Marie Andersen: Manipuliacija. Pasilikti ar nutraukti santykį?

0 (0)

– Vaikeli, turime eiti.

– Palauk, mama, aš dar žaidžiu.

– Ne, jau laikas, sudėk žaislus į vietą, mes turime eiti.

– Palauk, mamaaa, aš dar nebaigiau žaidimo!

– Na gerai, jeigu taip, tai aš tave palieku, išeinu viena!

Ir tai suveikia. Tačiau ką gi daro ši motina, kad priverstų savo atžalą paklusti? Ji manipuliuoja jo jausmais. Ji grasina. Ir dar kaip – ji grasina apleisianti savo vaiką, kad priverstų jį palikti žaidimą ir eiti su ją prieš savo valią. Sakysite, tai normalu. Juk reikia grįžti namo, o vaikas turi paklusti. Taip, jūs teisūs. Tačiau manipuliacijos naudojimas auklėjime paliks savo pėdsaką, ypač jeigu jis kartojasi. Vaikas arba tikės motina ir todėl nesijaus saugus su ja, jis bijos iš tikrųjų būti paliktas. Nesunku numanyti, koks bus jo pasitikėjimas savimi! Arba jis nepatikės ja, supras jos taktiką, įvertins jos paveikumą ir nedvejodamas pats ja pasinaudos, kai jam tai atrodys tinkama.

Nereikia nerimauti, jeigu kartais, kai esate labai pavargę, panaudojame tokį triuką, kad išjudintumėte vaiką, kuris jūsų neklauso, tai nereiškia, kad esate blogi tėvai ar baisūs manipuliatoriai. Tik pasakyčiau, kad yra geresnių būdų. Tai tik parodo, kokia manipuliacija veiksminga, patogi ir kiek dažnai ja pasinaudoja ne vien tik moraliniai iškrypėliai.

Šiandien terminas „manipuliacija“ vartojamas visur. Regis, nėra tokios srities, kur nevyktų manipuliacijos: reklama, politika, teisėtvarka, švietimas, visuomenės gyvenimas, šeima ir netgi meilės santykiai. Tai madinga diagnozė. Ar kalbama apie suvedžiojimą? Apie moralinį šantažą? Pasinaudojimą kito silpnybėmis? Ar turime reikalą su narcizišku iškrypėliu? Psichopatu? Sukčiumi? Viskas vertinama vienodai.

Painiava kyla tiek dėl netinkamai vartojamų terminų, tiek dėl psichologinių mechanizmų nesuvokimo. Prieš tapdamas madingas, žodis „manipuliacija“ buvo vartojamas nusakyti tyčinius veiksmus, kuriais siekiama priversti kitą, jam pačiam nė nesusivokiant, padaryti tai, ko iš jo norime, panašiai kaip sukčius daro, norėdamas pasinaudoti savo auka. Tai skatina manyti, jog manipuliacija visada yra sąmoningas veiksmas, kuriuo siekiame nesąžiningų tikslų. Bet ar ji visada yra sąmoninga? Ar tai visada yra kito išnaudojimas? Ar manipuliacijos tikslas visada yra apgauti kitą? Ar galima manipuliuoti siekiant gero? Kaip nuo to apsisaugoti?

Noriu kalbėti ne apie reklamą: ji manipuliuoja linksmai, mes tai žinome ir tiesiog turime nebūti žiopli. Ir ne apie politiką: čia taip pat žaidimo taisyklės turėtų būti mums žinomos, kad galėtume išlikti budrūs. Noriu kalbėti apie sritį, kurią kur kas geriau išmanau ir kurios žalą konstatuoju tiek savo pacientų gyvenime, tiek visuomenėje. Tai instinktyvi, daugiau ar mažiau sąmoninga dinamika, prieinama kiekvienam, tačiau kuria kai kurios asmenybės naudojasi itin dažnai, kai tik santykis bent kiek neatitinka jų poreikių.

Mums labiau patinka malonūs santykiai. Mes norime jausti, kad esame vertinami tokie, kokie esame, ir branginame galimybę be baimės išsakyti savo nuomonę. Tačiau nutinka, kad nejaukiai jaučiamės su kai kuriais žmonėmis, net nelabai suvokdami, kodėl. Kažkas nusprūsta. Tonas pasidaro aitrus ir palieka įtartiną prieskonį. Prarandame pusiausvyrą, kamuojamės, jaučiamės prasikaltę, tačiau neįmanoma apie tai nuoširdžiai pasikalbėti. Mėginimai išsiaiškinti, regis, atneša daugiau žalos negu naudos, smūgiai žemiau juosmens mus glumina, o ledinė tyla stingdo. Santykis nežinia kodėl išsigimsta, o mes bijome konfrontacijos. Buvęs sąjungininkas virsta priešu ir neatrodo, kad būtų nusiteikęs eiti į kompromisus. Jaučiamės pakliuvę į nesveiko žaidimo spąstus, iš kurių niekaip nepajėgiame išsipainioti ir kur tegalioja vienintelė taisyklė: paklusimas, konfliktas arba visiškas santykių nutraukimas.

Ar jums tai ką nors primena? Ar esate įsivėlę į manipuliacijos santykio tinklus? Žinoma, kartais mums pasitaiko išsisukti iš blogos situacijos, kaltę suverčiant kitam, kurį nepelnytai kaltiname dėl savo nepasitenkinimo, arba truputį pakoreguoti tiesą, kad ji tarnautų mūsų interesams. Tai ne itin elegantiška, bet nuo to nemirštama. Nusiraminame sakydami sau, jog nemalonumas tebuvo trumpalaikis ar kad kitas pasielgė dar blogiau. Bet dažniausiai net nepastebime, ką padarėme!

Kad ir kaip būtų, tokie nuslydimai dažnai palieka kartėlį, kurio priežastis ne visada suprantame. Tad niekas netrukdo imtis savikritikos. Vien tik išorinis situacijos nusakymas skatina interpretaciją, kuri toli gražu ne visada teisinga: kitas kaltas, aš teisus. Vienintelis tokio požiūrio privalumas būtų tai, kad jis nevargina! Jis nekviečia kelti sau klausimų, ir žmogus gali saugiai likti patogioje savo įsitikinimų zonoje, ar tai būtų nesusivokusio ir niekaip nesuprantančio, kodėl žmonės jo vengia, manipuliatoriaus įsitikinimai, ar aukos, kuri laukia, kol ją niekinantis žmogus pasikeis, net neįsisąmonindama, kaip prisideda prie kūrimo tų pinklių, kuriose pati pamažu nyksta.

Kad manipuliacija būtų įmanoma, turi egzistuoti ryšys, kurio negali lengvai atsisakyti, ir kažkas, ką brangini ir bijai prarasti arba dėl ko kovoji. Niekas nemanipuliuoja tais, kurie nėra svarbūs, ar tais, kurie gali lengvai išvengti bendravimo. Tad manipuliacijos dažniausiai vyksta tarp tėvų ir vaikų, brolių ir seserų, tarp sutuoktinių, kolegų, viršininkų ir samdomų darbuotojų, draugų ar kaimynų, t. y. tarp asmenų, kurie tarpusavyje susiję ir vieni kitiems kuo nors svarbūs. Be šito negali būti manipuliacijų, tik smulkūs nemalonumai.

Santykiai tarp tėvų ir vaiko pasižymi tuo, kad vaikas visiškai priklauso nuo savo tėvų, nuo jų meilės ir to saugumo jausmo, kurį šie turi užtikrinti. Jis mažas, pažeidžiamas ir dar tik pradeda savo gyvenimą. Todėl jis sugeria į save tuos santykius, kuriuos jam primeta jo tėvai, kad ir kokie tie santykiai būtų – sveiki ar ne. Per pirmuosius savo gyvenimo metus vaikas nesuvokia šito. Jis praryja viską, kas jam duodama, net jeigu tai nemalonu, net jeigu visiškai nesiskaitoma su jo besiformuojančia tapatybe. Paauglystėje, kai ima reikštis diferenciacijos poreikis, jis kartais surizikuoja protestuoti, nori, kad būtų įvertintas jo požiūris, ir mėgina tapti savarankiškas. Manipuliuojantys tėvai nepakenčia, kad jų valdžia būtų kvestionuojama, ir visaip mėgina užgesinti šią gimstančią energiją. Vaikai gimę manipuliacijų užnuodytose šeimose iš tikrųjų yra aukos, nes jų psichika negali tinkamai formuotis. Jiems prireiks daugelio metų, kad suvoktų savo kančios priežastis, jeigu tik jie turės drąsos ar psichinę galimybę kelti sau apie tai klausimus. Jeigu jiems nepavyksta iškoduoti iškreiptumo tų santykių, kurie juos suformavo, o dažniausiai tiesiog suluošino, labai tikėtina, kad suaugę jie juos atkartos savo santykiuose su draugais, sutuoktiniais ar vaikais – arba aukos, arba manipuliatoriaus vaidmenyje.

Meilės santykiuose manipuliavimo dinamika gan lengvai atpažįstama. Santykis paprastai prasideda labai greitai, netgi per daug greitai, tarsi vienas norėtų tuojau pat užsitikrinti kito pritarimą. Vilionė pateikiama didelėmis dozėmis, labai aistringai, lydima pataikavimų ir dovanų, o laimingas išrinktasis pasijunta naujo gyvenimo draugo gyvenimo centru, gauna dėmesio, kurio visada stokojo, o galbūt ir visai negaudavo. Tačiau meduolis greitai apkarsta. Idilę nuodija suvaržymai, panieka, melas, grasinimai, kurie iš pradžių būna nežymūs, tačiau su laiku darosi vis labiau slegiantys. Jeigu pora susituokusi, turi vaikų, bendro turto, išsiskyrimas gali būti skausmingas. Neretai tai virsta kruvinomis skyrybomis, kur visi smūgiai leidžiami ir kurios visai nebūtinai reiškia persekiojimo pabaigą.

Profesiniame gyvenime manipuliacijos vyksta tarp kolegų, tarp darbdavių ir darbuotojų. Kartais pasiseka ir įmanoma išvengti kenksmingo santykio neprarandant darbo, pavyzdžiui, pereinant į kitą tos pačios įmonės padalinį. Kartais tai neįmanoma ir nepadeda jokios savisaugos taktikos. Tuomet naikinimas tęsiasi, neteisybės jausmas stiprėja. Net jeigu teisėsaugos institucijos gali įsikišti, procedūra būna ilga ir ne itin veiksminga. Žodžio ir veikimo laisvė yra labai nevienoda skirtingose visuomenėse. Deja, palaikymas ir konsultacijos dažnai esti ganėtinai riboto poveikio, ypač kai manipuliatorius yra svarbus asmuo įmonėje, o kokių nors tiesioginių įkalčių nėra. Dažnai liudininkų neatsiranda, nes dauguma kolegų nenori rizikuoti, ir tikrovė pasirodo labai nuvilianti. Tokiu atveju vienintelis išsigelbėjimas, jeigu nenori galutinai prarasti savo sielos, yra išeiti, kol neištiko psichinė katastrofa, kad ir kaip tai būtų sunku.

Socialiniame gyvenime manipuliacijos būna trikdančios ir liūdinančios. Gali susipykti su draugu, pasijusti išduotas artimo žmogaus, tačiau, laimei, tai nepaveikia viso gyvenimo. Kartais manipuliacijos prasideda draugijoje, kuriai priklausai ir kurią galbūt reikės palikti, o kartais tarp buto savininko ir nuomininko arba tarp kaimynų. Tai gali greitai virsti kasdieniu košmaru, ir tas, kuris kenčia labiausiai, tegali išsigelbėti išsikraustydamas ir patirdamas nemažų nuostolių.

Taigi pasilikti ar išeiti? Viskas priklauso nuo dozės, nuo nemalonumų intensyvumo ir dažnumo. Lašas manipuliacijos nėra labai kenksmingas bendram gyvenimui, tačiau per daug yra per daug!

Tiesiog narciziški, bet nedestruktyvūs žmonės, turintys išpūstą ego, pataikautojai, priklausantys nuo tų, kas jų klausosi, yra nemalonūs, bet galiausiai ganėtinai juokingi. Tačiau kai jie ima naikinti jūsų psichiką iškreiptomis taktikomis, turite priversti juos gerbti jus, o jeigu tai neįmanoma – nutraukti su jais santykius… Ir galų gale nesvarbu, ar jums pavyksta perprasti jų praktikas. Kenksmingas santykis yra kenksmingas. Net jeigu nėra atsakymo į įkyrius klausimus (Kodėl jis taip elgiasi? Ar aš dėl to kaltas? Ar galiu kažką pakeisti?), reikia vieną dieną pasakyti sau, jog santykis yra žalingas, ir kad niekas negali priversti pasilikti tokioje kančioje. Niekas nenusipelno būti kitų naikinamas.

Noriu atskleisti logiką šių naikinančių elgsenų, kurios kartais tiesiog suryja sielas. Iš šios dinamikos kyla daugybė nepagarbių ir destruktyvių taktikų. Išvardinsiu dešimtį jų.

Menkinimas, kuris pasireiškia juodinimais, panieka, kritika, daugiau ar mažiau išreikštu sarkazmu ir kuris sunaikina kitam žmogui bet kurį malonumą tiesiog būti tokiu žmogumi, koks jis nori būti.

Primetimas, kai kitas savo norus primeta grasinimais, įsakinėjimais, šantažu ar autoritariškumu, visiškai nesiskaitydamas su kito laisve.

Izoliavimas, kurio tikslas yra nutraukti kito gyvenime visus tuos ryšius, kurie jam teikia pasitikėjimo, atmetant kai kuriuos draugus ar išorines veiklas.

Teritorijos negerbimas, kuris pasireiškia dažnais įsibrovimais į kito gyvenimą, teritorijos, veiklos ar netgi mąstymo kontroliavimu, kuris pažeidžia teisėtą privačios erdvės poreikį.

Dialogo atsisakymas: žmogus išsisukinėja, vengia kalbėtis, kaltina, sako ilgus monologus, sėja sumaištį arba tiesiog nueina – labai veiksminga strategija, norint paneigti kito egzistavimą.

Sudaiktinimas, kai žmogus leidžia sau naudoti partnerį kaip naudingą įrankį arba jį laikyti trukdžiu, t. y. daiktu, ir tokiu būdu užgesinti dalį jo gyvybingumo.

Apvertimas – subtilus logikos iškreipimas, sudarytas iš pusiau tiesų ir perdarytos chronologijos, siekiant permesti pašnekovui atsakomybę už savo paties problemas.

Neigimas, kuris varo iš proto! Melas, tylėjimas ir kryptingas užmiršimas – visiškas nesiskaitymas su faktais.

Smegenų plovimas, padarinys keliasluoksnio melo ir paradoksalių reikalavimų, kurie sujaukia protą ir neleidžia laisvai mąstyti.

Užvaldymas, kuris veda į visišką paklusimą, jausmą, kad neegzistuoji, savo asmenybės praradimą ir laipsnišką gyvybės užgesimą.

Kad neatiduotum visiškai sielos velniui, reikia blaivaus mąstymo ir drąsos. Blaivumas leidžia atpažinti nepagarbą, pajusti savo poreikių ir troškimų teisėtumą, perprasti taktikas, kuriomis jie trypiami ir kurios mus daro bejėgius. Sąmoningumas yra mąstymo laisvės šaltinis. Jis būtinas, kad suprastume, kas mus žaloja, kad atpažintume, kokios kitų žmonių taktikos mus išmuša iš pusiausvyros. Ne, mes ne bepročiai! Paprasčiausiai kai kurių žmonių nesveikas elgesys, užvaldęs santykį, mus pamažu naikina. Tas pats sąmoningumas parodo, kad esame patys atsakingi už tai, ar liksime kovos lauke. Jis mus daro įžvalgesnius, kad galėtume pasirinkti kalbėti ar tylėti, kovoti ar atsisakyti kovos, kurioje pergalė tebus laikina, galbūt netgi iliuzinė. Kartais laimime mūšį, bet ne karą. Pergalė yra išsilaisvinti vieną kartą visiems laikams iš destruktyvios nelaisvės ir pasidaryti išvadas ateičiai.

Drąsa mus palaiko kovoje už mūsų idėjas, už mūsų vietą pasaulyje ir laisvę. Ji pastato barjerus, kurie neleidžia kitam peržengti mūsų psichikos teritorijos ribų ir ja manipuliuoti. Jos mums prireikia, kad nutrauktume santykius, supintus iš meilės ir neapykantos, kad užbaigtume istoriją, kuri kažkada buvo kupina aistros, o dabar tapo pilna kovinių apkasų, kad išeitume iš darbo, kuriame mus laiko vien tik jo teikiamas finansinis saugumas ir viltis sulaukti teisybės. Būkite budrūs, būkite savo gyvenimo šeimininkai. Tik jūs patys galite nuspręsti, kas jums gerai. Kartais nesinori išeiti, nes atrodo, kad taip leidžiate kitam laimėti, užleidžiate visą teritoriją jam. Tačiau neapsigaukite: jūsų tikroji pergalė yra ne tai, ką galvos kitas, bet jūsų gyvenimas! Turite tik vieną gyvenimą, pasirūpinkite juo.

Iš prancūzų kalbos vertė Edita Janulevičiūtė | Bernardinai.lt