Niekas nesako, kad vizitas pas gydytoją dėl psichikos problemų yra pats maloniausias būdas praleisti laiką. Tačiau jeigu jūs paniškai bijote psichiatro kabineto ar nerimaujate dėl antidepresantų poveikio, žinokite, kad būdavo ir blogiau. Daug blogiau! Pavyzdžiui, skylė kaukolėje, rašoma portale Mental Floss.

1. INSULINO KOMA. Idėja psichinius ligonius gydyti koma, kurią sukelia insulinas, gimė visiškai atsitiktinai. Tai įvyko 1927 m. Vienoje. Gydytojas Manfred Sakel vienai savo cukriniu diabetu sergančiai pacientei per klaidą paskyrė per didelę insulino dozę. Moterį ištiko koma. Tačiau šis išties rimtas medicininis pažeidimas pasibaigė stebėtinai laimingai. Pacientė – turinti priklausomybę nuo morfijaus – atsibudusi iš komos pareiškė, kad visiškai nebejaučia traukos narkotikams. Po kiek laiko M. Sakel tą pačią klaidą padarė ir su kitu savo ligoniu (na, ir išsiblaškėlis!). Gydytojui ir šįsyk pasisekė – atsibudęs iš komos pacientas taip pat pareiškė esąs visiškai sveikas.

Tokios sėkmės įkvėptas M. Sakel nusprendė išbandyti šį šiurpą keliantį gydymo būdą ir su kitais ligoniais. Netrukus jis paskelbė, kad insulino sukelta koma padėjo net 90 procentų pacientų (ypač sergančiųjų šizofrenija).

Įdomu tai, kad šio poveikio mechanizmas iki šiol neatskleistas. Manoma, kad didelė insulino dozė smarkiai sumažina cukraus kiekį kraujyje, todėl smegenys pradeda badauti ir tai sukelia komą. Tačiau kodėl ši būsena padeda sergant psichikos ligomis, taip ir liko paslaptis.

Nepaisant akivaizdžių rezultatų, šio metodo populiarumas galiausiai išblėso. Pagrindinė priežastis buvo ta, kad taip gydant pacientų mirtingumas siekdavo beveik 2 procentus. Koma – tai jums ne kokia promenada.

2. TREPANACIJA. Senovėje pavojų išties netrūkdavo. Karai, girtų vyrų muštynės, pasibaidę arkliai ar kitos traumos – nieko nuostabaus, kad anų laikų mirusiųjų kaukolės neretai būdavo skylėtos.

Tačiau skylė skylei nelygu. Archeologai nuo seno randa kaukolių, kuriose matosi kruopščiai iškirstos apvalios ertmės, atsiradusios gerokai prieš kaukolės savininkui atsisveikinant su šiuo pasauliu. Tai trepanacijos – vieno ankstyviausių psichinių ligų gydymo būdo – rezultatas.

Ši „terapija“ remiasi teorija, kad žmonės išsikrausto iš proto, kai juos apsėda demonai. Kaukolėje padarius ertmę, demonas pro ją tiesiog išlekia ir – voilà – nelaimėlis jau sveikas. Nepaisant teorijos „specifikos“ ir šiuolaikinių anestetikų trūkumo, nelaimingų ligonių galvos būdavo kalamos ir gręžiamos visame pasaulyje pradedant nuo neolito epochos ir baigiant XX amžiumi.

Šiuolaikinėje medicinoje atsiradus mažiau invazinių procedūrų, trepanacijos buvo atsisakyta. Visgi šio metodo gerbėjų galima sutikti ir mūsų dienomis! Jie netgi turi savo organizacijas – pavyzdžiui, Tarptautinė trepanacijos gynimo grupė. Jeigu susidomėjote, galite apsilankyti šios organizacijos tinklapyje www.trepan.com.

3. SUKIMOSI TERAPIJA. Charles Darwin senelis Erasmus Darwin, kaip ir jo garsusis anūkas, buvo mokslininkas. Taip pat gydytojas bei filosofas. Deja, nė vienoje iš šių sričių senelis pernelyg nepasižymėjo. Galbūt dėl to, kad savo idėjas šis mokslo vyras mėgdavo… sueiliuoti. Ir nelabai sklandžiai. (Pavyzdžiui: „Nemarūs ir nekintami įstatymai Gamtos, / Paklusę priežasčiai pirminei! / Gal aš išgirsiu iš Mūzos manos, / Kaip iš chaoso užgimė gyvybė?“).

Be to, dauguma jo teorijų būdavo kiek „pritemptos“. Štai kad ir idėja gydyti greitai sukant ligonius aplink savo ašį. E. Darwin mąstė labai paprastai: miegas gydo, o kas geriau padės užsnūsti, jeigu ne sukimasis? Iš pradžių į šį pasiūlymą niekas neatkreipė dėmesio, tačiau kiek vėliau gydytojas Benjamin Rush nusprendė sukimosi efektą pritaikyti psichiniams ligoniams gydyti. Jo nuomone, išcentrinė jėga sumažins smegenyse kraujo spaudimą, o tai padės pasveikti. Tačiau ši idėja nepasiteisino. Po tokios terapijos ligoniams simptomai nė kiek nesumažėdavo – jie tapdavo ne tik pamišę, bet dar ir apsvaigę. Mūsų dienomis šis metodas naudojamos nebent tiriant galvos svaigimą ar treniruojant kosmonautus.

4. VANDENS PROCEDŪROS. Jeigu jums žodis „hidroterapija“ sukelia asociacijas su Holivudo žvaigždėmis, tingiai plūduriuojančiomis prabangiose kvepiančiose voniose, jūs greičiausiai nebuvote XX a. pradžios psichinis ligonis.

Kadangi vandens procedūros pasižymi raminančiu poveikiu, psichiatrai bandė jomis palengvinti įvairius simptomus. Pavyzdžiui, pernelyg aktyviems pacientams būdavo skiriamos sekinančios karštos vonios, o apatiškiems – stimuliuojančios srovės. Tačiau kai kurie gydytojai buvo linkę pernelyg uoliai atlikti savo pareigas, skirdami procedūras, kurios labiau priminė kankinimą, o ne gydymą. Pavyzdžiui, ligonio vyniojimas į lediniame vandenyje sušlapintus rankšluosčius.

Kiti reikalaudavo, kad nelaimėliai gulėtų vonioje kelias valandas ar net dienas. Skambėtų gal ir neblogai, jeigu jie nebūtų buvę rišami ir išleidžiami nebent pasinaudoti tualetu.

O kaip jums šaltinių liudijimas apie vyruką, kuris buvo pririštas prie sienos Nukryžiuotojo poza (jau vien tai blogas ženklas!) ir plakamas srove iš priešgaisrinės vandens žarnos?! Belieka džiaugtis, kad tokios procedūros, kaip ir kiti ekstremalūs gydymo būdai, buvo pakeisti medikamentiniu gydymu, kuris ne tik efektyvesnis, bet ir daug lengviau ištveriamas.

5. MESMERIZMAS. Austrų gydytojas Franz Mesmer (1734–1815), kaip ir garsusis Yoda iš „Žvaigždžių karų“, tikėjo, kad egistuoja nematoma visapersmelkianti jėga. Kai šios jėgos tekėjimas žmogaus kūnu sutrinka, šis kenčia ir jaučia skausmą. Tačiau F. Mesmer idėjos vargu ar būtų naudingos Žvaigždžių karų herojams. Jo teorija rėmėsi Mėnulio gravitacija – esą šio dangaus kūno trauka veikia ne tik vandenynus, sukeldama potvynius ir atoslūgius, bet ir žmogaus organizmo skysčius. Būtent dėl šios traukos kai kurios ligos ir paūmėjančios. Į klausimą, kaip neutralizuoti neigiamas šios jėgos pasekmes, Mesmer atsakė: naudoti magnetus.

Kadangi tiek gravitacinė, tiek magnetinė jėga traukia objektus vieną prie kito, uždėjus magnetus ant tam tikrų žmogaus kūno vietų, esą galima pasipriešinti kenksmingai Mėnulio gravitacijai ir atkurti normalią organizmo skysčių apytaką. Įdomu tai, kad dauguma pacientų šį gydymo būdą pavadino tikrų tikriausiu stebuklu. Tačiau medikų bendruomenė nusprendė, kad rezultatai yra suklastoti, o dėl pagerėjimo galima dėkoti tik pacebo efektui.

Ir nors Mesmer teorija buvo galutinai diskredituota, jos autorius pamirštas nebuvo. Mūsų laikais jis vadinamas šiuolaikinės hipnozės tėvu – kaip žmogus, atskleidęs įtaigos galią (nors ir visiškai atsitiktinai). Tai liudija ir angliškas žodis hipnotizuoti (angl. mesmerize).

 

6. CHEMINIAIS PREPARATAIS SUKELTI PRIEPUOLIAI. Niekas niekada nėra sakęs, kad gydytojams būdinga nepriekaištinga logika. Puikus pavyzdys – mintis tyčia sukelti pacientui epilepsijos priepuolį. Idėja priklauso vengrų patologui Ladislas von Meduna. Jis mąstė taip: epileptikai labai retai serga šizofrenija, be to, po epilepsijos priepuolių jie jaučiasi laimingi, taigi, ir sergantiesiems šizofrenija turėtų palengvėti.

Von Meduna išbandė daugybę preparatų, sukeliančių priepuolius (galima paminėti tokius žavius kandidatus, kaip strichninas, kofeinas ar absentas), kol galiausiai pasirinko metrazolį – preparatą, kuris stimuliuoja kraujo apytaką bei kvėpavimo sistemą. Ir nors pats gydytojas tvirtino, esą šis gydymas padėjęs daugybei pacientų, jo oponentai prieštaravo, kad toks metodas pernelyg pavojingas ir menkai pagrįstas.

Iki šios dienos neaišku, kodėl dirbtinai sukelti priepuoliai gali palengvinti kai kuriuos šizofrenijos simptomus, taičiau dauguma mokslininkų mano, kad esant traukuliams išsiskiria cheminės medžiagos, kurių trūksta sergančiųjų šizofrenija smegenyse. Vis dėlto dėl pašalinio šio gydymo poveikio (įskaitant kaulų lūžius ir prarastą atmintį) jo galiausiai atsisakė tiek gydytojai, tiek pacientai.

7. ISTERIJOS GYDYMAS. Buvo laikai, kai kone visoms psichikos ligomis sergančioms moterims buvo nustatoma isterijos diagnozė. Šį terminą išpopuliarino garsusis graikų gydytojas Hipokratas, manydamas, kad isterija apima įvairiausias būsenas – nuo nervingumo iki alpulio ar spontaniško kalbos praradimo. Viso to priežastis, Hipokratas įsitikinimu, buvo ne kas kitas, o klaidžiojanti gimda (graikiškai gimda yra hystera).

Ir kur gi ta gimda klaidžioja? Šį klausimą sau uždavė ir kitas garsus mokslo vyras – Platonas. Jo nuomone, jei gimda „per ilgai būna bevaisė, ji supyksta ir leidžiasi iš savo vietos klaidžioti po kūną visomis kryptimis, užspaudžia kvėpavimo takus, nebeleisdama moteriai laisvai kvėpuoti ir be galo ją išvargindama“.

Taigi, gydant isteriją reikia rasti būdą tą gimdą „nuraminti“. Ir nors įvairiausių priemonių grąžinti į vietą bala žino kur nuklydusį organą netrūko (pavyzdžiui, visai neblogai veikdavo po pacientės nosimi pakišta kokia nors smarkiai dvokianti medžiaga), Platonas buvo įsitikinęs, kad geriausias būdas spręsti šią opią problemą – paprasčiausiai ištekėti ir susilaukti vaikų. Kaip ten bebūtų, moteriai pastojus ir atėjus laikui gimdyti, šis organas visada būdavo ten, kur jam ir priklauso.

Ir nors „klaidžiojančios gimdos“ psichiatrai jau senai nebegydo, isterijos diagnozė buvo nustatoma iki pat XX amžiaus, kol gydytojai išmoko indentifikuoti tokias būsenas, kaip depresija, potrauminio streso sindromas ar įvairios fobijos.

8. FRENOLOGIJA. Frenologija – tai XIX a. pradžioje vokiečių gydytojo Franz Gall sukurta teorija, pagrįsta idėja, jog žmogau asmenybė atsispindi jo kaukolės iškilimuose ir įdubimuose.

F. Gall nuomone, tos smegenų dalys, kurias žmogus naudoja dažniau, taps didesnės už kitas, kaip ir raumenys. O užimdamos daugiau vietos, šios smegenų dalys spaus kaukolę ir toje vietoje susiformuos gumbas. Vėliau gydytojas pabandė nustatyti, kokios kaukolės sritys su kokiais bruožais yra susijusios. Pavyzdžiui, iškilimai virš ausų turėtų reikšti, kad jūs esate destruktyvi asmenybė. Jeigu turite keterą viršugalvyje – esate geraširdis, o raukšlės užpakalinėje kaklo dalyje nurodytų perdėtą jūsų seksualumą.

Visgi frenologai medicinoje gilaus pėdsako nepaliko, nes jie sugebėjo tik diagnozuoti asmenybės problemas (beje, ne taip jau ir tiksliai), o ne jas spręsti. XX a. pradžioje šis susižavėjimas galutinai išblėso, o privilegiją tyrinėti smegenis išsikovojo šiuolaikinis neuromokslas.

9. LOBOTOMIJA. Bene labiausiai visame pasaulyje išgarsėjęs psichinių ligonių gydymo metodas – modernioji lobotomija. Jos kūrėjas – portugalų gydytojas Egas Moniz – buvo įsitikinęs, kad psichines ligas dažniausiai sukelia kaktinėje smegenų skiltyje susidariusios tam tikros neuronų jungtys. Išgirdęs apie beždžionę, kurios bjaurus ir agresyvus potraukis svaidytis fekalijomis išnyko perpjovus jos kaktinę skiltį, Moniz nusprendė pritaikyti tai savo pacientams (smegenų operaciją, o ne drabstymąsi fekalijomis). Jis tikėjosi, kad ši technika padės išgydyti pamišimą, o likusias psichikos funkcijas paliks sąlyginai normalias. Ir jo tyrimai (tiesą sakant, abejotino tikslumo) tai patvirtino.

1949 metais pagyrimų srautas, skirtas šiam metodui, buvo vainikuotas Moniz įteikta Nobelio premija (vienas gėdingiausių puslapių Stokholmo Karolinska instituto istorijoje).

Kai lobotomijos banga užliejo Amerikos krantus, amerikietis gydytojas Walter Freeman leidosi į kelionę po visą šalį su „lobotomobiliu“ (taip, taip, automobilis iš tiesų taip ir vadinosi!) siūlydamas šią šiurpią procedūrą kone visiems iš eilės: nuo katatoniškų šizofrenikų iki nusivylusių namų šeimininkių. Pati operacija atrodė taip: nedidelis ledo kirtiklis per akiduobę būdavo tiesiog įsmeigiamas į smegenis ir šiek tiek pasukiojamas.

Kol vieni gydytojai tikėjo, kad ši procedūra padės išgelbėti beviltiškus ligonius nuo kalinimo iki gyvos galvos psichitarinėse ligoninėse, kiti stebėjosi, kad Freeman nesuka galvos dėl operacijos sterilumo, neturi jokio chirurginio išsilavinimo ir, aprašinėdamas pacientų reabilitacijos periodą, yra linkęs smarkiai pagražinti savo rezultatus.

Ilgainiui ėmė ryškėti labai rimta problema. Po lobotomijos psichiniai ligoniai tapdavo ne šiaip ramesni, jie tapdavo tiesiog zombiai, kurie beveik nereaguoja į aplinkinį pasaulį. Lobotomijos populiarumas ėmė sparčiai blėsti, ypač pasirodžius tokiems romanams bei kino filmams, kaip „Skrydis virš gegutės lizdo“, nušvietusiems šią procedūrą toli gražu ne iš gerosios pusės.

Parengė Asta Drungilienė

Share Button