Kodėl vieni žmonės skursta, o kiti uždirba daug pinigų ir gali džiaugtis gyvenimu? Ar skurstantieji yra patys kalti, nes per mažai dirba, priima nerealius ir nepagrįstus sprendimus ir per mažai rūpinasi ateitimi? Ar kalta visuomenė, kuri nesugeba skurstantiesiems suteikti reikalingų išteklių, galimybių daugiau uždirbti bei patiems sumažinti skurdą?

13145298_s

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Sociologijos katedros docentės dr. Jūratės Imbrasaitės teigimu, skurdas nėra tik ekonominė problema – nereikėtų ignoruoti socialinių normų, vertybių, socialinių praktikų.

Nereikėtų pamiršti, jog taip vadinama „skurdo kultūra“ perduodama dar vaikystėje – būtent iš tėvų vaikai išmoksta požiūrio į darbą ir laisvalaikio praleidimo formas, įgyja pagrindinius bendravimo ir darbo komandoje įgūdžius.

„Socialiniuose moksluose naudojama sąvoka „skurdo kultūra“, kurios pagrindinė idėja yra ta, kad ankstyvojoje vaikystėje kopijuodami tėvų elgesį vaikai išmoksta pagrindinius elgesio modelius. Tyrimai rodo, kad šeimos socialinė padėtis turi didelį vaidmenį vaikų sėkmei mokymo įstaigose ir profesinėje veikloje. Dažnai visiškai to nenorėdami ugdymo įstaigų darbuotojai skirtingai elgiasi su skirtingo socialinio statuso vaikais, nes aukštesnio statuso vaikai paprasčiausiai yra jiems artimesni savo elgesiu, požiūriais ir skoniu. Aukštesnio statuso žmonėms sunku suvokti žemesnio statuso žmonių problemas“, – pasakoja docentė.

Visuomenė suteikia sąlygas, individui svarbu išmokti naudotis

Mokslininkė sako, jog daugybę nelygybės apraiškų galima rasti vien pažvelgus į vaikų darželio ar mokyklos sienlaikraštį ar interneto puslapį – nuotraukose matomi įvairaus socialinio statuso vaikai, o vargingesni iš jų, skurstantieji, gauna nepakankamai pagalbos ne tik namuose, bet ir vaikų darželiuose ar mokyklose.

Tokios nelygybės mažinimas, vienodų galimybių užtikrinimas yra vienas svarbiausių klausimų, kuriuos sprendžia socialinė politika – viešosios politikos sritis, skirta rūpinimuisi žmogaus poreikiais, troškimais ir gyvenimo kokybe. Šios srities problemos – nedarbas, skurdas, pensijos, švietimo prieinamumas, gimstamumo mažėjimas ir taip toliau – yra vienos svarbiausių, tačiau jos reikalauja kompleksinių sprendimų, o šie savo ruožtu ateina su supratimu, ką galime padaryti, kad rastume priimtiną pusiausvyrą tarp individo ir visuomenės atsakomybės.

„Svarbu pabrėžti, jog valstybė tik sukuria sąlygas, kaip naudotis ištekliais, patenkinti poreikius, o atskiri individai patys turi mokėti ir sugebėti jais naudotis. Socialinės politikos žinios čia padeda geriau suvokti visuomenės procesus, mokėti įvertinti konkrečios politinės priemonės sėkmę ar nesėkmę, suvokti socialinių grupių poreikius“, – paaiškina J. Imbrasaitė.

Svarbu suprasti, kad valstybė pinigų negamina

Kalbant apie skurdą, dažnai pernelyg susikoncentruojama ties ekonominiais sunkumais – tačiau svarbu suprasti, kad viskas sukasi ne tik apie pinigus: tikrosios nepasitenkinimo gyvenimu priežastys neretai aprėpia platesnius dalykus, nei banko sąskaitoje matomi skaičiai. J. Imbrasaitė įsitikinusi, kad platesnio požiūrio į socialines problemas mūsų visuomenei dar trūksta.

„Nepasitenkinimą gyvenimu lemia ne tik ekonomika – tarkim, pakanka prisiminti Kiniją, kurios ekonomika yra tarp greičiausiai augančių pasaulyje, tačiau Kinija taip pat išsiskiria aukštu savižudybių skaičiumi. Tad tikrųjų socialinių problemų priežasčių reikėtų ieškoti giliau. Reikėtų skatinti visuomenės domėjimąsi socialinėmis inovacijomis, ypač mokykloje – pilietinis sąmoningumas, skurdas ir kitos sudėtingos problemos yra mūsų visų bendras reikalas“.

Kita medalio pusė – politikų gebėjimas deramai informuoti tautą apie savo veiklą. „Geras politikas turėtų ne tik atsižvelgti į visuomenės nuomonę, bet ir tinkamai paaiškinti, kodėl ta nuomonė galbūt klaidinga arba kodėl negalima įgyvendinti to, ko jų prašoma. Man ypač patiko, kaip Finansų ministre dirbo Ingrida Šimonytė – ji gebėjo paprastai pristatyti sudėtingus ekonominius klausimus visuomenei. Tuomet ir piliečiai skatinami būti supratingesni, aktyvesni, domėtis, kaip galima apginti savo interesus, pagaliau – suprasti, ką reiškia „Tuščias biudžetas“, kad valstybė pinigų negamina“, – tvirtina VDU docentė.

Anot sociologės, piliečių ir politikų bendradarbiavimą skatina objektyviais įrodymais paremta socialinė politika, tai yra, kai dirbdami kartu su ekspertais, specialistais, remdamiesi faktais, politikai randa geriausius sprendimus. Pavyzdžiui, Bristolyje savivaldybių darbuotojai mielai dalyvauja mokslinėse konferencijose ir klausia pačių mokslininkų nuomonės apie savo parengtų miesto planų tinkamumą.

Vietoj pamokslo – interviu su narkomanu

Vis dėlto, vien žinių neužtenka. Docentės teigimu, svarbu akcentuoti ir pagarbą taisyklėms, įstatymams, realų, o ne formalų problemų sprendimą. „Kartais žmonės turi žinių, bet nesistengia kažko imtis, surinkti geriausias idėjas, galvoti strategiškai. Turėtume daugiau leisti patiems žmonėms veikti, įgalinti juos būti savarankiškais – visose srityse. Nes juk teorija yra viena, o praktika – visai kas kita. Tarkim, gali pamokslauti apie narkotikus, bet bus daug efektyviau, jei studentas pats darys tyrimą apie tai, ims interviu iš narkomanų – noras vartoti dings visam laikui“, – patikslino J. Imbrasaitė.

Socialinės politikos supratimą, reikalingą tokių problemų sprendimui, suteikia ir Lietuvos universitetai. Vytauto Didžiojo universitete siūloma socialinės politikos bakalauro programa – tarpdisciplininė, todėl leidžianti geriau perprasti tokius kompleksinius klausimus, kurie neretai neapsiriboja vien nacionalinės valstybės lygmeniu.

„Mūsų dienomis socialinė politika yra viena svarbiausių viešosios politikos sričių, leidžianti analizuoti socialines problemas iš globalios perspektyvos, integruojant politologijos, sociologijos, ekonomikos dalykus. Iki šiol šalyje trūksta specialistų, suvokiančių valstybės, savivaldos, piliečių vaidmenį sprendžiant socialines problemas – tokia programa Lietuvoje tikrai reikalinga“, – tikina docentė.

Straipsnio autorius Martynas Gedvila
Foto: Jalcaraz / 123RF Stock Photo

loading...