vaikai
Foto: photl.com

Kaip interviu teigė Vilniaus miesto universitetinės ligoninės Vaikų ligų klinikos vadovė Odeta Kinčinienė, net mažamečiai į ligonines atvyksta vieni, nes tėvai jiems neranda laiko, o jei trumpam atsitraukia nuo darbų – naršo internete, tarsi sergančio vaiko nė nebūtų.

„Tendencijos, kurias stebime, deja, liūdnos: tėvai vis mažiau laiko skiria savo vaikams. Tačiau ir tėvų mes kaltinti negalime. Ir patys esame tėvai, tad suprantame – gyvename labai sparčiame, informacijos perpildytame pasaulyje, kuriame asmeninio gyvenimo malonumai ir gerumai atsiduria antrame plane. Pirmoje – darbiniai rūpesčiai. Deja, nuo to labai kenčia vaikai, kuriems trūksta tiesioginio bendravimo su tėvais“, – sakė pediatrė, atskleidusi, kokio amžiaus vaikai kokias medžiagas vartoja rizikingais būdais siekdami tėvų dėmesio ir kodėl nusivilia užuot patekę ne į reanimaciją, o į „lengvesnį skyrių“.

– Kaip praktiškai pasireiškia tėvų dėmesio stygius?

– Ligoninėje hospitalizuojami tėvai su vaikais iki trejų metų amžiaus. Vizituoti tenka kiekvieną skyrių, kiekvieną palatą ir įėję matome tipišką vaizdelį: „Ant vaiko lovelės sėdi vaikiukas, kuris pirštukais stumdo planšetinio kompiuterio vaizdus. Šalia jo sėdi mamytė, kuri savo išmaniuoju telefonu su kažkuo labai aktyviai susirašinėja. Per visą laiką, kol apžiūrinėjame kitą pacientą, o tai trunka apie dešimt minučių, mama su vaiku nepersimeta nė žodžiu – tiek vienas užsiėmęs išmaniąja technologija, tiek kitas užsiėmęs savąja. Bendro tarpo jų tiek tiek, kad sėdi ant tos pačios lovos.

Žinokit, net širdį suspaudžia tai matant – net tuomet, kai vaikas dėl sveikatos paguldytas į ligoninę, kai jis blogai jaučiasi, nusiraminimą randa paėmęs planšetinį kompiuterį, nes mama tuo metu kitur, nors bent jau tą laiką, kai yra su vaiku gydymo įstaigoje, galėtų išnaudoti bendravimui.

Net jei nėra knygelės, kurią būtų galima paskaityti, ar pieštukų, kuriais būtų galima nuspalvoti paveikslėlį, bet jau su vaiku tame pačiame kompiuteryje ką nors drauge pastumdytų. Tačiau užėjus į palatą netenka pamatyti, kad mama ar tėtis (hospitalizuojama daugmaž po puse), skaito pasaką savo vaikui.

– Kiek metų nepavyko tokio stebuklo fiksuoti?

– Keletą metų, nors specialiai nesekame, neregistruojame. Tiesa, vieną kartą buvo tokia egzotika. Su vaiku hospitalizuota žurnalistė, televizijos laidų vedėja Edita Mildažytė vakarais skaitydavo pasakas ne tik savo, bet ir kitiems vaikams. Susikviesdavo į žaidimams skirtą vietą ir sergantieji neužkrečiamomis ligomis klausydavosi. Kalbėdami apie tai tarpusavyje su gydytojais padarėme išvadą, jog tuo žavimės todėl, kad tai – retenybė, o ne įprastas vaizdas.

– Ar pasitaiko, kad vaikai netgi vyksta į ligoninę vieni, nes tėvai neturi laiko palydėti?

– Taip, žinoma. Praėjusią savaitę pas mus buvo hospitalizuota mergaitė, kuri dar tik pradinės mokyklos mokinė. Gabenant ją į ligoninę tėvai nerado laiko važiuoti kartu su greitąja. Buvo matyti, kad vaikas nepaprastai gerai aprūpintas materialiai – išpuoštas, turintis įvairių išmaniųjų technologijų, aprūpintas maistu, kokio gal net nereiktų. Tačiau vaikas – vienišas. Visiškai vienišas.

Turime ir rezultatą – fiksuojame, kad labai daugėja tyčinių vaikų apsinuodijimų, nes paprastai tyčia ar netyčia apsinuodiję vaikai iš Vilniaus vežami būtent pas mus. Apsinuodijusių vaikų pas mus pristatoma kasdien ir labai retos dienos, kai tik po vieną. Per šventes ir išeigines pasitaiko po 6-7. Tarp vyresnių vaikų vyrauja apsinuodijimai alkoholiu ir vadinamaisiais lengvaisiais narkotikais.

– Kokio amžiaus vaikai pas jus dėl to atvežami?

– Apsinuodiję alkoholiu – nuo maždaug 10 metų. Pats pikas 13-14 metų. Apsinuodijimai narkotinėmis medžiagomis fiksuojami kiek vėlesniame amžiuje, pikas 15-16 metų. Manau, kad tai – rezultatas. Stokojantys tėvų dėmesio vaikai ieško bendravimo kitur, ieško kitų nusiraminimo būdų, potyrių. Deja, ir tai nuolat kartoja toksikologai, jeigu anksčiau norint gauti narkotinių medžiagų, reikėdavo pasakyti sutartinį žodį ar sakinį, tai šiandien, mokiniai paaugliai mokyklose turi pasakyti: „Ne, šiuo metu nenoriu“, nes narkotikų pasiūla – atvira.

– Kada tyčiniai apsinuodijimai – dėmesio siekimas?

– Viena tyčinių apsinuodijimų priežasčių – noras apsvaigti. Kita – suicidas arba parasuicidas. Bandymas žudytis dažnai nebūna aiškiai suvoktas, nors pasitaiko atvejų, kai vaikai iš tiesų taip bando išspręsti savo problemas. Dažniausiai tai – vaikų pagalbos šauksmas.

Taip dėmesio prašančių vaikų tikrai daug. Pvz., praėjusį savaitgalį buvo du vaikinukai, kurie tai darė kartu. Aiškinantis priežastis paaiškėjo, kad tai tikrai neviltyje esantys vaikai, iš tiesų esantys sudėtingoje situacijoje. Pastebime, kad ribas bandantiems paaugliams būdinga didvyrio pozicija. Dažnai į ligoninę jie patenka ne po vieną ir labai nusivilia, jei pagal būklės sunkumą vienas paguldomas į intensyvios terapijos ir reanimacijos skyrių, o kitas – į paprastą vaikų ligų skyrių. Pastarajam tai reiškia, kad bus mažiau populiarus tarpo bendraamžių, nes pabuvojo ne taip arti ribos.

Kita situacija, kai žudytis bandoma siekiant nubausti ar išgąsdinti tėvus. Vaikai internete susižino apie tabletes, kurios ne tokios veiksmingos, kad pražudytų, bet sukeltų pavojingas būkles. Prigeria priešalerginių, kitų vaistų, didžiules dozes vitaminų, nors neapskaičiuoja dozių.

– Kokios būna tėvų reakcijos?

– Ir šokas, ir pyktis, ir kaltinimas – pedagogams ar net mūsų personalui, kad išsigalvoja, neva, vaikas nieko nevartojo, gal net ligoninėje kažkokių vaistų jam buvo prileista.

– Pastebite, kad tėvai norėtų imti nedarbingumą vaiko slaugai, bet negali?

– Ir su tuo susiduriam. Neretai tėvai prašo išrašyti iš ligoninės, nes jei dar ir rytoj nenueis į darbą, bus išmestas ar išmesta iš darbo. Darbdaviai, sakantys, kad vaiką slaugantis žmogus gali dirbti ir slaugydamas vaiką ligoninėje, labai prastai informuoti. Pagal Lietuvos įstatymus, jeigu žmogus turi nedarbingumą sau ar slaugai, su darbu susijusių veiksmų negali atlikti. Liaudiškai sakant, pasiėmus biuletenį, net negalima daryti banko pavedimo, nes tai užfiksavusi „Sodra“ turėtų teisę atsisakyti apmokėti nedarbingumo pašalpą. Mes tėvus visuomet apie tai įspėjam, pabrėždami, kad yra guldomi vaiko slaugai, o ne dirbti ligoninėje. Profesionali vaiko slauga – specialistų atsakomybė, tačiau tėvai sergančiam vaikui gali palaikyti už rankos, glostyti galvytę, uždėti drėgną kompresą ant kaktos, galų gale, paskaityti pasaką, jeigu skauda – pasupti. Kai vaikas nenori gerti skysčių, tėvų uždavinys susitarti, girdyti, kad nereikėtų statyti lašinės.

– Ar galėtumėte patvirtinti, kad tėvų dėmesys ir meilė gydo?

– Tikrai taip.

Išsiaiškino, kiek laiko ir lėšų Lietuvos vaikams skiria tėvai

„Mažųjų ekspertų mokyklos“ inicijuotas tyrimas, kuriame dalyvavo 2-6 metų vaikus auginantys tėvai, parodė, jog dauguma apklaustųjų pirmenybę teikia rimtiems ir ramiems pokalbiams su vaikais, tačiau net 53 proc. tėvų bara ir šaukia ant vaiko jį auklėdami.

Per mėnesį vaikų užimtumui tėvai vidutiniškai išleidžia 11–30 eurų, o buvimui kartu per dieną skiria po 1-2 val. Pasiturintys tėčiai, kurie savo vaikų užimtumui per mėnesį skiria daugiau nei 100 eurų, mieliau savo laisvalaikį renkasi leisti draugų kompanijoje, nei su vaikais.

Absoliuti dauguma tėvų mano, kad vaiko vystymuisi daugiausia įtakos turi auklėjimas ir ugdymas šeimoje, tačiau pripažįsta nežinantys, kaip turiningai ir naudingai praleisti laiką kartu.

Ieva Urbonaitė-Vainienė / delfi.lt

Share Button
Padėkoti SMS žinute! | KNYGŲ parduotuvė

DĖMESIO! Portalas neatstovauja tekstų autorių nuomonei, o tiesiog suteikia galimybę jiems pasisakyti. Visus klausimus, simpatijas ar priekaištus geriausia išreikšti po straipsniais nurodytais kontaktais, o jei tokių nėra - argumentuotame komentare. DĖKOJAME už supratingumą!