Mano santuoka buvo lyg kerštas buvusiam draugui0 (0)
Klausimas: esu sutrikusi ir svarstau, ar keisti savo gyvenimą ar bandyti prisitaikyti prie esamo… Prieš trejus metus sirgau depresija ir bandžiau nusižudyti. Tada buvau labai apleidusi santykius su tuometiniu draugu, kuris mane labai mylėjo. Bandėme kelis kartus pradėti nuo pradžių, tačiau man negerėjo ir draugas nusprendė santykius nutraukti. Tada vos per kelias dienas susipažinau su kitu vaikinu, įsimylėjau jį, nes jis buvo toks kaip aš netobulas, ir labai greitai už jo ištekėjau. Taigi dabar esame beveik metus vedę, tačiau atsiskleidė daug neigiamų jo savybių, jis kelis kartus pykčio metu yra stipriai mane pastūmęs, kad net kritau. Bijau, kad jis linkęs į agresiją. O pati santuoka, manau, buvo lyg kerštas buvusiam draugui, apie kurį nenustoju galvoti… Ir šiuo metu esu pasimetusi, nes buvęs draugas turi merginą. Mano širdyje kyla noras viską mesti ir bandyti jį susigražinti, parodyti jam, kad aš pasveikau, kad esu kitokia, linksmesnė ir ambicingesnė. Deja, manau, kad jau per vėlu ir mane tai labai graužia. Negaliu apsispręsti ar geriau gyventi vienai negu su linkusiu i smurtą žmogumi. Ir tuomet tikėtis, kad buvęs vaikinas grįš pas mane, nes žinau, kad jis tuomet mane labai mylėjo ir jam tiesiog buvo per sunku… Padėkite įžvelgti dalykus, kurių aš nesuprantu.
Lina (vardas pakeistas)
Komentaras: Sveika Lina,
Savo situacijoje Jūs įžvelgiate labai daug, daug, ta prasme, jog pradedate abejoti esamais santykiais ir kažkada priimtu sprendimu. Jūs labai teisingai įvardijate, kad greičiausiai, pastaroji santuoka, tai savotiškas kerštas buvusiam, kuriam, galbūt, pritrūko jėgų išbūti su Jumis sunkią akimirką.
Kaip suprantu iš laiško, depresija ir bandymas pasitraukti iš gyvenimo buvo tuo metu, kai vis dar buvote kartu su draugu? Tuo periodu kažkas rimta turėjo nutikti Jūsų gyvenime, gal ir pirmieji santykiai slėgė?
Konkrečiau paaiškinti labai trūksta detalesnės informacijos, tačiau, kaip ten bebūtų, Jūsų draugas nusprendė santykius nutraukti. Gyvenime būna įvairių periodų, ir sunkesnių ir lengvesnių. Mylintys žmonės padeda ir palaiko, o ne palieka, ne veltui sakoma “…ir džiaugsme ir varge…”.
Sakyti “myliu” yra ne tas pats, kas “mylėti”. Meilė – tai procesas, tai – kantrybės ir išminties kelias, kuriuo einama dviese, kuriame abu mokosi mylėti, kuriame vienas kitam ištiesia pagalbos ranką kai sunku, o ne numeta sunkią “naštą” nuo skardžio.
Norėčiau atkreipti dėmesį į kai kurias Jūsų frazes: “…kuris mane labai mylėjo…” . O kokie buvo Jūsų jausmai draugui? ir “…įsimylėjau jį…”. Čia jau įvardijate savo jausmą, tačiau nieko neužsimenate apie Jo jausmus Jums. Turbūt nereikia daug aiškinti, kad įsimylėjimas, susižavėjimas yra trumpalaikės būsenos ir jei jos neprauga į meilės jausmą, tokie santykiai neturi ateities.
Santykiai, kurių pamatas sudarytas dėl įvairiausių priežasčių: atėjo laikas, tėvai liepė, gal daugiau niekas man nepasipirš, jis mane myli, abu esame netobuli ir t.t. – neturi ateities. O kodėl? O todėl, kad santuoka sudaroma dėl išorinių aplinkybių, o ne vidinių. Išorinės aplinkybės turi tendenciją kisti, tai kas Jus jungė vakar, šiandien jau gali skirti, tuo tarpu santykiai, paremti giliu vidiniu apsisprendimu būti kartu, yra nekintantys.
Dabar apie smurtą. Jis nepateisinamas visuomenėje, tuo labiau šeimoje. Čia nėra net ką diskutuoti! Vyrai smurtautojai turi psichologinių problemų, dažnai ir priklausomybės problemų, todėl Jūsų vyrui būtina pagalba. Ar Jūs mylite jį tiek giliai, kad galėtumėte jam ištiesti pagalbos ranką? Ar jis Jus myli tiek giliai, kad išdrįstų paparašyti pagalbos? Nesidairykite į praeitį, analizuokite dabartį ir Jūsų lauks šviesi ateitis.
Psichologė Jurgita Kuzmickaitė Pedersen | SOS psichologas
Foto: Elizabeth Ashley Jerman