Mano mama bandė nusižudyti išgerdama daug vaistų

0 (0)

Iliustracija: pexels.com/

Mano mama (64 m.) bandė nusižudyti išgerdama daug vaistų. Šis bandymas nebuvo sėkmingas, nors komoje ji praleido beveik 4 dienas, bet gydytojai išgelbėjo. Žinoma, problemos buvo artimoje aplinkoje, su vyru (mano tėtis). Todėl ėmiausi iniciatyvos ir išrašius iš ligoninės pasiėmiau mamą pas save. Tam kad jie „nesipjautų” tarpusavyje, nes nesutaria jie senokai.

Tėtis griežto charakterio ir turi psichikos problemų, todėl daug metų šią naštą nešė mama. Nenoras, kad kiti sužinotų, kaip į visą tai žiūrės giminės ir nuolatinis žeminimas iš sutuoktinio pusės manau padarė savo, užsitęsusi krizė, tai tik rezultatas, kuris vos nepasibaigė blogai.

Dabar jau praėjo porą savaičių, mama kiek atsigavo. Su vyru pasimato tik savaitgalį, nes nepaliekame ir tėčio, aplankome jį savaitgalį, bet kažkas kardinaliai dar nesikeičia. Tėtis vis tiek mėgsta pasakyti kokią netinkamą griežtesnę frazę ar prikišti kokį faktą. Jis niekada nepripažino ir nepripažįsta, kad turi sunkumų ir kad reikalingas jam gydymas. Visada atsako – „man viskas gerai ir nereikia manęs gydyti, jūs ne gydytojai”, bet gydytojo išrašytų vaistų irgi negeria. Visada suranda priežastį arba ką nors sumeluoja. Bet ne apie tai dabar.

Stengiuosi jiems neleisti kurstyti pykčio. Vėl išvažiuojame. Aš gyvenu ir dirbu kitame mieste nei gyvena tėtis. Manau atstumas ir aplinkos pakeitimas šiek tiek padeda, bet vis tiek išgirstu tas netinkamas frazes iš mamos, kad „nežinau kaip toliau gyventi”, „esu našta visiems”, „buvo visas suplanuota, bet nepavyko” … (galima įžvelgti ir depresijos). Aš kaip ir bandau apie tai kalbėtis, bet ne viską išmanau ir sugebu.

Teorijos šiek tiek žinau, bet galvoju gal reikalinga profesionali pagalba. Nežinau kada tinkama tai daryti, kreiptis į psichologą. Ar reikia dar leisti sustiprėti ar kad emociškai atsipalaiduotų. Nes žinau, jei paklausiu ir bandysiu sakyti užsiregistruojam pas gydytoją, atsakymas bus vienas – nereikia. Iš kur taip spėju, nes reikia pas kardiologus kreiptis (rekomendavo ligoninėje, po komos) tai mama tiesiog sako – „nereikia man nieko, niekur aš neisiu, man pas tave yra kaip sanatorijoje, daugiau man nieko nereikia”. Nors gal ir esu emocinis įkvėpėjas, bet prieš žmogaus valią negaliu eiti. Galiu bandyti motyvuoti, palaikyti, bet jei vis tiek gaunu atsakymą – ne, po kelių kartų nusileidžiu.

Negaliu ir aš prisiimti visos atsakomybes, nesu juk tam tinkamai paruostas specialistas, bet ir negaliu nusisukti, nematyti. Nors ir stengiuosi gilintis i žmogaus emocijas ir nuoširdžiai noriu padėti. Bandau internete ieškoti informacijos ir ją tinkamai taikyti gyvenime, tuo klausimu atradau jūsų tinklapį. Tad prašau patarimo ar tinkamo nukreipimo, krypties.

Gintaras (vardas pakeistas)

Komentuoja psichologė Vaida Mačiulienė

Foto: psichologė Vaida

Dėkoju už laišką ir džiaugiuosi, kad daliniesi sunkiais išgyvenimais, norėdamas padėti savo artimiesiems, tai tik parodo, koks atsakingas ir mylintis esi.

Bandau įsivaizduoti, kaip skauda, kai Tavo artimas mėgina žudytis, bandai jam padėti, bet tiksliai nežinai kaip. Žinau, kaip skaudu, kai pykstasi tėvai ir nesvarbu, kiek vaikui metų, tas vaikas gali būti jau ir suaugęs. Žaviuosi Tavo nuoširdžiu rūpinimusi savo tėvais, tačiau noriu, kad žinotum, Tu tikrai neprivalai prisiimti visos atsakomybės už tėvų santykius ir jų sveikatą. Iš laiško suprantu, kad darai viską, kas nuo tavęs priklauso ir padedi nuoširdžiai, tai ir yra svarbiausia. O kiek pagalbos priims tavo tėvai – tai jų sprendimas. Mes dažnai norim padėti, bet ne visiems ir visada tos pagalbos reikia.

Klausi patarimo, kaip padėti mamai, tačiau akivaizdu, kad jau padedi. Jos žodžiai „man pas tave yra kaip sanatorijoje“ yra įrodymas, kad tikrai esi emocinis įkvėpėjas. Be abejojo, profesionali pagalba taip pat labai sustiprintų, tačiau ji efektyvi tik tuomet, kai pats žmogus yra motyvuotas ją priimti ir sau padėti.

Tavo mamos išsakytos frazės „nežinau kaip toliau gyventi”, „esu našta visiems”, „buvo viskas suplanuota, bet nepavyko” kelia didžiulį nerimą, gali būti, kad ji ir toliau galvoja apie savižudybę. Kalbant apie šią opią problemą, siūliau tiesiai mamos paklausti, ar jis vis dar turi tokių ketinimų. Tik „nevyniok žodžių į vatą“, o tiesiai, akivaizdžiai, tikraisiais vardais kalbėk apie problemą, tiesiog paklausk „mama, ar tu vis dar galvoji apie savižudybę ar tikrai nebenori gyventi?“. Jei taip, jokiu būdu nesmerk jos už tai, o pabandyk suprasti, kas būtent ją labiausiai slegia. Svarbiausia nepaneik jokių mamos jausmų, nesakykit pvz. „neverk“, „neliūdėk“, „viskas bus gerai“ ir pan., o, kaip tik, priimk juos, sakydamas pvz. „matau, kaip tau skaudu“, „suprantu tavo sielvartą“, „įsivaizduoju, kaip tau sunku jei galvoji net apie savižudybę“ ir pan. Mama, jausdama, kad supranti ją, priimi jausmus, tikėtina, kad norės ir daugiau išsipasakoti. Leisk mamai kuo daugiau kalbėti apie jausmus, kuo daugiau klausykis jos ir mažiau kalbėk pats. Žmogui, kuriam sunku, labiausiai reikia klausančios ausies, o ne kalbančios burnos. Tai pabūk ta klausančia ausimi.

Žmonės stovintys ant savižudybės slenksčio dažnai išgyvena dviprasmiškus jausmus, viena jų dalis nori mirti, tačiau kita – gyventi. Tos išsakytos frazės yra tarsi nesąmoningas pagalbos šauksmas. Tad pabandyk sustiprinti tą norinčią gyventi dalį. Pasidomėk, kas mamą stiprina, kas ją dar skatina gyventi, pasidomėk jos vidiniu pasaliu, kokių svajonių ji turėjo ir gal dar turi, kas ją įkvepia, kas džiugina ir pan. Padėk mamai pastebėti džiugias smulkmenas jos kasdienybėje.

Prasčiau būtų jei mama pasidalintų konkrečiu savižudybės planu, pasakytų, kad jau nusprendė tai padaryti, suplanavo, kada ir kaip tai padarys. Tuomet siūlyčiau nedelsti ir kuo skubiau kreiptis profesionalios pagalbos, galbūt net pasirūpinti stacionariu mamos gydymu.

Kad ir kaip ten bebūtų, tavo pastangos yra ir bus tikrai vertingos, tačiau dar kartelį norisi priminti, kad Tu neprivalai prisiimti visos atsakomybės už savo tėvų ateitį, jie suaugę žmonės ir patys yra laisvi rinktis kaip toliau gyventi. Svarbiausia būk šalia, išgirsk jų emocijas, jausmus ir parodyk supratimą.

Nuoširdžiai linkiu pačiam stiprybės ir tame rūpesčių sūkuryje nepamiršti savęs!

Psichologė Vaida Mačiulienė | VšĮ Psichologinės gerovės centras 
Tel. nr. 8-678 27 636, el. p. psgerove@gmail.com
Patyriminė moterų stovykla „Pamėgti save” >>

Nemokama emocinė parama telefonu ir internetu:

„Jaunimo linija“ – 8 800 28888

Darbo laikas: visą parą
Emocinę paramą teikia: savanoriai

„Vaikų linija“ – 116 111

Darbo laikas: 11.00-23.00 kasdien
Emocinę paramą teikia: savanoriai

„Vilties linija“ – 116 123

Darbo laikas: visą parą
Pagalbą teikia: savanoriai ir

psichikos sveikatos profesionalai

„Pagalbos moterims linija“ – 8 800 66366

Darbo laikas: visą parą
Pagalbą teikia: savanoriai ir psichikos sveikatos profesionalai

„Linija doverija“ – 8 800 77277

Darbo laikas: 16.00-20.00 nuo antradienio iki šeštadienio (išskyrus valstybės švenčių dienas)
Emocinę paramą teikia: savanoriai-moksleiviai
Parama teikiama rusų kalba. Linija skirta paaugliams ir jaunimui.

Mokami specialistai >>