minčių srauto, žmogus skuba kalbėti, nutraukia kitus. Draugus ir kolegas tai erzina, jie negali įterpti nė žodžio. Tai ligonį dar labiau suerzina – kodėl niekas negali kalbėti taip greitai kaip jis? Robertas Lowellas yra pasakęs: „Manija yra tikras išbandymas ligonio draugams, depresija – sau pačiam.”

Sustiprėja žmogaus pasitikėjimas savimi. Kartais jis lemia didžiulę sėkmę, tačiau dažnai pastūmėja ir į visišką pralaimėjimą, kai žmogus pervertina savo jėgas. Manijos kamuojamam žmogui praeitis neegzistuoja, net ir ši diena rūpi ne ką labiau. Svarbiausia yra ateitis, o ateityje viskas įmanoma.

Manija sergantis žmogus dažnai nepajėgia tinkamai įvertinti aplinkybių, dėl to kylantys netinkami sprendimai gali būti sugrupuoti į keturias pagrindines kategorijas: seksualinis nesantūrumas, pinigų švaistymas, neatsargus vairavimas,  ir impulsyvios kelionės.

Depresija sergantis žmogus yra įklimpęs praeityje, o manija sergantis – apsėstas ateities. Abu sirgdami griauna dabartį. Blogiausiu atveju depresija sergantis žmogus atima sau gyvybę, manija sergantis sugriauna savo gyvenimą. Maniakinės depresijos kamuojamas žmogus rizikuoja dvigubai.

Nauda

Nors ir labai pavojinga, manija gali suteikti ir naudos, kurią pripažįsta tiek psichiatrai, tiek ir patys ligoniai. Esminė manijos savybė yra minties procesų išlaisvinimas. Pacientai kartais labai vaizdžiai aprašo savo minčių laisvę. Psichiatrai ją vadina „minčių srautu”.

„Viskas sukosi tarytum pagauta uragano; tereikėjo ištiesti ranką ir pagauti žodį. Galėjai jį matyti, bet negalėjai ištarti, tarkim, žodį „gėlė”. Tačiau kai jie imdavo suktis dar greičiau, nebegalėdavau jų įžiūrėti.”

Arba: „Mano mintys buvo panašios į fejerverkus, jos kilo į viršų ir sproginėjo į visas puses.”

Vienas pacientas yra pasakęs:”Jaučiau, kad mano protas veikia lyg spartus kompiuteris.” is intelekto išsilaisvinimas įprastą mąstymo procesą pateikia kaip lėtą, nuobodų.

Įvyksta kūrybinis proveržis, kurį gali apibūdinti tik manija sirgę poetai, pavyzdžiui, Williamas Blake’as:

Įžvelgti pasaulį smėlio kruopelėje
Ir rojų pievų gėlėje,
laikyti amžinybę delne
Ir pajusti ją valandoje.

Pagal: Nassir Ghaemi (2014) „Nuo beprotystės iki lyderystės”. Vilnius: Sofoklis. 21-24 psl.