Meditacija: kam vargti?

0
Iliustracija: Zoltan Tasi / Unsplash

Medituoti nėra lengva. Meditacija užima laiko ir reikalauja jėgų, be to, būdo tvirtumo, ryžto ir drausmės. Jai reikia daugelio asmeninių savybių, kurios šiaip jau mums visai nemielos ir kurių mes linkę kiek įmanydami vengti. Visas šias savybes galime apibendrinti vienu žodžiu – iniciatyvumas. Meditacijai būtinas iniciatyvumas.

Neabejotinai daug lengviau patogiai išsidrėbti prie televizoriaus. Tad ar ji ko nors verta, ta meditacija? Kam eikvoti laiką ir jėgas, kai galėtume tiesiog mėgautis gyvenimu? Kam to reikia? Atsakymas paprastas. Todėl, kad esate žmogus.

Vien dėl to, kad esate žmogus, juntate įgimtą nepasitenkinimą gyvenimu, kuris kažkaip savaime neišnyks. Galite kurį laiką nuslopinti jį, pašalinti iš savo suvokimo; galite kuriam laikui nukreipti dėmesį kitur, bet nepasitenkinimas visada grįžta, ir paprastai tada, kai mažiausiai to tikitės. Ūmai pašokate lyg vandeniu aplieti, apsidairote ir suprantate tikrąją savo padėtį gyvenime.

Pasaulis tarsi pelkė

Ir staiga pasidaro aišku, kad visas jūsų gyvenimas tiesiogiai plaukia pro šalį. Jūs išlaikote gerą išorinį vaizdą. Jums kažkaip pavyksta sudurti galus ir iš pažiūros atrodyti nepriekaištingais. O tuos nevilties periodus, tuos laiko tarpsnius, kai jaučiate, jog viskas ima griūti, užgniaužiate viduje. Jumyse tvyro chaosas, bet gebate išmoningai tai slėpti, o  sykiu nujaučiate, kad nepaisant visko, turi būti kažkoks kitoks geresnis gyvenimas.

Kartais pataikote: gaunate gerą darbą. Įsimylite. Išlošiate. Kurį laiką viskas būna kitaip. Gyvenimas praturtėja, įgauna aiškumo, ir tai išdildo visas praeities negandas ir nuobodybę. Pasikeičia visa jūsų patirties tekstūra ir tariate sau „Ką gi, man pavyko. Pagaliau būsiu laimingas(-a).“ Bet paskui tai irgi išnyksta lyg dūmas vėjyje. Jūs liekate vieni su atsiminimu – ir neaiškiu suvokimu, kad kažkas ne taip.

Jaučiate, kad gyvenime iš tikrųjų yra ištisa gelmių ir jutimų karalystė, tik ka-kodėl jūs tiesiog jos nematote. Pasijuntate atkirstas(-a). Jaučiatės, tarsi kažkoks jutimų vatos sluoksnis skirtų jus nuo patirties saldybės. Tarsi ir negyvenate. Ir vėl „jums nepavyksta“. Tada net tas neaiškus suvokimas išnyksta ir grįžtate į tą pačią andainykštę tikrovę. Pasaulis atrodo tarsi pelkė. Tai emociniai amerikietiškieji kalneliai – kai daug laiko praleidžiate jų apačioje, ilgėdamiesi aukštumų.

Vidinė pabaisa

Tad kas jums nutiko? Ar jūs nenormalus(-i)? Ne. Tiesiog esate žmogus. Ir sergate ta pačia liga, kuri apima kiekvieną žmogų. Visų mūsų viduje tūno pabaisa, ji turi daugybę letenų: ilgalaikę įtampą; nuoširdžios atjautos kitiems, taip pat ir artimiausiems žmonėms, stoką; apatiją ir abejingumą, – daug letenų. Niekas iš mūsų nėra visiškai nuo tos pabaisos apsaugotas. Galime tai neigti. Stengiamės tai nuslopinti. Sukuriame ištisą kultūrą, slėpdamiesi nuo to, dėdamiesi, kad to nėra, ir nukreipdami dėmesį į tikslus, projektus ir rūpesčius dėl socialinės padėties. Bet tai niekad neišnyksta.

Kiekvieną mintį ir kiekvieną sampratą graužia neslūgstanti povandeninė srovė, o tylus pasąmonės balsas vis kartoja: „Vis dar nepakankamai gerai. Turi turėti daugiau. Turi padaryti geriau. Turi būti geresnis.“ Tai pabaisa, vos pastebimais pavidalais pasireiškianti pabaisa.

Nueikite į vakarėlį. Įsiklausykite į ten sklindantį juoką, šaižius balsus , – jie lyg ir reiškia linksmumą, o iš tikro nerimastingumą. Pajuskite įtampą, spaudimą. Išties niekas neatsipalaiduoja. Tik apsimeta. Nueikite į sporto rungtynes. Įsižiūrėkite į sirgalius tribūnoje. Stebėkite iracionalius pykčio priepuolius. Stebėkite nevaldomą kunkuliuojančią žmonių neviltį, slypinčią po entuziazmo ar komandinės dvasios kauke. Švilpimas, rėkavimas, nežabotas susireikšminimas dėl lojalumo komandai, girtuokliavimas, muštynės, – šie žmonės pašėlusiai stengiasi atpalaiduoti vidinę įtampą; jiems akivaizdžiai trūksta santarvės su savimi. Pažiūrėkite televizijos žinias, įsiklausykite į populiarių dainų žodžius. Pastebėsite, kad kartojasi vis tų pačių temų – pavydo, kančios, nepasitenkinimo ir įtampos – variacijos.

Sindromas „jei tik“

Gyvenimas atrodo esąs amžina kova, reikalaujanti didžiulių pastangų grumiantis su neišpasakytais sunkumais. Ir kaip mes bandome tvarkytis su tuo nepasitenkinimu? Mes įstringame sindrome „jei tik“.

Jei tik turėčiau daugiau pinigų, tada būčiau laimingas(-a). Jei tik rasčiau mane mylintį žmogų; jei tik numesčiau dešimt kilogramų; jei tik turėčiau geresnį televizorių, kompiuterį, sukūrinę vonią, garbanotus plaukus – ir taip be galo.

Iš kur kyla visas šitas šlamštas, o dar svarbiau – kaip su visu tuo tvarkytis? Jis kyla iš mūsų proto būsenos. Tai gilus, subtilus ir įsigalėjęs psichikos įpročių rinkinys, Gordijo mazgas, kurį po truputį užrišome ir kurį tegalime atnarplioti tik lygiai taip pat, mazgelis po mazgelio. Galime sutelkti sąmoningumą, iškelti kiekvieną atskirą dalį ir išnešti į šviesą. Galime tai, kas nesąmoninga, padaryti sąmoninga, lėtai, po vieną dalį.

Amžina kaita

Mūsų patirties esmė – kaita, ji nuolatinė. Gyvenimas teka kiekvieną akimirką ir niekad nebūna toks pat. Amžina kaita – suvokimo visatos esmė. Jūsų galvoje kyla mintis, o po pusės sekundės jos nė ženklo. Atklysta dar viena, paskui ir ta pati dingsta. Žmonės ateina į jūsų gyvenimą ir išeina. Draugai jus palieka, giminės miršta. Jūsų turtai didėja ir mąžta. Kartais laimite ir lygiai taip pat dažnai patiriate pralaimėjimą. Tai nepertraukiama: kaita, kaita, kaita; dviejų vienodų akimirkų nebūna.

Nusitvėrimas–atmetimas–ignoravimas

Tai nėra savaime blogai. Tokia visatos prigimtis. Bet žmogiškoji kultūra išmokė mus keistų atsakų į šią begalinę tėkmę. Mes skirstome patirtis į kategorijas. Kiekvieną suvokimą, kiekvieną minties pokytį šioje begalinėje tėkmėje mes stengiamės įkišti į vieną iš trijų proto skyrelių: gera, bloga arba neutralu. Tada, priklausomai nuo to, į kurį jų įdedame, vertindami pritaikome atitinkamą mums įprastą šabloną.

Jei tam tikras dalykas buvo priskirtas prie „gerųjų“, tada stengiamės kaip tik čia sustabdyti laiką. Griebiame tą konkrečią mintį, mėgaujamės ja, įsitveriame ją ir stengiamės sulaikyti, kad nepabėgtų. Kai šitai nepavyksta, visomis išgalėmis stengiamės atkartoti tą patirtį, kuri sukėlė aną mintį. Pavadinkime šį psichikos įprotį „nusitvėrimu“.

Kitoje proto pusėje guli dėžė su žyme „bloga“. Kai ką nors suvokiame kaip „blogą“, bandome tai atstumti šalin. Stengiamės kaip įmanydami tai paneigti, atmesti, to atsikratyti. Kovojame prieš savo pačių patirtį. Bėgame nuo to, kas yra mūsų savasties dalis. Pavadinkime šį psichikos įprotį „atmetimu“. Tarp šių dviejų reakcijų yra „neutralioji“ dėžė.

Čia krauname tokias patirtis, kurios nėra nei geros, nei blogos. Jos drungnos, neutralios, neįdomios. Nukišame patirtį į neutralią dėžę, kad galėtume jos nepaisyti ir taip grąžinti dėmesį ten, kur vyksta veiksmas, būtent į savo begalinį troškimų ir atmetimų ratą. Taip iš šios „neutralios“ patirties kategorijos atimama jai prideranti mūsų dėmesio dalis. Pavadinkime šį psichikos įprotį „ignoravimu“.

Tiesioginis  visos šios beprotybės rezultatas – amžinos lenktynės ant stovinčio bėgimo takelio, nuolat vaikantis malonumo, nuolat bėgant nuo skausmo ir vis ignoruojant 90 procentų savo patirties. Paskui stebimės, kodėl gyvenimas toks beskonis, išsivadėjęs. Iš esmės ši schema neveikia.

Kančia

Kad ir kaip stengtumėtės vaikytis malonumų ir sėkmės, kartais jums nepavyksta. Kad ir kaip greitai spruktumėte, kartais skausmas jus paveja. O tarp šių kartų gyvenimas toks nuobodus, kad nors rėk. Mūsų protai pilni nuomonių ir kritikos. Aplink save pasistatėme sienas ir leidomės įviliojami į savo pačių kalėjimą – viso to, ką mėgstame ir ko nemėgstame, kalėjimą. Mes kenčiame.

„Kančia“ budistų pasaulėžiūroje yra svarbus žodis. Tai pagrindinis terminas ir jį derėtų nuodugniai išsiaiškinti. Jis atitinka pali kalbos dukha, ir šis žodis vartojamas apibūdinti ne tik kūniškajai kančiai. Jis reiškia tą gilų, subtilų nepasitenkinimo jausmą, kurį protas patiria kiekvienu momentu ir kurio priežastis – psichikos bėgimo takelis.

Buda sakė, kad gyvenimo esmė yra kančia. Iš pirmo žvilgsnio šis teiginys skamba gana niūriai ir pesimistiškai. Gal net atrodo neteisingas. Šiaip ar taip, dažnai jaučiamės laimingi. Argi ne? Taigi, kad ne. Taip tik, nebent, atrodo. Pažvelkite į bet kurią akimirką, kai jaučiatės visiškai patenkinti ką nors pasiekę, ir atidžiai ją patyrinėkite. Be džiaugsmo, dar pastebėsite ir tą subtilią, visą persmelkiančią įtampos povandeninę srovę, nuojautą, kad nesvarbu, kokia didi ši akimirka, ji ims ir praeis. Nesvarbu, kiek pelnėte ką tik, neišvengiamai arba dalį prarasite, arba likusias jums diena praleisite saugodami tai, ką turite, ir kurdami planus, kaip įsigyti daugiau. O galiausiai jums teks mirti – prarasite viską. Viskas yra laikina.

Kitoks požiūris

Skamba niūrokai, bet tik tada jei žvelgiame iš įprasto požiūrio taško, diktuojamo mums įprasto psichikos bėgimo takelio. Tačiau po juo glūdi dar viena perspektyva, visiškai kitoks požiūris į visatą. Tai toks funkcionavimo lygmuo, kuriame protas nesistengia sustingdyti laiko, nesistvarsto mūsų patirties, kai ji prateka, ir nesistengia ką nors užgožti ar ignoruoti.

Tai patirties lygmuo, kai peržengiamos gėrio ir blogio, malonumo ir skausmo ribos. Tai puikus būdas suvokti pasaulį, ir šis įgūdis išugdomas. Nėra lengva, bet galima to išmokti.

Laimė ir ramybė – iš tikrųjų svarbiausi žmogaus būties dėmenys. Būtent to visi mes ir siekiame. Dažnai sunkoka tai pastebėti, nes šiuos esminius tikslus uždengiame paviršinių reikalų sluoksniais. Mums reikia maisto, turto, sekso, pasilinksminimų ir pagarbos. Mes net įtikinėjame save, kad „laimės“ idėja per abstrakti. „Klausyk, aš praktiškas. Duok man pakankamai pinigų, ir nusipirksiu tiek laimės, kiek man reikia.“ Deja, ši nuostata neveiksminga. Patyrinėkite kiekvieną iš tų tikslų ir pamatysite, kad jie paviršutiniški. Jums reikia maisto. Kodėl? Nes esate alkani. Jūs alkani – na ir kas? Na, jei pavalgysiu, alkis dings ir pasijusiu gerai. Ak štai! „Gerai pasijusiu“ – mat apie ką kalba. Išties mes siekiame ne paviršutinių tikslų, tai tik priemonės. Mes siekiame palengvėjimo jausmo, kuris ateina patenkinus potraukį. Palengvėjimo, atsipalaidavimo ir įtampos pabaigos. Ramybės, laimės – ir daugiau jokių troškimų.

Tad kas yra ta laimė? Daugelis mūsų tą laimę supranta kaip galimybę turėti viską, ko užsigeidi, ir viską kontroliuoti, vaidinti Cezarį, šokdinti pasaulį pagal kiekvieną savo užgaidą. Vėlgi – taip nebūna. Atsigręžkime į istoriją, į tuos žmones, kurie tikrai turėjo savo rankose tokią valdžią. Jie nesijautė esą laimės kūdikiai. Žinoma, jie nebuvo santarvėje su savimi. O kodėl? Nes jie veržėsi valdyti pasaulį visiškai ir absoliučiai, bet šito pasiekti neįstengė.

Jie norėjo kontroliuoti visus žmones, tačiau radosi jiems nepaklūstančių. Tie pasaulio galingieji negalėjo kontroliuoti likimo. Jie vistiek sirgdavo. Jie visi turėjo mirti. Gauti viską, ko norite, negalite. Tai neįmanoma.

Laimei, yra kitas pasirinkimas. Galite išmokti valdyti savo protą ir taip išlipti iš šio begalinio troškimų ir atmetimų rato. Galite išmokti nenorėti pageidaujamų dalykų, atpažinti troškimus ir nustoti būti jų valdomi. Ir visai nereikia gultis skersai kelio bei leistis mindžiojamais kiekvieno praeivio. Keičiasi tik požiūrio taškas, o jūs ir toliau gyvenate normaliai atrodantį gyvenimą. Darote visa, ką asmuo ir turi daryti, bet esate laisvi nuo įkyrios, ir tarytum neįveikiamos troškimų traukos.

Ko nors geidžiate, bet jums nereikia to vaikytis. Ko nors bijote, bet jums nereikia drebinti kinkų. Toks psichikos ugdymas yra labai sunkus. Jis trunka metų metus. Tačiau viską suvaldyti yra neįmanoma; taigi verčiau rinktis tai, kas sunku, užuot siekus to, kas neįmanoma.

Civilizacija

Luktelėkite. Ramybė ir laimė – ar civilizacija ne to ir siekia? Mes statome dangoraižius ir greitkelius. Turime apmokamas atostogas, televiziją, internetą; esame apsirūpinę nemokamomis ligoninėmis ir nedarbingumo lapeliais, socialiniu draudimu ir pašalpomis. Visa tai turėtų teikti nors šiek tiek ramybės ir laimės. Tačiau psichikos ligų skaičius nuolat auga, o nusikalstamumo rodikliai didėja. Gatvės knibžda agresyvių ir nestabilių individų. Tik iškiškite savo ranką pro saugias savo duris, ir labai tikėtina, kad kas nors nusegs jūsų laikrodį! Kažkas čia neveikia. Laimingas žmogus nevagia. Tas, kuris yra santarvėje sus savimi, nejaučia potraukio žudyti. Mums patinka manyti, kad visuomenė naudoja kiekvieną žmogiškojo pažinimo sritį ramybei ir laimei pasiekti, bet tai nėra tiesa.

Pradedame suprasti, kad pernelyg išplėtojome materialius būties pusę apleisdami gilesnius emocinius ir dvasinius aspektus, ir už tą klaidą tenka mokėti. Viena yra kalbėti apie šiandieninį moralės ir dvasios išsigimimą ir kas kitą – išties ką nors dėl to daryti. O pradėti derėtų nuo savo vidaus. Atidžiai, teisingai ir objektyviai žvelgdami į savo vidų kiekvienas(-a) iš mūsų atras savyje akimirkų, kai tampame pažeidėjais ir pamišėliais.

Kai išmokstame pastebėti tas akimirkas, matyti jas aiškiai ir atsisakydami smerkimo, esame kelyje aukštyn ir tolyn nuo tokio buvimo. Radikalių gyvensenos pokyčių nepavyks padaryti, kol nematysime savęs tokių, kokie išties šiuo metu esame. Kai tik tai nutiks, natūraliai prasidės pokyčiai. Jums nereikia nieko daryti per jėgą, kovoti ar paklusti kokio nors autoriteto padiktuotoms taisyklėms. Tai vyksta savaime – jūs keičiatės. Bet pasiekti tą pradinę įžvalgą yra nelengva užduotis. Svarbu be iliuzijų ir smerkimo, atsisakius pasipriešinimo pamatyti, kas esame ir kaip gyvuojame. Turime pamatyti savo vietą visuomenėje ir savo kaip visuomeninės būtybės funkcijas. Turime matyti savo pareigas ir prievoles kartu gyvenantiems žmonėms ir, svarbiausia, savo kaip individo, gyvenančio su kitais individais, atsakomybę sau.

Ir galiausiai – turime visa tai matyti aiškiai, kaip vienį, kaip nedalomą tarpusavio santykių visumą. Skamba sudėtingai, bet tai gali įvykti per vieną akimirką. Siekiant įgauti tokį supratimą ir ramią laimę niekas neprilygsta dvasinėms pastangoms per meditaciją.

Dhamapada, senovinis budizmo tekstas (tūkstančius metų užbėgęs už akių Freudui) sako: „Tai, koks esi dabar, yra rezultatas to, koks buvai. Koks būsi rytoj, priklauso nuo to, koks esi dabar. Nedoro proto padariniai seks paskui tave lyg vežėčios, riedančios įkandin jas traukiantį jautį. Tyro proto padariniai seks paskui tave lyg tavo paties šešėlis. Niekas negali padaryti dėl tavęs daugiau kaip tavo paties tyras protas – nei tėvas ar motina, nei giminė, nei draugas, niekas. Sudrausmintas protas teikia laimę.“

Meditacija skirta protui apvalyti. Ji pašalina iš mąstymo proceso tai, ką galima vadinti psichikos trikdžiais, – tokius dalykus kaip godumas, neapykanta ir pavydas, kurie laiko mus emocinėje vergijoje. Meditacija padeda pasiekti ramybės ir sąmoningumo, susikaupimo ir įžvalgumo būseną.

Meditacija

Mūsų visuomenėje pernelyg pasitikima švietimu. Mes tikime, kad žinios civilizuoja žmogų. Tačiau civilizacija nugludina tik žmogaus paviršių. Priverskite savo kilnų ir išprususį romųjį asmenį patirti karo ar ekonomikos žlugimo dramą ir pažiūrėkite, kas dėsis. Viena yra paklusti įstatymui todėl, kad žinote apie bausmes ir bijote pasekmių, ir visai kas kita paklusti todėl, kad apsivalėte ir jumyse neliko godulio, kuris verstų jus vogti, ir neapykantos, kuri verstų jus žudyti. Meskite akmenį į sraunumą. Tekantis vanduo nugludins akmens paviršių, bet vidus liks nepakitęs. Paimkite tą patį akmenį ir įdėkite jį į kaitrią žaizdro ugnį, ir jis visas išsilydys; pasikeičia visas akmuo – ir vidus, ir išorė. Civilizacija pakeičia žmogaus išorę, o meditacija perkeičia žmogų iš vidaus, kiaurai.

Meditacija vadinama Didžiąja Mokytoja. Tai valanti ugnis, veikianti per suvokimą, veikianti lėtai, bet užtikrintai. Kuo didesnis jūsų supratingumas, tuo lankstesni ir tolerantiškesni, tuo labiau atjaučiantys galite būti. Tampame lyg tobuli tėvai ar motinos, ar idealūs mokytojai, visada pasiruošę atleisti ir užmiršti. Mylime kitus, nes suprantame, o suprantame todėl, kad perpratome save. Pažvelgėme giliai ir pamatėme saviapgaulę, savo žmogiškus trūkumus, tiesiog savo žmogiškumą ir išmokome atleisti bei pamiršti. Kai išmokstame atjausti save, atjauta kitiems tampa savaimine. Prityręs medituotojas pasiekia gilų gyvenimo supratimą ir neišvengiamai susisaisto su pasauliu gile ir priimančia meile.

Meditacija labai panaši į nedirbamos žemės įdirbimą. Norint mišką paversti dirva, pirma turite nukirsti medžius ir išrauti kelmus. Tada lauką suarti ir patręšti, pasėti sėklas, galiausiai nuimti derlių. Norėdami ugdyti protą, pirmiausia turime išvalyti įvairius trikdžius – išrauti su šaknimis, kad jie neatželtų. Tada tręšiame: į šią proto dirvą įterpiame energiją ir drausmę. Paskui pasėjate sėklas ir galiausiai nuimate tikėjimo, doros, sąmoningumo ir išminties derlių.

Beje, tikėjimas ir dorovė, šiame kontekste, įgyja savitą reikšmę. Tai turi mažai ką bendra su tikėjimu, ta prasme, kai kuo nors tiki dėl to, kad taip parašyta knygoje, priskiriama pranašui ar mus to moko koks nors autoritetingas asmuo. Tikėjimo sąvoka čia artimesnė pasitikėjimui. Tai žinojimas, kad kas nors teisinga todėl, kad mes tai matėme veikiant, kad tą dalyką stebėjome savo viduje.

Dorovė savo ruožtu nėra aklas paklusimas elgesio kodeksui, kuris primestas išorinio autoriteto. Veikiau tai sveikas įprotis, kurio laikytis jūs pasirinkote sąmoningai ir savanoriškai, nes pripažįstate jo pranašumą lyginant su savo dabartiniu elgesiu.

Meditacijos tikslas – asmeninis virsmas. „Tu“, kuris įeina pro vienas meditacijos patirties duris, nėra tas pats „tu“, išeinantis pro kitas. Meditacija pakeičia jūsų charakterį įjautrinimo procesu, padarydama jus giliai suvokiantį savo paties mintis, žodžius ir poelgius.

Jūsų puikybė išgaruoja, o priešiškumas išsenka. Protas tampa tykus ir ramus. Ir jūsų gyvenimas pasidaro lygus. Tinkamai atliekama meditacija parengia mus pasitikti būties sėkmes ir nesėkmes. Jis sumažina įtampą, baimę ir nerimą. Nerimas slūgsta, aistra rimsta. Viskas stojasi į savo vietas, ir gyvenime imate sklęsti, o ne brautis. Visa tai įvyksta per supratimą.

Meditacija sustiprina susikaupimą ir mąstymo galią. Palaipsniui ima aiškėti mūsų pasąmonės motyvai ir mechanika. Aštrėja intuicija. Mąstymas tikslėja, ir pamažu mes imame tiesiog pažinti dalykus tokius, kokie jie yra, be išankstinių nuostatų ir iliuzijų.

Ar tokių priežasčių pakanka imtis meditacijos? Vargu. Tai tik pažadai ekrane. Yra tiktai vienas tikras būdas sužinoti, ar meditacija verta pastangų: išmokti teisingai medituoti ir tai praktikuoti. Išbandykite patys.

Pagal Bhante Henepola Gunaratana „Sąmoningumo meditacija: paprastai ir aiškiai“ (9-21 psl.). Išleido: Trigrama

Dalintis:

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here