Meilė verčia mane mesti kelią dėl takelio, ką daryti?

1

pasirinkimasKlausimas:

Žmonės sako, kad meilė yra gerai, kad meilė puošia, meilė palaiko, meilė padeda viską nugalėti ir meilė yra iš esmės pozityvus jausmas. Bet kas, jei meilė, kurią tu kažkam jauti, pridaro daugiau problemų, sukuria daugiau skausmo ir neleidžia tau siekti savo gyvenimo tikslo?
Mano tikslas yra Bergeno universitetas, psichologija. Jau penki metai, kaip mano nuomonė apie tai, ko aš noriu, visiškai nekinta. Nepaisant kaip blogai aš besijausčiau, ar kentėčiau, ar būčiau apsirkrovus asmeninėmis problemomis, aš visuomet padedu kitiems. Išklausymas yra vienas iš mano pagalbos būdų. Man 18 metų. Per tuos metus patyriau daug. Galima sakyti, užaugau „karo zonoje”. Tėvai nuolat pykdavosi, rėkdavo vienas kito, mušdavosi, galiausiai išsiliedavo ant manęs, kas nėra keista, aš juk vyriausia dukra šeimoje. Nuolatinės patyčios mokykloje, dėl to, kokia atseit netobula aš esu, kiek daug man trūksta, kiek daug aš neturiu. Valgymo sutrikimai, nepilnavertiškumo kompleksai, depresijos, išskraustymas į užsienį, rietynės su mama, pabėgimas iš namų ir bandymas gyventi savarankiškai, grįžimas atgal, užsidarymas savyje, bandymas būti tuo, kuo norėtum būti, bet nesi. Daug esu patyrus, nors amžius sako, ką kitą. Savo patirtį naudoju tam, kad padėčiau kitiems žmonėms išlipti iš problemų kurių iš tikrųjų nėra. Kurias mes patys sukuriame savo galvose. Mano asmeninis gyvenimas nėra toks jau blogas. Aš nesergu jokia liga, aš vaikštau, aš girdžiu, aš galiu kalbėti, aš myliu knygas, aš dirbu, mokausi, aš savarankiška. Mano gyvenime nebuvo nieko blogo. Bet ką aš supratau, kad mūsų gyvenimai yra glaudžiai surišti su kitų gyvenimais. Tėvų skyrybos neturėjo nieko bendro su mano pačios gyvenimu, tai buvo surišta su jų gyvenimais, ne mano. Patyčios – tai taip pat nebuvo mano gyvenimas, tai buvo kitų vaikų nenusisekę gyvenimai ar galbūt netgi jų tėvų, ir taip jie tai išreikšdavo. Žmonės, kurių gyvenimai mus veikia, priverčia daryti kvailiausius dalykus, kartais tokius kvailus, kad vėliau susimąstai ir pradedi savęs bijoti. Bet aš visuomet padedu ir niekada nesitikiu nieko atgal. Jei noriu su kuo nors pasikalbėti, žinau, kad psichologas visada išklausys ir padės surasti trūkstama detalę puzlėje.
Bet, aš vis dar esu jauna. Žinau, kad mano laimė nepriklauso nuo nieko kito, tik nuo manęs. Tai aš esu ta, kurios man reikia, kad galėčiau jaustis laiminga. Ir iš dalies aš esu laiminga. Labiausiai bijau, kad nepasieksiu savo tikslo. Vienintelis dalykas, kuris man trukdo siekti savo tikslo dabar, tai aukojimasis kažkam, kas, mano nuomone, yra to vertas. Jaučiu visa siela, jog negaliu sustoti, kad ir kaip mane tai žaloja kaip asmenybę, kaip žmogų. Skiriu labai didelę dalį laiko mąstymui apie tai, ką turėčiau daryti, ką turėčiau pakeisti savyje, kad tas kažkas praregėtų, kad jis pamatytų, kiek gražių spalvų turi pasaulis. Noriu, kad tas kažkas nebebijotų. Ir aš tiek daug laiko gaištu tam, kad pamirštu, kiek daug laiko man pačiai reikia savo tikslui pasiekti. Ir klausimas, kas man svarbiau, aš pati, ar kažkas kitas, kam manęs reikia? Jeigu aš nepasieksiu to, ko noriu, nusivilsiu savimi. Norėčiau mesti viską, galų gale mesti meilę, jausmus, emocijas, kurios iškreipia mane iš mano tiesaus kelio, kurios priverčia mane klaidžioti miškuose, kažko ieškoti, kažko, ko nepažįstu. Ar meilė iš tiesų gali priversti žmogų elgtis kaip visišką beprotį? Ar meilė gali priversti mane mesti kelią dėl takelio? Ar aš esu tikra, kad atidavusi savo širdį, savo sielą, savo laiką žmogui ir galų gale jam padėjusi, ar aš galiu būti tikra, kad po viso to jam dar manęs reikės? Galbūt aš tiesiog liksiu įskaudinta, liksiu viena, praradusi visas galimybes siekti savo tikslo, kuris turėtų būti centre, bet vis dėl yra šalia jo. Kaip galima sukontroliuoti savo emocijas? Kaip galima pasiduoti nepasiduodant? Kaip galima tikėti, jog padėdamas kažkam, padėsi pats sau? Ir kaip grįžti atgal, jeigu pasiklydai savo pačios sukurtame labirinte?

Laisvė

Atsakymas:

Sveika, Laisve. Galbūt esi girdėjusi pasakojimą apie moterį, kuri sapnavo, jog ją persekioja didžiulė grėsminga pabaisa. Moteris bėgo, slėpėsi nuo pabaisos miško glūdumoj, kalnų tarpekliuose, olose, tačiau pabaisa visur ją sekiojo, gąsdindama ir šnopuodama į nugarą. Galiausiai moteris įbėgo į tarpeklį, iš kurio nebebuvo išėjimo. Supratusi, kad atsidūrė spąstuose, moteris prisišliejo nugara prie didžiulio akmens ir sušuko pabaisai: „Ką tu rengiesi man padaryti?“. Pabaisa pažvelgė į ją ir atsakė: „Tai tavo pasirinkimas. Juk tai tavo sapnas!“.
Tą akimirką moteris atrado galimybę rinktis. Ji galėjo leistis praryjama pabaisos, galėjo liepti jai tiesiog išnykti ar pavirsti puikiuoju princu – visos pasaulio galimybės slypėjo tik jos pasirinkime. Lygiai taip ir mūsų gyvenime – viskas priklauso nuo mūsų pasirinkimų, kuriuos darome tik mes patys. Tu taip pat pasirinkai. Rašydama „Mano laimė nepriklauso nuo nieko kito, tik nuo manęs“ – tu pasirinkai ne verkšlenti dėl sunkios ir skausmingos patirties, bet siekti tikslo, kurį labai aiškiai apibrėžei: psichologijos studijos Bergeno universitete.
Lygiai taip pat Tu gali rinktis ir toliau. Kelių, kuriuos gali pasirinktis, yra tiek, kiek nori Tu pati. Tu gali atsidėti tik savo tikslo siekimui, nekreipdama dėmesio į nieką daugiau. Gali kovoti su tuo Kažkuo, apie kurį rašai laiške, stengdamasi, kad jis perimtų tavo požiūrį, įsitikinimus, kad taptų tavo vienminčiu. Gali kovoti pati su savimi, savo norais, jausmais, stengdamasi jų nepastebėti, neįsisąmoninti, bet užslopinti. Gali leisti tam Kažkam būti savimi, kitokiu, duoti jam laisvę ir kurti su juo abipusiai lygiaverčius santykius.
Daugelyje germanų kalbų žodis „laisvė“ (pvz., vokiečių „freiheit“, anglų „freedom“) turi ir antrą prasmę, kilusią iš sanskrito: mylėti, būti mylimam. Šia prasme laisvė reiškia dviejų žmonių santykius, atsiskleidžiančius pačia giliausia prasme: aš tiek stipriai tave myliu, kad negaliu tavęs pavergti, nes noriu, kad tu liktum savimi. Tiesiog suteikiu tau save – savo erdvę, laiką, vertybes ir jausmus – tam, kad pažintum mane ir mano pasaulį. Galbūt mano pasaulis tave sužavės, ir tu panorėsi į jį įžengti, nutrinti griežtą ribą tarp savęs ir manęs.
Mes gauname iš gyvenimo tai, ką duodame. Duodami meilę – ją ir gauname. Duodami džiaugsmą – sulaukiame jo su kaupu. Duodami viltį – nesijaučiame bejėgiais. Juk būtent todėl padedi Kažkam, būtent todėl esi su jo, Laisve?
Tačiau duodami abejones – neberandame savyje aiškumo. Duodami nusivylimą – patys prarandame viltį. Duodami pyktį – sulaukiame jo atgal, skleisdami liūdesį – atrandame kančią. Taigi, kelių ir pasirinkimų yra daug. Kokį kelią rinksies Tu, Laisve?

Psichologas
Arūnas Norkus

Dalintis:

1 COMMENT

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here