Mano dryžuotas gyvenimas

5 (1)

Jis atėjo pas mane pačiu sunkiausiu momentu – kai smulkios nesėkmės, nemalonumai ir kiti nesmagumai pasiekė tokį kiekį, kad susiliejo į vientisą, tamsią ir pabaigos neturinčią juodą juostą.

Teisybę sako „Bėda viena nevaikšto“. Tikrai nevaikšto. Atrodo, kad viena smulki bėda užsuka į mano erdvę, apsidairo, pamato, kad čia yra vietos pasilinksminti ir ima šaukti iš pasitenkinimo: „Ei, chebryte, lėkit čia, bus smagu!“ O po tokio kvietimo visa gauja pačių įvairiausių bėdų sugarma ir pradeda trypti švelnią mano sielos žolytę. Viską suėdusios ir sunaikinusios, leidžiasi ieškoti kitos aukos, vietoje žaliuojančios vejos palikdamos sutryptą lauką ir šviežiai garuojančias mėšlo krūvas…

Na, viskas ėmė byrėti. Darbe – košmaras, asmeniniame gyvenime – tamsuma be prošvaisčių, piniginėje – juodoji skylė. Kur bepažiūrėsi, visur baisumas. Ir kuo toliau, tuo baisiau. Nieko nepadarysi, juoda juosta…

Yra du paplitę liaudiški metodai, skirti kovai su juodomis juostomis – užgėrimas ir užvalgymas. Užgėrimas man netiko – alkoholio aš nemėgstu, o štai užvalgymą aš jau taikiau antrą mėnesį, ranka numojusi į tinstantį liemenį. Kaip daugiau save nelamingą palepinti, jei ne skanėstais? Saldainiukai, bandelės ir visi kiti konditerijos gaminiai tapo man vaistais nuo karčių dūmojimų.

Dar mano kaimynė, kurios mama dirbo gydytoja, atitempė kažin kokių piliulių miegui, nes visų baisumų fone geriausia drauge man tapo madam Nemiga. Ir tikrai, piliulės padėjo – pilnaverčio miego, žinoma, nebuvo, bet bent jau kartais pavykdavo įkristi į būseną pusiau be sąmonės.

Eilinį vakarą pasaldinau savo gyvenimą dėžute šokoladinių saldainių, užkandau slyvomis šokolade, užgėriau viską piliule nuo nemigos ir įslinkau į lovą su trapia viltimi bent kažkiek pailsėti nuo tamsių minčių. Ir tada atėjo jis…

– Guli? Bandai užmigti? Nepavyks! – džiaugsmingai išpoškino man Zebras, netikėtai atsiradęs prie mano lovos.

– Tfu, kad tave…, – tingiai pagalvojau aš, mėgindama suprasti – čia sapnas ar kliedesiai?

– Pati tu „tfu“, – įsižeidė Zebras. – Maža to, kad jau kelis mėnesius mane keiki, tai dar ir spjaudytis pradėjai. Imsiu ir išeisiu, vat tada žinosi.

– Neišeik, – paskubėjau atsakyti. – Aš čia ir vėl viena liksiu…o nesimiega. Neišeik, pabūk su manim…Nesigąsdink, daina čia tokia.

– Dainuoji? – nusižvengė Zebras. – Liūdnokai vienok…

– O kuo man čia džiaugtis?

– Gyvenimu, pavyzdžiui, – variantą pasiūlė Zebras.

– Gyvenimu? – skausmingai atsakiau aš. – Nėra gyvenimo. Tai – ne gyvenimas.

– O kas? – pasidomėjo Zebras.

– Nesibaigianti juoda juosta, – nusivylusi atsakiau ir ištiesiau ranką, mėgindama sugraibyti ant spintelės gulinčius saldainių likučius.

– Na, na, – ironiškai vyptelėjo Zebras. – Tai aš jau girdėjau ne kartą.

– Ką girdėjai? Kada girdėjai? – nesupratau aš.

– Kad gyvenimas – kaip zebras. Tai juoda juosta, tai balta. Och, patinka tau įvairiausios patarlės ir posakiai.

– Na, tikriausiai, – niūriai sutikau aš. – O kas iš to?

– O tas, – susimuistė Zebras. – Kad jau daug pretenzijų man turi, tai ir atėjau aiškintis.

– Pretenzijų??? Aš??? Tau??? – na ir haliucinacijos…siaubas… – Kad iki pretenzijų kažkokiems pašaliniams zebrams aš dar neprisikasiau…

– Aš – ne pašalinis, – pyktelėjo Zebras. – Jeigu ką, aš – tavo. Tavo gyvenimas.

– Gyvenimas – zebras… – staiga susivokiau aš. – Na ir gerai. Kitokio gyvenimo aš ir neverta. Dryžuotas arklys – pats tinkamiausias vaizdinys.

– Pati tu arklys dryžuotas! – supyko Zebras ir treptelėjo kanopa. – Nagi, judinkis! Ką, aš čia be reikalo atsivilkau? Galvoji mane keisti? Na, tai yra – savo gyvenimą?

– Tavęs keisti nenoriu. O apie gyvenimą pagalvoju. Tik nežinau kaip, – paverkšlenau aš.

– Tai išnaudok šansą, kol aš čia, – pasiūlė Zebras. – Klauskite – atsakysime. Kokios pretenzijos gyvenimui, a-a-a-a?

Giliai atsidusau, nes taip pavargau nuo vienatvės, o čia bent kažkas įsipiešė širdingam pokalbiui.

– Va, sako, kad gyvenimas juodai-baltas. O pas mane – ištisa juoda juosta, – išsakiau didžiausią savo pretenziją. – Ar taip turi būti?

– Ne, neturi. Juodą juostą visada keičia balta, – sutiko Zebras. – Tik tu, mieloji, kažkodėl nukeliavai prieš visus dėsnius…

– Kaip? – susidomėjau aš.

– Na, patekai į juodą juostą, ir brendi išilgai. O aš juk – dryžuotas. Įsižiūrėk į mano kailį, pati suprasi.

– Na, panašu, – tarstelėjau aš, apžiūrėjusi dryžuotą šoną. – Brendu, vadinasi, išilgai…ir viskas juoda, juoda…

– Ir ką, patinka tau taip?

– Aišku, kad ne. Ar tai gyvenimas, kai jokio šviesos spindulio nesimato?

– Tai lipk tu nuo tos juodos juostos! – pareikalavo Zebras. – Padaryk ką nors!

– O ką? – dar labiau nusiminiau aš. – Darbe – košmaras, asmeniniam gyvenime – tiršta tamsuma, piniginėje – juodoji skylė…

– O ant stalo – šokoladiniai saldainiai ir slyvos šokolade. O į darbą rytoj apsivilksi nutrintus džinsus ir juodus marškinėlius. Gerai nors, kad lūpdažio juodo neturi. Nors jau padarei viską, kad ištrintum iš savo gyvenimo visas spalvas.

– Bet aš nieko tokio nedariau! Tai savaime! – bandžiau protestuoti aš. – Aš krizę sugalvojau? Arba vienatvę?

– Žinai, mieloji, – linktelėjo galvą Zebras, – krizė ir vienatvė optimistų neveikia. O tu nelabai įpratus apie gerus dalykus galvoti. Tau labiau patinka problemas ragauti. O kuo dažniau jas ragauji, tuo stipresnės jos darosi. Juk tu savo energiją joms atiduodi.

– Na ir šaunu, – pasipiktinau aš. – Taip išeina, kad čia aš dėl visko kalta?

– O tu kažką kitą nusižiūrėjai? – draugiškai pasišaipė Zebras. – Tavo gyvenimas, tavo juoda juosta, tu už tai ir atsakai.

– Ne, aš nesutinku, tu neteisus, – pradėjau gynybą aš. – Aš stengiuosi išsikapstyti, bet man niekaip nepavyksta.

– Puiku! Pasižiūrėkit jūs į ją! Ji stengiasi! – sarkastiškai nusikvatojo Zebras. – Saldainius ryja dėžėmis, užgerdama piliulėmis, rauda išdidžioje vienatvėje ir svarsto, kodėl gi taip gyvenimas nenusisekė…

– Vat ir ne tiesa! – išdidžiai pareiškiau aš. Nors, tiesą sakant, visa tai buvo gryniausia tiesa…Pajutau, kaip akyse lėtai pradėjo kauptis ašaros.

– Ašaros čia tau nepadės, – griežtai pasakė Zebras. – Nori nulipti nuo juodos juostos – judinkis! Daryk ką nors!

– O ką daryti? – beviltiškai suinkščiau aš.

– Pradžiai saldainius išmesk! – patarė Zebras. – Ir kodėl pas tave viskas juoda?

– Na, kažkaip savaime… – gūžtelėjau pečiais.

– Va, va, pas tave viskas “kažkaip savaime”, – pyktelėjo Zebras. – Gyveni nesąmoningai, štai kaip. Pagal principą “gyvenimas muša ir vis per galvą”. Tai tu bent į šalį pasitrauk. Nebūk aplinkybių auka.

– Klausyk, bent tu nesibark, – paprašiau aš. – Aš juk neprieštarauju. Aš ir pati noriu išsikapstyti iš šios juodumos…tu geriau man patark, kaip tai padaryti!

– Kelkis! – pareikalavo Zebras. – Aštuonios vakaro, o ji jau lovoje drybso!

– Na, atsikėliau, ir ką? – nerangiai pradėjau kuistis aš.

– O tą, kad dabar generalinę tvarką darysi, – sukomandavo Zebras.

– Dabar? Vakare? – nesupratau aš. – Tai gal geriau rytoj?

– Gyvenimo negalima atidėti rytojui! – lyg iš tribūnos pasisakė Zebras ir mikliai atidarė spintos duris. – Versk lauk viską.

Toliau Zebras mane nuvaikė. Jis privertė peržiūrėti visą garderobą ir išmesti senus daiktus. Ir ne šiaip išmesti, bet iš kart išnešti į šiukšlyną. “Ryte gailėti pradėsi, žinau aš tave”, – paaiškino. Tada privertė išplauti indus, bliūdus, visą butą. O tada nuvarė daryti reviziją šaldytuve. Po to atėjo mano kosmetikos eilė…

Na, kai trečią valandą nakties po kontrastinio dušo išėjau iš vonios ir vėl pamačiau Zebrą – abejonių neliko: po daugybės nemalonumų nučiuožė stogas…

– Tu turi nemalonumų? – nustebo Zebras, lyg išgirdęs mano mintis.

– Aš? – atėjo mano eilė nustebti. – Na, tikrai buvo…vakar…bet dabar kažkaip lengviau, žvaliau jaučiuos.

– Nori saldainio? – sukikeno Zebras.

– Na ne, aš gal kokį obuolį sukrimsčiau, – įsiklausiau į save. – Kad kvėpavimas gaivesnis būtų…

– Na va, kitas reikalas, – patenkintas palingavo Zebras. – Žiūrėk: vos vos pajudėjai, kelis gyvenimo šiukšlynus iškuopei ir tonusas pakilo.

– Kokius gyvenimo šiukšlynus? Aš juk butą tvarkiau, – sutrikau aš.

– O tu galvoji, kad tavo mintys neatsispindi tavo aplinkoje? Beje, kaip ir atvirkščiai, – aiškino man Zebras. – Susitvarkai namus ir širdyje švariau, ir mintyse.

– Ir tai – viskas?

– Ne, ne viskas. Neužsibūk blogame, galvok apie gerą. Gyvenimas – jis apskritai vertinimų nežino, jam – kiekvienas įvykis – norma. Vertini tu pati. Ir skirtingomis spalvomis įvykius nuspalvini. Tai kam tu viską juodai spalvini?

– …o tiksliau? – nesupratau aš. – Gal konkrečiau galėtum?

– Atleido tave iš darbo? Na ir gerai, vadinasi, tavęs laukia daug geresnis darbas, tik paieškoti reikia. Vienatvė? Puiku, turi laiko pagalvoti apie save. Pinigai baigėsi? Tiesiog fantastika, pasilaikom dietos ir ieškom papildomo pajamų šaltinio. Mylimasis išėjo? Super, atlaisvino vietą tikrai meilei. Na, kas benutiktų – viskas gerai, o tada pamatysi, kad ir iš tikrųjų viskas gerai.

– Tai ką dabar darysim? – trykšdama entuziazmu paklausiau aš.

– O toliau tu pati, – pasiūlė Zebras. – Juoda juosta baigėsi. Tad dabar ir pailsėti gali, pamiegoti reikėtų.

– Bet aš nenoriu miegoti. Aš gyventi noriu! O klausyk, ar gali būti taip, kad gyvenimas be juodų juostų? Na, kad tik baltos?

– Na ne, negali, – atsakė Zebras. – Mano prigimtis tokia. Taip jau yra.

– O klausyk, jeigu aš tave kita spalva nudažysiu? Pats sakei, kad tai – mano gyvenimas, tai ir nudažyti jį galiu kaip noriu. Taip?

– Na nieko sau! – nustebo Zebras. – Idėjų pas ją atsirado…Man įdomu! Dažyk! O kuo dažysi?

Akimirkai sustojau. Neturėjau nei guašo, nei kitų dažų, nei jokių dailės reikmenų. Galvojau, ką daryti, kaip žvilgsnis sustojo ties saldainiais…

– Šokoladu! – nusprendžiau aš.

Zebras tyliai prunkštelėjo, matyt iš susižavėjimo. Greitai ištirpinau saldainius bliūdelyje – gerai, kad juodai dienai buvau pasidėjusi. Pačiupau kosmetinį šepetėlį ir pradėjau darbuotis. Pabaigusi nuvedžiau Zebrą prie veidrodžio:

– Na kaip?

– Nereaaaaaaliai! – dūsdamas iš pasitenkinimo išlemeno Zebras.

– Dabar, kai manęs paklaus apie gyvenimą, aš sakysiu: “Kaip zebras! Tai balta juosta, tai šokoladinė!” – pažadėjau Zebrui.

Jeigu aš ir kuoktelėjau, tai labai sėkmingai. Sakyčiau, netgi linksmai!

…Iš ryto pabudau gaivi ir pailsėjusi, lyg nebūčiau šuoliavusi su skudurais iki paryčių. Pakartojau kontrastinį dušą – labai jau man patiko. Ir nuskubėjau į darbą. Autobusas nuvažiavo iš po nosies, bet aš visiškai nenuliūdau.

– Puiku! – pasakiau sau. – Yra proga pasivaikščioti.

Ir žvaliai numyniau šaligatviu.

– Vėluojam? Gal tuomet kartu vėluokime? – pasigirdo balsas.

Aš žvilgtelėjau – veidas buvo blankiai pažįstamas, tarytum iš kito gyvenimo. Lyg mačiau šmirinėjantį biure tokį drovų vyruką…

– Aš – naujasis programuotojas. Jau savaitę pas jus dirbu, tik jūs manęs nepastebėdavot. Jūs visą laiką kažkuo užsiėmusi buvote…

– A-a-a-a, aš jus prisimenu. O mano užsiėmimai sėkmingai baigti ir dabar galiu tiesiog gyventi.

– Tai gal tuomet ir iš darbo pėstute? – pasiūlė vyrukas. – Drauge? Na, kad gyvenimo tonusas pakiltų.

– Žinoma, – lengvai sutikau aš. – Jeigu dėl gyvenimo – aš sutinku!

Abejonių nebuvo – aš pradėjau kelionę šokoladine savo dryžuoto gyvenimo juosta!

Parengė Ilona Tamošiūnienė | drasagyventi.lt