Mano tėvas geria, ką daryti?

4


Iliustracija: pixabay.com

Mano tėvai išsiskyrę, maždaug prieš 19 metų. Visada bendravau su tėvu. Bėda ta, kad jis daug gerdavo, o kai išgerdavo, būdavo baisu. Mano akyse smaugė savo motiną, suspardė savo tėvą, mušė savo drauges, žmonas (kurių buvo ne viena) toliau ir nereikia pasakoti. Vis būdavau toji, kuri gelbėdavo, nes jis manęs vienos nepuldavo, nors ir neklausydavo. Buvau kuriam laikui visiškai nustojusi su juo bendrauti, bet kankindavo baisūs sapnai, nerimo priepuoliai, daug verkdavau, nes labai jį mylėjau, suteikdavo kartais ir gerų akimirkų. Parašiau jam laišką – susitaikėm.

Esmė tame, kad visai neseniai jis vėl prisigėrė ir padarė siaubingų dalykų. Nebežinau kaip elgtis. Paleisti neišeina, bet ir bendrauti nebenoriu. Tiesiog baisu, kad po jo mirties save griaušiu dėl nesugebėjimo suvokti kodėl jis taip daro. Labiausiai skaudina jo prioritetu paskirstymas, kad alkoholis ir ambicijos jam pirmoje vietoje. Norėčiau patarimo kaip toliau elgtis. Pasistengti atsiriboti ar bandyti susitaikyti ir priimti toks koks yra?

Danguolė

Komentuoja psichologas Edvardas Šidlauskas

Sveika, Danguole,

ačiū, kad pasidalinai savo istorija. Panašu, kad nuo mažų dienų išgyvenai nemažai kupinų siaubo ir traumuojančių patirčių. Sykiu teko nelengva, gal būt net visai ne pagal tavo metus, atsakomybės našta gelbėti aplinkinius nuo smurtaujančio tėvo, o ir jį patį nuo savęs paties. Tam tikra prasme – susikeitėte vaidmenimis, saugoti, rūpintis ir globoti tenka tau, o ne tėvui.

Suprantu, jog išgyveni stiprią emocinę įtampą. Viena vertus, jautiesi nebeturinti jėgų visa tai tęsti, nes nebetiki, kad tai kažkaip pasibaigs, nematai aiškios vilties, kita vertus – negali sau leisti situacijos palikti savieigai, tiesiog palikti tėvą vien su pačiu savimi, nes išgyventi siaubai ir liūdna patirtis virsta sunkia atsakomybės našta ir įsitikinimu, jog jei jis liks vienas sau, tai vėl pridarys siaubingų dalykų ar pats nusibaigs ir liksi dėl to kalta tarsi tu, kad nesugebėjai suprasti viso to priežasčių, neužkirtai tam kelio ir jam nepadėjai. Be viso to, kiek suprantu, skaudina ir tai, kad tėvas neįvertina šios tavo kančios, šio tavo susirūpinimo juo ir globos, o svarbiausiu prioritetu išskiria alkoholį ir kažkokias savo ambicijas.

Manau, kad daug kas iš to, ką priskiri jo valiai yra tiesiog šios ligos įtaka. Alkoholine priklausomybe sergantys asmenys laikui bėgant tampa grubesni, nesugebantys parodyti švelnesnių jausmų, o tai kad alkoholis jam pirmoje vietoje yra veikiau ligos simptomas, bet ne jo sąmoningas pasirinkimas.

Dėl jo agresyvaus elgesio ir fizinio smurto galima pasakyti taip, kad esant didesnėms dozėms alkoholis pašalina mums įprastus socialinius stabdžius. Normaliomis sąlygomis slopinamas elgesys išgėrus iškyla į paviršių, tad kai kurie įkaušę žmonės tampa šnekūs, kiti triukšmingi ar susijaudinę, kiti agresyvūs. Šis alkoholio sukeltas procesas vadinamas „slopinimo praradimu”. Tiksli apsvaigimo alkoholiu išraiška priklauso nuo individo asmenybės struktūros (Michael Gossop, “Gyvenimas su narkotikais”, 2001, 55 p.).

Kaip rodo patirtis, priversti ar kažkaip įkalbėti gydytis priklausomus asmenis yra beveik neįmanoma. Žmogus turi pats to panorėti. O užsinori dažniausiai to tik tada, kai gyvenimas tampa visiškai nebepakenčiamas, t. y. kai pasiekiamas savotiškas dugnas, kai išsemiamos visos galimybės toliau tęsti tokį gyvenimo būdą ir žemiau ristis jau nelieka kur.

Atsakydamas į tavo klausimą, ką tau daryti „Pasistengti atsiriboti ar bandyti susitaikyti ir priimti toks koks yra?“, manyčiau, kad tinka iškart abu variantai. Svarbu suprasti ir pripažinti, kad pakeisti tėvą yra ne tavo valioje, o taip pat visai sveika kažkiek atsiriboti ir pasirūpinti pačia savimi.

Priklausomi žmonės daugiausia skausmo ir rūpesčių sukelia savo artimiesiems. Šiuo atveju serga ne vienas asmuo, o visa šeima. Pirmiausia patarčiau tau pačiai kreiptis pagalbos į psichologą arba apsilankyti al-anon.lt savipagalbos grupėje savo mieste.

Į klausimą, kokios yra alkoholizmo priežastys, tai jos, kaip ir kitų priklausomybių, turbūt yra tos pačios: psichologinės, biologinės, socialinės. Priklausomais nuo alkoholio gali tapti tik tie, kieno organizmas gerai skaido ir įsisavina alkoholį. Psichologiškai, tai yra bėgimas nuo realybės ir savęs naikinimas, tai gali nutikti dėl asmenybinio nebrandumo arba dėl kažkokių kitų priežasčių. Socialine prasme, kartais gėrimas dar vadinamas vienatvės liga, toks žmogus, paprastai, stokoja artimų ryšių, palaikymo, supratimo, nesugebėjo sėkmingai adaptuotis, rasti sau ir savo svajonėms vietos po saule. Bet kokiu atveju, gėrimas yra visos priežasčių eilės pasekmė.

Rekomenduočiau kalbėti su tėvu tik kai jis blaivas. Ramiai, kiek tai įmanoma, išsakyti visus savo jausmus, ką tu išgyveni, kaip jautiesi, kaip dėl jo pergyveni, sykiu vengiant jį patį vienaip ar kitaip kaltinti, tai labai svarbu. Apie tai, kaip išvengti nesveikų santykių rasi čia: “Gelbėtojas, persekiotojas ir auka – dramatiškas gyvenimo trikampis”.

Priklausomiems nuo alkoholio asmenims labai sunku pakelti kritiką, paprastai jie negali jos priimti, tai tik pastūmėja į eilinį užgėrimą ir nieko daugiau. Gali būti, kad tavo atvirai išsakyti jausmai, rūpestis juo, laikui bėgant jį kažkaip teigiamai paveiks. Jei jis susiprotės ir sutiks, kad jam reikia gydytis, galima parekomenduoti anoniminių alkoholikų susitikimuose arba „Minesotos“ gydymosi programą. Galima ir tiesiog kreiptis į artimiausią priklausomybės ligų gydymo centrą, ten gautum daugiau naudingos informacijos.

Linkiu tau stiprybės,
Edvardas Šidlauskas | psichika.eu

Dalintis:

4 COMMENTS

  1. mano seimoje panasi situacija,tik kad tevai neissiskyre.Tevas niekur nenori kreiptis pagalbos,nes jo zodziais jis “nepijokas”

  2. Visi mes ne pijokai kol nepasiekiame savo gyvenimo dugno. Viskam yra savas laikas ir zmogus pats turi susiprasti kada jam atejo metas pripazinti kad jis sedi paciame dugne. Jei nuolat jam bus prikaisiojama ar ikyriai persama,tai rezultatas bus =0

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here