Mediacija

0

mediationDaug rašyta apie įvairaus pobūdžio derybas, tačiau dar nėra plačiau nagrinėta mediacija (kai konfliktuojančioms pusėms derybose padeda neutralus tarpininkas/tarpininkai).

Dažnai žodis mediacija painiojamas su meditacija ar moderacija. Filosofine prasme šie žodžiai galėtų būti artimi, o moderacija ir mediacija – sinonimais, visgi funkcine prasme jie skiriasi

Mediacija – tai kūrybinė ir taiki ginčų sprendimo technika, kai į juos įsitraukusios šalys, aktyviai dalyvaudamos ir padedamos tarpininko (mediatoriaus), atsisako emocinių atakų, sutrumpina ginčo trukmę ir sukuria visiems priimtiną sprendimą, kurį įsipareigoja vykdyti.

Faktai. Daugiau nei 4000 Amerikos įmonių (tarp jų „Atlantic“, „Bell“, „Coca-Cola“, „Motorolla“, „Microsoft“ ir „Philip Morris“) jau 2000 metais įsipareigojo spręsti ginčus neteisminiu keliu. Franchising`o kompanijos „McDonalds“, „Pizza Hut“, „Burger King“, „Holiday Inn Worldwide“ ginčuose su franšizės pirkėjais naudojasi mediacija. Kai kuriais atvejais, ypač šeimyninių nesutarimų, skyrybų procesuose, daugelyje Amerikos valstijų bei nemažai kitų pasaulio šalių prieš kreipiantis į teismą yra privaloma ginčą/konfliktą/nesutarimą pabandyti išspręsti pritaikius mediaciją. Mediacijoje naudojamasi Harvardo koncepcija win-win (laimėti-laimėti) ir transformacijos principu, kuris visiškai realizuojamas tada, kai dalyviai keičia savo požiūrį į oponentus, elgiasi vienas su kitu kitaip (pvz. ginčijasi kitaip nei anksčiau) ir taip įgyja naujų socialinių įgūdžių, kuriuos sudaro du pagrindiniai tikslai:

  • palaikymas: suteikiama galimybė asmeniniams interesams, poreikiams, pageidavimams suformuluoti ir išreikšti;
  • interesų, norų, tikslų, pageidavimų pripažinimas ir pritarimas pasirinkimams.

Dalyviai patys nustato pagarbos vieni kitiems ribas, ir tai suteikia galimybę nepaversti derybų farsu, įžeidinėjimais bei tuščiu, nevaisingu procesu. Vengdamas pamokymų ir vertinimų, empatiškas (priešingybė apatiškam) tarpininkas/mediatorius atkreipia dėmesį tik į dalyvių jausmus, požiūrį, vizijas, vertybes ir interesus. Tokios derybų formos rezultatas – įtampos, baimės, agresijos sumažėjimas, egocentrinių pozicijų transformacija į konstruktyvaus, visoms šalims naudingo sprendimo paiešką. Atsiradus geranoriškai atmosferai bei rezultatyviai derybų pabaigai, neretai dalyviai patiria įkvėpimą, atsiveria vidinė įžvalga, išmintis, netgi išgyvenamas katarsis kaip nereikalingos emocijų naštos atsikratymo, susijungimo ir palengvėjimo finalas. Svarbiausia tai, kad išsaugomi, o neretai ir sutvirtinami socialiniai santykiai.

Tiesa pasakius, dažnai konfliktas kaip pasekmė atsiranda tik todėl, kad šalys nežino, kaip spręsti problemą, o ne todėl, kad nenori. Kreipimasis į tarpininką yra civilizuotas žingsnis, parodantis, kad šalis/šalys nepasikliauja savo emocijų okupuotu objektyvumu ir yra kupinos gerų ketinimų, norinčios bendromis jėgomis taikiai surasti abipusiai naudingą sprendimą. Šalys supranta, kad jų veiksmai atvedė į aklavietę, reikalingas „išorinis trečias“ (katile su verdančiu vandeniu nėra šaltos vietos). Mediacijoje neįrodinėjama kaltė ir poelgiai nevertinami moraliniu aspektu. Darbas orientuotas į konflikto priežastis, kurios dažniausiai būna subjektyvios. Tai nėra sprendimas, kai išlošia ponas A, o ponas B rašo scenarijų „Kerštas ponui A”. Vienos šalies tiesa nepateikiama kaip absoliutas – reikia, kad išliktų asmeninių pozicijų revizijos galimybė, kitos šalies tiesos priėmimas.

Dažnai dėl atsiradusio priešiškumo ir ribotos komunikacijos iki galo neišsiaiškinama konflikto esmė, pvz.: kai du asmenys nepasidalina apelsino – jie neišsiaiškina, kad vienam reikalinga žievelė kepiniams, o kitam – šviežios sultys, t.y. nekalba apie savo tikrus interesus.

Mūsų šalyje mediacijos paslaugoms labiau imlus verslas ir Lietuvos pramoninkų konfederacija teikia tokias paslaugas savo nariams. Mediacijos paslaugų pobūdis skiriasi nuo teisininko ir turi svarių privalumų. Svarbiausi jų:

  • taikių derybų pagalba išsaugomi santykiai (teismas, dažnai, supriešina)
  • išlaikomas konfidencialumas (teismas yra viešas)
  • sprendimą priima patys derybų dalyviai (teisme nusprendžia teisėjas ir “paskiria” kaltą)
  • taupomas laikas (teismai trunka ilgai) ir išlaidos (advokatai, ekspertai, įvairūs papildomi mokesčiai).

Manęs dažnai klausia ar gali bet kuris žmogus be specialaus pasiruošimo būti mediatoriumi.

Aš užsiėmu klasikine mediacija (ne teismine), nesiūlau sprendimų ginčo šalims ir remiuosi 4 esminiais principais:

Laisvanoriškumas. Tai reiškia, kad šalys laisvanorišku pagrindu sutinka aptarti situaciją ir pabandyti surasti abipusiai priimtiną sprendimą.

Lygiateisiškumas. Abi (visos) pusės turi lygias teises būti išklausytais, pasisakyti apie savo emocijas, pasidalinti mintimis, bei dalyvauti priimant sprendimą. Taip pat turi vienodą teisę į individualius pokalbius su mediatoriumi.

Bešališkumas. Derybų metu mediatorius neutralus, nepalaiko nei vienos iš šalių pozicijų, nėra nei advokatas, nei kaltintojas, nei teisėjas, o kaip tik padeda palaikyti lygiateisiškumą tarp šalių.

Konfidencialumas. Mediatorius naudoja tik tą informacija kurią jam pateikia šalys ir prisiima laikytis konfidencialumo derybų metu ir po jų. Taipogi derybose visi prisiima atsakomybę. Šalys atsako už aktyvų dalyvavimą dalinantis informacija, priimant sprendimą ir susitarimo vykdymą. Mediatorius atsako už derybų paruošimą ir organizaciją remiantis išvardytais principais.

Taigi, atsakau, kad jei manote, jog šie 4 principai nebus pažeisti – tuomet galima su potencialiais dalyviais aptarti mediacijos perspektyvas. Visgi, be išankstinių treniruočių ir dėl praktikos stokos (pvz. ventiliuojant šalių emocijas, užduodant neutralius, bet esminius klausimus, suteikiant teisingą grįžtamąjį ryšį ir etc., adekvačiai reaguojant į agresiją ir spaudimą) aš abejočiau ar verta pradėti. Jus nagrinėsite realias, dažnai emociškai jautrias situacijas, todėl atsiranda pavojus pakenkti ir pagilinti konfliktą. Mediacija be specialaus pasiruošimo gali būti žalinga (liečia visas šalis ir mediatorių).

Džiugu, kad Lietuvoje mediacijai suteikiam vis didesnė svarba: priimtas mediacijos įstatymas, MRU magistrantūros programa ruošia mediacijos specialistus (deja, jie kol kas neturi realios praktikos), teismuose ginčo dalyviai gali gauti nemokamą teisminės mediacijos paslaugą, kuri dalyvius motyvuoja ir finansiškai. Visgi, teisminė mediacija mediacijos sumanytojų nuomonę yra keistas darinys, kadangi mediacija visame pasaulyje laikoma alternatyva teismui ir yra viena stipriausių ADR (Alternative Dispute Resolution) krypčių, kai žmonėms padedama susitarti ne pagal universalų įstatymą, o žmoniškumo pagrindu. Kaip tardamiesi su kita konflikto puse teismo patalpose jaučiasi ginčo dalyviai? Ar teisėjas gali atsiriboti nuo įpročio būti teisiu? Ar tikrai po tokios teisminės mediacijos išsaugomi ginčo šalių santykiai? Ar teisminėje mediacijoje priimtas susitarimas yra tvirtas ir ilgalaikis – parodys tik ateitis. Tačiau jau šiandien turime elegantiškos mediacijos pavyzdžių – tai LEO LT ir valstybės konfliktas, pasibaigęs taikiu susitarimu.

O Jūs, šeimyninio ar verslo konflikto atveju bandytumėte susitarti ar teisme vėjais paleisti savo priešininką? Ar teko kada nors ginče naudoti neutralų asmenį?

Parengė:
Šarūnas Mačiulis
www.mediator.lt

LPK ir Derybų centras organizuoja mediatorių mokymus

Dalintis:

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here