Mano mylimas žmogus bendrauja su savo kolege

14

poros-santykiaiKaip išspręsti tokią situaciją:
Jaučiuosi blogai nuo to kaip mano mylimas žmogus bendrauja su savo kolege. Po mūsų vaikelio gimimo jų bendravimas tapo artimesnis: jis dalinasi su ja sveikatos problemom, ji jam duoda knygų; atvirauja vienas kitam; iš kelionės ji jam parveža dovanėlę; savaitgalį dalyvaudamas varžybose jis nusiunčia jai savo nuotrauką su varžybų įspūdžiais; guodžia ją kai jai sunku tokiomis žinutėmis kaip “tu nuostabiausias žmogutis pasaulyje”.

Kai pasakau, kad man tai nepriimtina, kad mane tai skaudina, jis pyksta ir sako, kad jie tik draugai ir nieko daugiau, sako, kad tai tik mano kaprizai ir principai. Jis keisti nieko nenori. Matant jį nešiojant jos dovanėles man širdis plyšta pusiau, o jam tas pats, nes pasak jo čia tik mano principai ir jis pasiliks tas dovanas kaip ir visų kitų draugų.

Jaučiuosi įskaudinta, kad jis negirdi manęs, kad man skaudu. Skaudu, kad jam tie santykiai svarbesni už mus… Kaip tai išspręsti? Jaučiu kaip tolstame vienas nuo kito, jaučiu kad pasiduodu ir nebenoriu daugiau nieko daryti. Negi vaikelio gimimas gali šitaip viską pakeisti. Meilė mūsų buvo tikrai didžiulė…

Iš anksto dėkoju už atsakymą,
Milda (Vardas pakeistas)

Sveika, Milda,

dėkoju tau už laiškutį. Situacija iš tiesų skamba keblokai, todėl galiu suprasti tavo blogą savijautą. Pabandykim ją kartu paanalizuoti.

Labai gaila, kad laiške mažai informacijos: kiek laiko jūs su vyru kartu, kiek laiko tęsiasi jo bendravimas su kolege, kokio amžiaus jūsų vaikelis, na ir žinoma, ar asmeniškai pažįsti vyro kolegę. Iš aprašymo suprantu, kad vyras su kolege bendrauja gana artimai, dalijasi savo kasdieniais rūpesčiais ir išgyvenimais. Jei tai būtų moteriška draugystė, nieko nestebintų, jei tai būtų draugystė tarp dviejų kolegų vyrų, gal paguodos žinutės irgi pasirodytų gan neįprastos, tačiau tau nerimą kelia, jog tai draugystė tarp moters ir vyro, dėl kurios egzistavimo vyksta amžini ginčai.

Vieni sako, jog tai visiškai normalus reiškinys, kiti – jog draugystė be seksualinio atspalvio tarp vyro ir moters išvis neįmanoma. Ko gero tu priklausai pastarajai grupei. “Skaudu, kad jam tie santykiai svarbesni už mus…“ – šie tavo žodžiai verčia manyti, jog esi jam iškėlusi ultimatumą, pasirinkti arba draugystę su kolege arba jūsų santuoką?

Tikriausiai esi girdėjusi, jog dažnai, gimus vaikeliui porų santykius ištinka krizė. Tuo metu išryškėja esminiai vyro ir moters skirtumai. Vyras nepajėgia suprasti, ką moteriai reiškia kūdikis, o moteris – kaip kūdikis gali nepakeisti vyro gyvenimo. Jis kaip ir anksčiau eina į darbą, jam vis dar reikia pramogų, asmeninės erdvės ir t. t… Moters gyvenimas, tuo tarpu, keičiasi iš esmės. Ji jaučiasi negraži ir pavargusi, nesuprasta, neišklausyta ir t. t…

Moteriai panirus į vaiko auginimo rūpesčius, vyras dažnai pasijunta atstumtas, patirdamas nerimą ir baimę, jis jaučia poreikį išlaikyti savo socialinį gyvenimą, paguodą rasdamas jame.

Taip, judu esate skirtingi. Ir šitą faktą reikia išmokti priimti abiems. Kuo didesni kaltinimai iš tavo pusės – tuo labiau didės jo noras atsitraukti. Tai, jog jis neslepia nuo tavęs savo santykių su kolege, suteikia viltį, jog jie iš tiesų yra tik draugai.

Tikiu, jog tave skaudina, kad ieškodamas supratimo, jis pasirinko ne tavo moterišką draugiją, tačiau norėdama išsaugoti santykius ir pasak tavęs susigrąžinti ta “buvusią didžiulę meilę” pasistenk rasti būdą tapti sutuoktiniui pačia geriausia drauge.

Konfliktuoti poroms yra normalu, tačiau svarbu išmokti konstruktyviai konfliktuoti, taip, jog nesutarimas nesutrukdytų šeimyninei laimei, o padėtų išgirsti vienas kitą.

Pabandykite pasvarstyti apie apsilankymą pas psichologą kartu su vyru. Skaitykite literatūrą, domėkitės, kaip kitos šeimos įveikia krizes. O svarbiausia – mokykitės kalbėti nekaltinant, o stengiantis suprasti.

Linkiu jūsų šeimai kuo didžiausios sėmės su tikėjimu, jog įveiksite šią krizę.

Kristina Grigalavičienė,
psichologė, Londonas

Dalintis:

14 COMMENTS

  1. Pabandyk suprasti…
    Pabandyk tapti geriausia drauge…
    O gal tegu vyras supranta kur jo vieta, kokie įsipareigojimai ir atskiria darbą nuo asmeninio gyvenimo.
    Nesitaikstykite su tokiu vyro elgesiu ir nenuolaidžiaukite! Jei jam kolegė svarbesnė – vadinasi to nepakeisite. Anksčiau ar vėliau santuoka/meilė/ryšiai grius.
    Kelkite problemą į viešumą, šnekėkite apie tai ir jei vyras neori keistis, vadinasi tegu keliauja pas savo kolegę.
    P.S. O kolegė ir gera ‘stera’… atsirado mat globėja. Moterys, gerbkite save ir nesudarykite vyrams štai tokių situacijų.

    • Kategoriskumas, nepats geriausias problemos sprendimo budas. Teisingai, pasakakyta, kad nesudarykime vyrams tokiu situaciju,jog jam reiketu ieskoti pagalbos pas koleges. Suprantu, kad sunku nepasiduoti emocijoms, bet vyrams reikia pripazinimo. Jeigu jo negauna seimoje, ras kitur.

  2. Reikės labai daug kantrybės ir pasitikėjimo savimi,sakau iš patirties,bus visko,tik nereikia daryti staigių judesių ir viskas susitvarkys.

  3. Sutinku 200% su Kristina. Dabar diskutavome su kitomis moterimis, tai visos mato, kad psichologės vienintelis patarimas “su vyru ateikite pas psichologą konsultacijai”. Nu tikras “briedas, papilstė iš tuščio į kiaurą, o atėjo Kristina ir surašė viską tiesiai šviesiai aiškiai. Juk niekada nespėsi prisitaikyti prie jokio vyro, jei jau norisi tos kolegės. Arba kitos. Visad ras priežastį savo “pasikalbėjimmams”, nes žmonos nagai šiandieną buvo nenulakuoti, knygą ji skaitė per ilgai, o ne su juo (mažvaikiu)bendravo ir neskyrė dėmesio. Ir aibę kitų priežasčių! Ir kam žmona turi galvoti kaip įtikti savo ‘mažuliui”, jei ji yra jauna mama, kuri dar neturi patirties vaiko auginime, ir geriau ieškotų informacijos, kaip auginti sveiką vaikelį.
    OMG, eilinį kartą paskaičius psichologų paistalus, pasiūlyčiau jai pačiai ten nueiti arba gal geriau papasakoti iš gyvenimo praktikos, o ne knyginiais sakiniais.

  4. Negrius ta santuoka. Tiesiog vyrukas svelnesnio charakterio, jam reikia motinisko patvirtinimo ir pripazinimo uz pasiekimus darbe, uz sporto laimejimus, kas salintu abejones savimi kaip vyru – visa tai, kas daro ji stipriu, vyrisku, uz ka jis turetu buti laikomas seimos galva. Kas ryta jam bent vandeni uzkaiskite kavai (jei nepusryciauja), po algadienio ar avansu pamaitinkite skaniausiais pietumis pasaulyje, zavekites, kaip bendrauja su vaiku ir kaip vaikas klauso jo autoriteto, iseikite su vaikeliu pasivaikscioti ir pabendraukite patys atviriau JAM aktualiais klausimais ir pamatysite, kad svetimas dovanas pats pades i spinta ar siuksliu deze.

  5. Nors aš ne psichologė, bet nemanau, kad šeimą galima išlaikyti ultimatumais ir grasinimais. Ir net jei šeima visiškai negriūva, su tokiu požiūriu, kaip Kristinos, manau ji grius šimtu procentu. Aš pati puikiai žinau, kad atsiradus vaikeliui visas moters dėmesys būna sutelktas ties juo, o vyras (taip taip taip, jie kaip maži vaikai) jaučiasi pamirštas, todėl manau, kad reikėtų visgi vyrui parodyti nors kiek teigiamo dėmesio, o ne vien pavydo scenas dėl bendradarbės. Kaip ir paminėjo psichologė – svarbiausia, kad jis jos neslepia, vadinasi labai didelė tikimybė, kad tarp jų nieko daugiau nėra, kaip tik draugystė. Siūlyčiau pasinaudoti “vdas” patarimu :)

    • Jūs teisi, mano šeima labai greit iširtų, jei vyrui reikėtų kolegės, tam kad pasijusti vyrišku :)
      Todėl mano vyras puikiai žino – išeiti pas kolegę gali bet kada. Tačiau tokiu atveju jis praras mane. Kaip manote ką jis renkasi? :) O jei rimčiau – tai pas mus net temos tokios nėra apie kolegas. Kaip tais natūralu: aš myliu tave, tu myli mane ir mes abu nemylime nieko kito.

      • Tai būtent apie tai ir šneka – jūs suteikiate savo vyrui tai, ko jam reikia. O Milda, vadinasi daro kažkokią klaidą. Neskiria visiškai dėmesio ar dar kažkokios problemos… Mano vyrui irgi nekyla noras ieškotis “kolegių”, todėl, kad gimus pirmagimiui aš jo nepamiršau, vaikas netapo man vieninteliu šeimoje ir neatsitiko taip, kad tapo visiškai nusispjaut į vyrą, jis netapo antraeiliu (nors ir svarbesniu už vaiką nėra).

  6. Paklausykite štai šitų programėlių:
    http://www.markgungorshow.com/?powerpress_pinw=6546-videopodcast
    Čia labai gražiai paaiškinama, kaip vyrai bijo ‘konfliktų’ ir mieliau apkaltins jus esant bloga, nesuprantančia, nemylinčia ir pan… negu prisiims atsakomybę ir kažką spręs. Ypatingai tai matosi pagal vyriškus komentarus po šiuo straipsniu ;)
    Ką daryčiau aš – kelčiau problemą į viešumą. Jei ta kolegė tokia gera draugė – tegu tampa šeimos drauge. Tegu jis pasikviečia ją ir jos šeimą į svečius, supažindina jus. Galima bus džiaugtis šia draugyste visiems. Tačiau jei jis šito nepadarytų – aš reikalaučiau, kad tokios draugystės būtų baigtos kartą – ir visiems laikams. Jei vyras nesutiktų – kelčiau problemą į viešumą. Kalbėčiau apie tai su mūsų draugais, artimaisiais. Išklausyčiau kitų nuomonių ir galų gale, jei vyras vis tik norėtų pasilikti ‘mielą kolegę su jos dovanėlėmis’ pašonėje – iškelčiau ultimatumą.
    Mes ne škudurėliai kojoms, kurie namie verda kavą :) Mes esame jų moterys, mylimosios, meilužės – ir jei jiems to negana… Kas sakė, kad ir mūsų pusėje negali atsirasti toks draugelis? ;)

    • Labai vaikiskas, o tiksliau, paaugliskas poziuris i santykius. jei tu su kita bendrausi, as rasiu kita, su kuo bendraut, kad sukelt pavyda. taip problemos neisspresi. cia nera meile. tu nori ji VALDYT o ne daryt ji laiminga. jei tu ji myli, reiskia tu myli JI o ne save, t.y. tu dovanoji laime JAM. todel turi suprasti JI. o jei meile tau tik zaidimas tai zaisk ir toliau. jam bus bloga su tavim, nes tu ji spaudi tokiu budu. oj kaip mum saves gaila…savre pagailesim kada vieni busim, o kad seima issaugot, kad vaikelis neaugtu nugriautoj seimoj reikia moket nusileist. blemba, man 21 ir as tai suprantu, nors dar neturiu nei vaiko nei seimos….

  7. Esu patekusi į panašią situaciją tik vaikelio dar neturime. Buvo labai skaudu ir iš pradžių pasidaviau emocijoms ir taip tik pabloginau situaciją. Pagaliau supratau, kad vienintelis žmogus kurį galiu kontroliuoti tai aš! Ir pradėjau keistis. Nebekėliau skandalų, nebeverkiau jo akivaizdoje, paruošdavau vakarienę, pasitikdavau prie durų kai grįždavo iš darbo, išklausydavau ir kolegės jam nebereikėjo. Jie išliko draugais, bet ta draugystė man nebekelia baimės, nes atsirado tam tikros ribos. Vyrai paprasti sutvėrimai, jei juos spausi — jie bėgs, o jei sukursi jaukią aplinką, jie nuo jos niekada nenusisuks. Ultimatumai niekada nieko gero neatneša, verčiau iškeiskite žodį ultimatumas į kitą — derybos. Man derėtis pavyko :) Sėkmės!

  8. Iš savo asmeninės patirties Mildai patarčiau rimčiau susidomėt šia situacija, nes “pražiūrėjus” tikrai kyla pavojus prarasti vyrą. Pirma moterys labai gudrios ypač tokios “gerosios” vedusių vyrų patarėjos, guodėjos.. Tai kas vyksta tarp jūsų vyro ir kolegės yra subtilus (intelektualus) seksas, nes seksas nebūtinai gali būti fizinis (fizinis jau galutinis rezultatas iki kurio yra keletas etapų). Ir tai jau yra neištikimybė. Tik esmė ta, kad jūsų vyras greičiausiai to net pats nesuvokia ir jo protas prisidengia nekalta draugyste. Aš pati turėjau panašių situacijų, kai mano vyras sakė, kad draugauja su moterimis ir tai nekalta draugystė, bet aš visuomet jaučiau nerimą ir pati net nesuvokiau kodėl (moteriška intuicija niekada nepaveda). Tačiau neturėdama psichologinių žinių negalėjau reikalauti atsisakyt tokių draugysčių nes neturėjau kuo motyvuoti. Man asmeniškai labai padėjo žinios (įvairios paskaitos, kurių žinias stengiausi pritaikyti praktikoje) ir kai su vyru pradėjome daugiau atsiverti vienas kitam, analizuoti daug kas pradėjo spręstis į gerąją pusę. Bet savaime niekas nesisprendžia, reikia išmintingai elgtis, ieškoti išeičių, nes ultimatumai ir principai čia jau nepadės. Jūsų vyras turi suvokti protu, kodėl tai pavojinga jūsų santuokai, kad tai žaidimas su ugnimi, kad tai išdavystė artimo žmogaus, nesvarbu, kad fizinės nėra.
    Jei suprantate rusiškai labai naudingos žinios, kurios tikrai pasitvirtina, ne vienai mano draugei padėjo sutvirtinti šeimas, gal bus įdomu ir jums. Beabejo galite surasti sau asmeniškai priimtimesnių žinių, bet bet kuriuo atveju reikia mokytis gyventi šeimoje, sugyventi ir t.t. ir tai didelis darba, ech.. O psichologai, kaip aš sakau gali patarti kai pas pačius tobuli santykiai šeimoje, jei ne tai kas gali padėti (ypatingai būna patarinėja žmonės kaip reikia gyventi, o pačių šeimos subyrėję).
    Man labai padėję paskaitos:
    http://www.youtube.com/watch?v=xrs1rspsqus
    http://www.youtube.com/watch?v=K-RJi2AqwGk
    http://www.youtube.com/watch?v=_YOZkpFGN20

    Sėkmės ir laimės jūsų visų gyvenime ;) Kad lengvesnis tas kryžiukas būtų, kurį kiekvienas tempiam…

  9. Sveiki, įdomu, kaip dabar sekasi autorei. Vaikelis jau didesnis. O patarimų sulaukė įvairių, tad tikiuosi, kad kažkuriuos pritaikė ir jie padėjo. Aš manyčiau, kad tiek patarėjų, tiek konsultantų patarimai iš esmės priklauso nuo to, ar jie patyrę vaiko atsiradimo ir auginimo džiaugsmus. Žinoma, pritariu mintims,kad vyro nereiktų spausti, reikalauti. kalbant apie atvirumą – pačiai būti atvirai, kaip jaučiatės augindama vaiką, kai neišsimiegate, kai serga, kai išmoksta ką naujo. dar paprasčiau – kuo daugiau įtraukite vyrą į vaikelio auginimą. Grįžta iš darbo – tegul pažaidžia, keičia sauskelnes, pasidžiaugia tariamais žodžiais, juoku, kartu paišdykauja. Tegul išleidžia žmoną į sporto klubą, o pats išgyvena realybės terapiją, patiria iššūkius ir pripažinimą. Tuomet pilnai įsijaus į šeimos gyvenimą ir galbūt nebeliks bendrų temų su supratingąja drauge/kolege? Kaip manote?

  10. Pas mane siuo metu beveik analogiska situacija. Jau antri metai kai neturiu ramybes delvyro koleges. Nors net negaleciau pavadinti jos tikra kolege, kadangi skirtinguose skyriuose dirba ir pas juos darbiniu interesu praktiskai nera. Kai tik jis dirba (o darbas pas ji kas trecia diena), tai ji iskart bega pas juos i skyriu su visokiom vaisem (saldumynai, lasiniai i darbo pabaiga ir bonkele atsinesa). Nors vaisina beveik visa vyru kolektyva kurie ten dirba, bet pastoviai rasineja mano vyrui. Tai kazkoki video atsiuncia, tai paraso paklausia ar jis dirba nes nori uzeiti paplepeti. Kazkada seniau ji ju skyriuje dirbo bet tuo metu jie isviso beveik nekontaktavo, o kai ji perejo i kita skyriu pradejo vos ne kasdiena rasineti zinutes. Jis net jai pasipasakoja apie musu seimyninius santykius (kada susibaram, kada susitaikom ir pan). Ir ji visada yra ivykiu eigoje, toks jausmas, kad gyvename tryse. Kai bandziau su vyru apie tai kalbetis, tai tik izgirdau atsakyma, kad tarp ju nieko nera ir net negaletu buti, nes ji neva net ne jo skonio ir pan. Nors pats su ja gana meiliai bendrauja. Sakyciau ju bendravimas net is tolo nera panasus i kolegu ar siaip draugu.Idomiausia ir tai, kad pries keleta menesiu bandziau pati su ja ta tema pasikalbeti. Tai net nereagavo i bandyma kontaktuoti, tik “pasiskunde” mano vyrui, kad as jai parasiau. Ir jokios reakcijos, toliau sekmingai taip pat elgiasi lyg nieko nebutu buve. Vyras kaip suprantu ta tema su ja nesikalba, remiasi tuo, kad nera del ko aiskintis, kadangi jie tik draugai. O man skaudu ir nemalonu kai vyksta tokie dalykai, nes labai aiskiai matosi, kad mergina perzengia ribas. Tuo labiau juos skiria net 20m ji yra jauna, netekejusi, galbut iesko sau vyro (na suprantu, kad neralengva rasti tinkama, pas juos labai skirtingos gyvenimo patirtys. Tai kas jai dar pries akis, jau jau senai praejes etapas. Jo toks amzius, kad tikrai jau nebe laikas vel kurti seima ir gimdytis vaikus. Dar pora metu ir seneliu jau gales tapti. Tiesiog nezinau ko dar imtis, kaip kalbetis, kad suprastu jog ji is jo tikisi visai ne kazkokios nekaltos draugystes, nes tai tesiasi jau antri metai.

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here