Šiame straipsnyje iš lyginamosios kultūrologijos perspektyvos apžvelgiamos tradicinės budistinės dėmesingumo ar budrumo praktikos bei šiuolaikinės Vakarų psichoterapijos sąlyčio ir sąveikos taškai. Keliamas klausimas, kaip perimami budistinės praktikos elementai, analizuojama kodėl šiuolaikiniai mokslininkai kompliatyviųjų mokslų (contemplative sciences) atstovai, tiriantys pakitusias sąmonės būsenas (altered states of consciousness)  ir tradicines religinių sistemų praktikas iškelia šių mokslų svarbą bei tolesnę vystymo būtinybę, su kuo gali būti siejama šiuolaikinė psichoterapinė dvasingumo samprata ir etc.

buda

Dvasingumas

Dvasingumas yra įvairiai interpretuojama sąvoka. Šiuolaikiniuose sveikatos moksluose jis dažnai tapatinamas su giliu gyvenimo prasmės ir tikslo išgyvenimu, siejamu ir su reikalingumo pojūčiu. Taip pat dvasingumas siejamas su pripažinimu, integralumu, pilnatve. Dvasingumo dimensija skatina būti darnoje su visata, akina ieškoti atsakymo į amžinuosius klausimus ir tampa ypač aktuali emocinės įtampos, fizinių bei psichinių ligų atveju, išgyvenant netektį, išsiskyrimą, mirtį. Pilnatvės troškimas nėra intelektinis pasiekimas, o veikiau esminė žmogiškumo dimensija.

Viktoras Franklis, Logoterapijos kūrėjas, teigė, jog žmogui svarbiausia yra atrasti gyvenimo prasmę, vertę ir kiek įmanoma daugiau savo galimybes šia linkme išskleisti1.

Šveicarų psichiatras Carlas Gustavas Jungas irgi manė, jog neurozę reikėtų suvokti kaip sielos, neatradusios savo gyvenimo prasmės, kančią“2, o toji prasmė yra sielos ir jos lemties įsisąmoninimas.

Pasak šiuolaikinio Šiaurės Amerikos psichologo Jefrey B. Rubino, „žmogiškosios tikrovės nudvasinimas“ yra pagrindinė priežastis, kodėl tiek žmonių patiria „būties vienatvę, psichologinius sutrikimus, sumaištį“ ir gilų susvetimėjimo jausmą, kuris itin suvešėjo Vakarų visuomenėje per pastaruosius kelis dešimtmečius3.

Klystkeliai

Daugelis dvasinių tradicijų pateikia kelio gaires, vedančias nuo egocentrizmo ir savanudiškumo link atjaučiančio susitapatinimo su kitomis gyvomis būtybėmis bei augančio savimonės lygmens. Gana plačiai yra paplitęs troškimas, kad dvasinės praktikos savaime galėtų būti vaistu nuo visų ligų.

Šiandienos psichoterapija susiduria su tam tikrais dvasinio gyvenimo pavojais ir spąstais. Moksliniai tyrimai atskleidžia, jog dvasinės praktikos gali būti iš dalies susijusios su slaptu narcisizmu, noru atrodyti ypatingais ar net viršesniais; neprieraišumo poza gali slėpti artumo baimę ar intymumo vengimą, baimę būti įskaudintam, pažemintam, sugėdintam, atstumtam ar paliktam. Dvasinės pratybos gali būti motyvuotos vengimo prisiimti atsakomybę, siekio išvengti nemalonių emocijų ar jausmų, vengimo save pažinti ir priimti, slopinant baudžiančios kaltės apraiškas ir t.t4.

Kai kurie mūsų dvasiniai motyvai gali būti sąmoningi, o kiti nesąmoningi, už sąžiningos savivokos ribų, tačiau jie vienodai veikia mūsų pasirinkimą, valios sprendimus, emocines būsenas, nuotaikas ir visą elgseną. Be to, mūsų nesąmoningi motyvai gali konfliktuoti su sąmoningais arba net su kitais nesąmoningais motyvais bei siekiais.

Dvasiniai ieškotojai, siekdami gyventi pagal savo iškilius idealus ir tapti kur kas mažiau šališki, mažiau konfliktiški, mažiau savanaudiški ir labiau gailestingi, net jei iš tiesų tokiais tampa, dažnai nepaiso savo tikrųjų jausmų, atsiriboja nuo savo kūniško vitalumo, asmeninės patirties ir taip išsižada galimybės patiems atrasti autentišką gyvenimo kryptį. Galbūt pati pavojingiausia saviapgaulė yra tikėjimas, jog žmonės yra laisvi nuo iliuzijų5.

Analitinėje C. G. Jungo psichologijoje šešėlis apibūdinamas kaip užspausti mūsų asmenybės elementai, kurie nepriimtini mūsų egocentrizmui, su kuriuo mes vengiame tapatintis. Autentiškas dvasinis gyvenimas skatina mus apšviesti asmeninius ir kultūrinius šešėlius. Autentiškas dvasingumas susijęs su tuo, kas mes esame kaip pilnatvės būtybės, turint galvoje kūną, emocijas, mąstymą, sielą, dvasią, – pasireiškiančias tarpasmeninių santykių ir sąveikos su žeme bei visata apskritai tinkle. Kaip teigė Jungas, mes nušvintame ne įsivaizduodami šviesą, bet įsisąmonindami savo sielos tamsybes.

klystkeliai

Budrumas

Budrumas yra pamatas, iš kurio auga ir skleidžiasi esminės dvasingumo savybės – išmintis ir atjauta.

Budrumas ar dėmesingumas (pali. sati, sanskr. smṛti) yra vienas pamatinių budizmo etikos, psichologijos ir filosofijos terminų, kartais verčiamas ir kaip sąmoningumas (angl. mindfulness).

Psichologijos tėvas Williamas Jamesas 1890 m. parašė mūsų laikais dažnai cituojamą mintį:

Gebėjimas nuolatos grąžinti mūsų klajojantį dėmesingumą yra sprendimų, charakterio ir valios tikrasis pagrindas. Nė vienas šio gebėjimo neturintis nėra compos sui [pats sau šeimininkas]. Ugdymas, kuris padės tobulinti šį sugebėjimą, bus ugdomas par exellence [tikrąja žodžio prasme]. Tačiau kur kas lengviau išreikšti šią siekiamybę, nei pateikti praktinius jos įgyvendinimo patarimus6.

Išsiblaškymas ir neatidumas, tai mūsų laikų sudėtingo ir slegiančio gyvenimo  būdo visuotinis negalavimas. Daugeliui paprastų žmonių būna atradimas tai, jog mūsų protas gyvena savarankišką gyvenimą. Galima sakyti, jog ištisos visuomenės kenčia dėl dėmesingumo stokos.

Anglų kalbos žodžiai mindful (dėmesingas) ir mindfulness (budrumas) iš esmės jokios didesnės svarbos oficialiuose kalbos moksluose neturėjo. XX amžiuje budizmo teorijai ir praktikai sparčiai skverbiantis į Vakarų pasaulį, šie terminai įgavo specifinę reikšmę ir prieš porą dešimtmečių pradėti vartoti su budistine konotacija7.

Psichologijoje ši sąvoka gali būti apibūdinama kaip nedetalizuojantis, nevertinantis ir į dabarties akimirką nukreiptas būdravimas, kai dėmesio lauke iškylanti kiekviena mintis, jausmas ar jutimas yra fiksuojami ir pripažįstami tokie, kokie yra savaime.

Nors dėmesingumas yra budistinės meditacinės praktikos kertinis elementas, tačiau jo esmė universali. Ankstyvojo pali budistinio kanono tekstas Mahasattipathana sutta išskiria keturias būdravimo sferas: kūno budrumas, pojūčių budrumas, minčių budrumas ir mąstymo objektų (kentėjimų, nepastovumo ir tuštumos) budrumas8.

Budrumas siejamas su gebėjimu tobulinti mūsų dėmesingumą, gilinti nepertraukiamą ir skvarbų akylumą, iš kurio kyla anapus minčių esančios, tačiau mąstymu artikuliuojamos įžvalgos.

Pagrindinis šių būdravimų tikslas – mokytis atskirti mūsų šešiomis juslėmis apčiuopiamus fenomenus nuo vėlesnių konceptualių projekcijų, kurias mes dažniausiai nesąmoningai ir nevalingai perkeliame į sąvokas, kategorijas bei sukeltas mintis.

Būdravimas, tai būdas per nuolatinę savistabą (anupassati) kaskart vis labiau suartėti su savo tiesiogine patirtimi. Jis aprėpia tikslinį gebėjimą sulaikyti savaiminį impulsą vertinti, analizuoti ir samprotauti apie savo tiesioginę patirtį. Visa, kas patiriama, yra priimama budriai, dėmesingai, be vertinančios proto reakcijos.

Tokios nuolatinės pastangos suteikia galimybę žengti anapus giliai įsišaknijusių nesąmoningų ir inertiškų mąstymo įpročių bei emocinių reakcijų. Budrumas nuima nuo mūsų patirties visas atminties, įvilkinėjimo į sąvokas ir įprastinių reakcijų apnašas; jis dekonstruoja jas į atskiras dedamąsias, iš kurių mes galime pažinti šių apnašų atsiradimą, nyksmą, jų kitimą ir sąveiką.

Tokios praktikos formuoja objektyvų suvokimą, reiškinius priimant daugiausia tokius, kokie jie išties yra (yathā bhuta), dar iki suteikiant jiems asmeninius sąvokinius įvertinimo ir sprendimų apvalkalus.

Žodžiu, gebėjimas stebėti tokiu atviru, imliu būdu griauna stereotipines reakcijas, padeda dekonstruoti inertišką (automatinį) proto funkcionavimą ir išsilaisvinti nuo kompulsyvių mąstymo įpročių.

Pasak buvusio Nacionalinio mokslinių tyrimo centro Paryžiuje direktoriaus Franciso Varelos:

Tik kruopščiu ir disciplinuotu kiekvienos gyvenimo akimirkos būdravimu galima sutraukyti automatinio elgesio pančius – nes neįmanoma savaime pereiti nuo troškimų motyvacijos prie stebėjimo ir kitų dalykų. Įprastinių elgesio ir mąstymo šablonų nutraukimas atveria medituojančiajam naujas būdravimo ir sąmoningumo galimybes ir galiausiai pažadina įžvalgą apie iškylančius ir nugrimztančius patirties reiškinius9.

F. Varela, E. Thompsonas ir E. Roshas savo novatoriškame darbe „Įkūnytas protas“ teigia, kad būtent budrumas ir dėmesingumas yra tai, ko labiausiai stokoja kognityviniai mokslai ir tradiciniai psichoanalizės metodai.

Kultūrinės psichologijos požiūriu sąmonės procesai įvairiose kultūrose nėra identiški. Psichologas Danielis Golemanas pažymi, jog vidinė patirtis Vakarų kultūroje nusakoma pirmiausia psichopatologiniais terminais, o tradicinės Azijos kultūros turi suformuotus sudėtingus žodynus pakitusioms sąmonės būsenoms aprašyti (altered states of consciousness) ir dvasinei patirčiai išreikšti. Be to, Vakarų psichologija tikrovę tapatina su mūsų įprasta kasdienės sąmonės būsena, ignoruodama ar nuvertindama tikrovės patyrimus kitose sąmonės būsenose10.

augalai

Meditacija

Pažengusieji meditacijos praktikoje mini itin svarbų šių pratybų aspektą. Meditacija, tai kelias, padedantis išvengti dichotominio mąstymo, vedantis į nedualistinį sąmoningumą, padedantis pažinti Tikrovę giliąja šio žodžio prasme.

Nedualistinis sąmoningumas orientuotas į akimirkos patyrimą skaidriu ir apvalytu protu atranda dabarties esamybę nušviestą vidinės tylos ir būdravimu atvertos plačios sąmonės erdvės. Atsiveria objektyvi nesatis, kurią budistai vadina Tuštuma (śūnyatā).

Kuo budistinė būdravimo praktika gali būti naudinga šiuolaikinei medicinai ir psichoterapijai?

Garsus Indijos budizmo filosofas Šantideva daugiau kaip prieš tūkstantį metų kvietė savo mokinius sergėti protą. Panašiai ir šiandien mums teigiama, kad laimė nepriklauso nuo išorės įvykių, bet nuo to, kaip mes juos vertiname.

Jau 1920 metais Japonijos psichologas Shoma Morito sukūrė psichoterapijos sistemą, iš dalies grindžiamą budistinėmis meditacijos pratybomis. Jo terapija yra priešinga vyraujančiam Vakaruose požiūriui. Pasak psichologo, pacientai, užuot kovoję su psichologinių negandų simptomais, turi būti mokomi tuos simptomus priimti ramiu, budriu stebėjimu ir formuoti konstruktyvų sugyvenimą su jais11.

Psichologė Margaret Donaldson 1990 metais atsigręžė į budizmą ieškodama naujų edukacinių individo vystymosi metodų, kuriuos ji pavadino „vertės pajautimu“ (value-sensing), sietinais su jutimų afektais, priešingais intelektinei reakcijai12.

Panašu, jog meditacinėje praktikoje glūdi ilgai Vakarų mokslo ignoruoti žmogaus raidos ištekliai. Pasak transpersonalinės psichologijos mokyklos lyderės Frances Vaughan, transpersonalinės psichologijos tikslas – tai nuolatinė pastanga paspartinti žmogaus raidą ir išplėsti jo sąmoningumą už tradicinės Vakarų psichinės sveikatos sampratos ribų. Šiame darbe terapeutas gali pasiremti ne tik tradiciniais terapijos metodais, bet ir iš rytietiškų sąmonės disciplinų perimtomis meditacijos ir būdravimo technikomis13. Pagrindinis transpersonalinės psichologijos tikslas – integruoti dvasinę patirtį į bendrą žmogaus psichės suvokimo erdvę, suformuoti dvasinių ir psichologinių psichės pažinimo metodų sintezę. Tai daroma gilinantis į pasaulio religinių tradicijų paveldą, integruojant dvasines praktikas į psichologines teorijas. per pastaruosius 30 metų transpersonalistai C. T. Tartas, K. Wilberis, F. Vaughan, R. Walshas, M. Washburnas daug nuveikė šia kryptimi.

Itin populiarios terapinės praktikos, taikančios budistinės būdravimo praktikos metodikas, aprašomos Jon Kabat-Zinno veikale „Būdravimu grindžiama streso redukcija“ (Mindfulness-based Stress Reduction – MBSR) ir Marshos M. Linehan „Dialektinė beheivioristinė terapija“ (Dialectical Behavioral Therapy – DBT). Plačiai yra žinoma ir Steveno C. Hayeso „Priėmimo ir atsidavimo terapija“ (Acceptance and Commitment Therapy – ACT), Zindelio V. Segalo, MBSR pagrindu sukurta „Būdravimu grindžiama kognityvinė terapija“ (Mindfulness-based Cognitive Therapy – MBCT). Šios medicininės terapinės sistemos glaudžiai sieja budistines praktikas, Vakarų psichologiją ir terapinius procesus.

Fritzo Perlso 1951 metais įkurta geštalto terapija (Gestalt therapy) irgi liufija akivaizdžią budistinės dėmesingumo praktikos įtaką. Joje taikoma dėmesingumo metodika, kuria siekiama atskirti pirminį jutimą, jausmą ir veiksmą nuo įprastines nuostatas taikančios interpretacijos, aiškinimo ir vertinimo. Terapijos procese plėtojamas skirtumas tarp pirminės patirties ir antrinės (netiesioginės) interpretacijos. Klientai mokomi dėmesingai įsisąmoninti tai, ką  jie jaučia bei daro psichologiškai ir kaip jie gali tai pakeisti. Tapdami atidūs savyje vykstantiems procesams ir transformuodami juos, jie plėtoja savivoką ir gebėjimą patirti „čia ir dabar“.

Kitas Vakarų priartėjimo prie būdravimo praktikos pavyzdys yra Eugene’io Gendlino sutelktumo technika (Focusing Technique)14. E. Gendlinas, vienas iš egzistencinės terapijos pradininkų, teigia, kad dėmesingumo pratybos gali mums atverti „patirtą pojūtį“ (felt sense), nepažinų patyrimą, kuris nėra grynai nesąmoningas ar anapus budrumo, tačiau kurio be praktikos mes nesuvokiame. Tai jis lygina su gyvūnų gebėjimu reaguoti ir veikti pagal bendrą situaciją ir išorines aplinkybes. Šios sutelktumo technikos tikslas – suformuoti kūno sąmoningumą ir atvirumą patyrimui intuityviame ir kūniškame lygmenyse.

Dar vienas Vakarų bandymas ištirti meditacinės sąmonės būsenas aprašomas vengrų kilmės JAV mokslininko Mihaly’io Csikszentmihalyi’o darbuose. Srauto būsena (flow), pasak jo, patiriama, kai į sąmonės erdvę patenkanti informacija sutampa su jos tikslais ir atitinka individo veiklą. Norint pasiekti rezultatą būtini keturi veiksniai: iškelti sau tikslą, atsiduoti veiksmui, budrus dėmesingumas tam, kas vyksta, ir gebėjimas mėgautis procesu ar leidimas jam vykti.

Panašus priartėjimas prie kūno ir mentalinių patirčių budrumo aptariamas ir Mauros bei Franklyno Sillsų 1984 metais sukurtoje „Esminio proceso psichoterapijoje“. Yra matoma theravados budistinės praktikos įtaka15. Matyti reiškinius, kokie jie iš tikrųjų yra, ar bent jau priartėti prie jų kiek įmanoma arčiau – tai esminis fenomenologinio proceso bruožas, itin svarbus egzistencinei psichoterapijai apskritai16.

Esminė psichoterapijos užduotis – išplėsti individo gyvenimo erdvę, pagilinti savęs suvokimą, integruojant užslėptas, užspaustas, ginamas ar suvokiamas kaip svetimas savo psichikos dalis.

Kyla naujas kognityvinių mokslų sąjūdis, kuris bando išsivaduoti iš vakarietiškos pažinimo tradicijos pančių ir siekia pagrįsti nuostatą, jog žmogaus patirtis esmiškai yra asmeniška ir kartu intersubjektyvi.

Subjektyvių asmeninių mistinių patirčių duomenys tampa rimtu mokslinių studijų objektu. Religijos traktuojamos kaip individualaus patyrimo metodų saugyklos, metodų, kurie gali atlikti itin reikšmingą ir kūrybinį vaidmenį šiuolaikiniuose tyrimuose.

Nuo 1975 m. Naropos institute (Boulder, Kolorado valstija) jungtinėmis mokslininkų, psichologų ir budistinės meditacijos mokytojų pastangomis įgyvendinama magistrantūros studijų programa „Kontempliatyvioji psichoterapija“. Prieš keletą metų įdiegta kontempliatyviųjų studijų magistrantūros programa Browno universitete (Providence), apskritai dabar stebima šiuo metu sparčiai vykstanti Vakarų psichologijos budifikacija.

Galima teigti, jog įgyvendinti dėmesingą būdravimą, puoselėti sveikas sąmonės būsenas ir reiškia tapti dvasingam tikrąja šio žodžio reikšme.

Sabbe sattā bhavantu sukhitattā!

Parengta pagal:
Audrius Beinorius (2012). Indija ir Vakarai. Kultūrų sąveikos pjūviai: Monografija. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. 377-398 p.

Šaltiniai:

1 Frankl, V. (1967). Psychotherapy and Existentialism. London: Penquin Book Press, 74 p.
2 Jung, Carl Gustav (1958). Psychology and Religion: East and West“. Collected Works, Vol. 11. London: Routledge, para 497.
3 Rubin, J. B. (1996). Psychoterapy and Buddhism, Toward an Integration. New York: Plenum Press. 21 p.
4 Engler, J. (2006). Promises and Perils of the Spiritual Path. Buddhism and Psychoterapy: Across Cultures, ed. by M. Unno. Boston: Wisdom Publication. 25-27 p.
5 Vaughan, F. (1995). Shadow of the Sacred: Seeing Through Spiritual Illusions. Wheaton: Quest Books.
6 James, W. (1981). The Principles of Psychology. Cambrige, Mass: Harvard University Press. 401 p.
7 Dryen, W. (2006). Historical aspects of mindfulness and self–acceptance in psychoterapy. Journal of Rational-Emotive & Cognitive-Behavior Therapy. Vol. 24, No. 1.
8 Tse-fu Kuan (2008). Mindfulness in Early Buddhism: New approaches through psychology and textual of Pali. Chinese and Sanskrit sources. London and New York: Routledge.
9 Varela, F., Thompson, E., Rosch, E. (1991). The Embodied Mind. Cambridge. Mass.: MIT press. 115 p.
10 Goleman, D. (1980). Psychology, reality, and consciousness. Beyond Ego: Transpersonal Dimensions in Psychology, ed. by R. Walsh and F. Vaughan. Los Angeles: Tracher. 13-17 p.
11 Reynolds, D. K. (1976). Morita Psychoterapy. Berkley: University of California Press.
12 Donaldson, M. (1991). Human Mind. London: Allen Lane. Chapter 13.
13 Vaughan, F. (1980). Transpersonal Psychoterapy: Context, Content, and Process. Beyond Ego: Transpersonal Dimensions in Psychology, ed. by R. Walsh and F. Vaughan. Los Angeles: Tracher. 182 p.
14 Gendlin, E. (1996). Focusing-Oriented Psychoterapy. New York: The Guildford Press.
15 Donington, L. (1994). Core Process Psychoterapy. Innovative Therapy, ed. by D. Jones. Buckingham: Open University Press.
16 E. van Deurzen-Smith. (1988). Existential Counselling in Practice. London: Sage.
loading...