Mano aky, nokstantys obuoliai ilgesio soduose

5

liudnas-vaikinasKlausimas:

Pavargau, pavargau kasdien matyti piktus žmonių veidus. Pavargau keikti save dėl to, kad esu ne tas kuo norėčiau būti. Nebenoriu matyti ryte to pikto veido veidrodyje ir žiūrėti į save su panieka. Pavargau kovoti su mintim apie meilę, apie tą pirmąją meilę kuri vis neapleidžia manęs. Nebenoriu išvarinėti prisiminimų apie ją, bet jie per gražūs, kad juos pamirščiau… Nebenoriu matyti jos savo prisiminimuose, bet ji per daug buvo gera, kad ją pamirščiau… Noriu nieko apie ją nežinoti, bet smalsumas neleidžia nepaklausti kaip tu? ką tu veiki? Kam savo meile dalini… Nebenoriu kaskart užmigti su nerimu ir laukimu kuris žudo, žudo taip lyg mylimiausias žmogus smogtu į širdį peiliu… Kodėl taip sunku palikti viską tiesiog kaip yra, kodėl negaliu stipriai užsimerkti ir visko nubraukti?
Galbūt aš pats sau to neleidžiu padaryti, galbūt man patinka galvoti apie tai kas buvo tik dar pats to nesuvokiu. Leidžiu naujiem žmonėm ateiti į mano širdį, ir atrodo kuo toliau tuo labiau aš vis atveriu savo širdį, bet ir tuo pačiu atrodo, kad vis labiau niekas nenori mano tuštumos užpildyti. Ar tai keistas sutapimas? ar su manimi kažkas blogai? O gal aš nepasiruošęs dar tam?
Klaustukų yra, buvo ir bus visada, tačiau aš nemėgstu nežinomybės, noriu gyventi ramiai, noriu jausti, kad šalia yra žmogus kuriam esu be galo svarbus.
Ir nebenoriu grįžti po darbo ir kristi veidu į pagalvę, o tada atsistoti lyg niekur nieko su šlapiomis akimis ir slėpti visą skausmą po dirbtine šypsena. Sunku labai sunku viską tverti vienam, jau du ar trys metai kaip aš ir mano juodos mintys, ir niekas iš draugų ar šeimos nesuvokia ką jaučiu, kažkodėl to niekas nežino, pasakoti nenoriu, kažkas viduje neleidžia.

Mano aky, nokstantys obuoliai ilgesio soduose.
Edgaras (pakeistas)

Atsakymas:

Labas, Edgarai,
Tavo laiške tiek daug slegiančio skausmo ir kančios. Atrodo, kad Tavo vidus draskosi, kovoja su esama situacija, norėdamas ją pakeisti. Trokšti pokyčių, kuriems sunku pasiryžti.

Rašai, kad kovoji su mintimis apie pirmąją meilę, praeitį sunku pamiršti. Tikrai, kodėl negalima stipriai užsimerkti ir visko nubraukti – būtų daug paprasčiau. Manau, gražūs prisiminimai su buvusiu mylimu žmogumi Tave kankina todėl, kad nebegali jų sugrąžinti į šiandieną. Edgarai, tokius prisiminimus turi, nes dalyvavai jų sukūrime. Tai rodo, kad sugebi kurti gražius santykius.

Džiugu, kad leidi „naujiems žmonėms ateiti į savo širdį“. Bet rašai, kad niekas nenori Tavo tuštumos užpildyti. Atrodo, kad lauki žmogaus, kuris atspės ko Tau reikia ir tai duos. Pirmiausia linkėčiau pakeisti šiandieninį mąstymą apie save.

Iš laiško matau, kad Tavo vidus kovoja ir Tau siunčia signalus: nebesinori matyti piktų veidų, užmiegi su nerimu, žudančiu skausmingu laukimu, skausmą slepi po dirbtine šypsena. Tiems signalams reikia atrasti veiksmus – ką galėtum keisti savyje, kad situacija pasikeistų? Pačiam vienam tai sunku padaryti, juolab, kad su „juodom mintim“ gyveni taip ilgai. Galima ilgai užsibūti minčių lygyje neperėjus prie veiksmų. Sakai, jog „kažkodėl“ niekas iš draugų ar šeimos nesuvokia ką jauti. Turėtų būti sunku viską tverti vienam. Pasidalinus vidiniais sunkumais su patikimu žmogumi, manau tikrai atsirastų daugiau sprendimo variantų kaip pasiekti, kad save matytum laimingą.

Liūdna skaityti, kad žiūri į save su panieka. Linkiu atrasti savo stipriąsias, Tave džiuginančias puses, tikiu, kad įmanoma pamilti save. Kai mylėsi ir džiaugsiesi savimi, labiau pastebėsi teigiamus dalykus bei įdomius žmones aplink save. Ir tuomet nebereikės, kad kas nors užpildytų Tavo tuštumą, o jau norėsis dalintis savo jausmais su kitais. Iš Tavo pusės yra didelis noras keistis, turi tikėjimo ir vilties, jau vien Tavo laiškas – didelis žingsnis pirmyn. Dabartinė Tavo savijauta Tave vargina, bet svarbiausia – žinai, ko nori. Tikiu, kad Tau pavyks gyventi taip, kaip trokšti ir kad išsipildys visa apie ką svajoji.

Laišką užbaigi poetės Indrės Valantinaitės eilėraščio „Operacija“ pirmomis eilutėmis. Man norisi priminti paskutines šio eilėraščio eilutes ir palinkėti, kad kuo greičiau Tavo akis išsilaisvintų iš „rūko tvarsčių“:

„Negaliu sulaukti dienos, kada krentantys obuoliai ilgesio soduose pažadins snaudžiančias nimfas, o šios šokdamos nuriš rūko tvarstį nuo mano akies.“

Psichologė Aistė Padlipskaitė
psichologokonsultacijos.eu

Dalintis:

5 COMMENTS

  1. Kam visa laika nukreipti demesi tik i blogus dalykus ir galvoje sukti vis ta pacia liudna daina? Matyt paciam patinka buti kankinio vietoje, ir laukti uzuojautos. Matyt truksta artimu zmoniu demesio ir silumos. Bet ar pagalvoja zmogus, kat to priezastis gali buti pats pats. Depresijos dazniausia buna pas tuos kas neturi kuom uzsiimti. Kai soki parasiutu kur dingsta visos depresijos, pagalvok apie tai? Bet manau tu geriau vel sedesi ir kapstysies savo galvoje pilnoje dramu. Apsidairyk, gal pastebesi kur randasi tavo problemos.

  2. Aly, tu teisus (-i), bet nėra taip lengva kaip manai. Visi tik ir sako tą pačią frazę: “pradėk nuo savęs”.Tiesa ta, kad išties reikia be galo daug pastangų ir valios tam. Nesakau, kad neįmanoma, tiesiog gan sunku kai nėra palaikymo ir aplinkinių pagalbos.. Manau, kad vienintelė išeitis rasti tą merginą, su kuria Jis pasijus laimingas.

  3. Panda, tu esi visiskai teisi man to ir reikia, aisku ir pats sau stengiuosi padeti, turiu darba turiu veiklos turiu draugu, viskas gerai,bet vidus kankinasi kaskart likus vienam, ar atsigulus i lova vakare ziurint i lubas. Atsiskleisiu tik tam zmogui kuris to vertas

  4. Džiugu girdėti, kad mūsų nuomonės sutampa. Žinau tą jausmą, kai nėra nieko aplinkui, kam galėtum atsiverti- baisi kančia, kurią turi su savimi nešiotis. Aš, asmeniškai ,nei tėvais, nei viena geriausių draugių nepasitikiu, kad ir kaip apgailėtinai tai skambėtų… Bet ne apie mane dabar, galbūt kartais reikia tos vienatvės, kad suvoktum savo sielos kerteles ir atrastum save (?). Vadovaujuosi mintimi, kad nesuvoksiu tol, kol pati nepatirsiu.. taip, kad laikykis!

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here