Šiame sumaterialėjusiame pasaulyje vienu atveju gyventi pasidarė tikrai lengviau. Kalbu apie dovaną. Dovaną vaikui, draugui, artimam žmogui bet kokia proga. Per metus laiko aplanko daugybė progų ar momentų, kai ateina laikas kažkam įteikti dovaną. Pasidarė populiaru atnešti vokelį su pinigais. Tai labai patogu: nereikia gaišti laiko ieškant dovanos, nereikia jaudintis, ką nupirkti, rūpintis ar dovana patiks. Pastebėjau, kad tokios dovanos neretai dovanojamos ir vaikams…. Ar jie tai vertina?

dovana
Foto: PIX1861 / Pixabay

Kokį klojame pamatą, dovanodami jiems pinigus?

Vaikai auga greitai. Atrodo, tik suėjo metukai, o jau dveji, treji, ketveri… Štai atėjo Šv.Kalėdos ir vėl po egle Kalėdų Senelis turi atnešti dovaną. O kur dar krikštynos ir visos kitos šventės. Ir tuomet prasideda lenktynės, konkurencija tarp giminių, kurio dovana brangesnė, su kuria vaikas labiausiai žaidžia, kuri gražiausia ir t.t. Gerai, jei tai dovana.

Teko neseniai dalyvauti krikštynose. Kai atėjo metas apdovanoti šventės kaltininką, aš iš šalies stebėjau senelių elgesį. Suprantu, vienerių metų vaikui dar nėra labai svarbu, ar jis gaus pinigėlių, ar papuošalą, ar sidabrinį šaukštelį. Taigi, vienas iš senelių tyliai atiduoda vokelį su pinigėliais mažylio tėvams, o kitas senelis demonstratyviai traukia iš piniginės šimtines eurų ir grūda tam pačiam mažiausiajam į rankytes. Taip tą mažą vaikiuką apkrovė kupiūromis. Suma gavosi nemaža.

Suprantama, jauniems tėvams tai nemenka parama ir jie tikrai širdyje džiaugėsi. Bet viskas atrodė vulgariai. Kiti svečiai jautėsi labai nepatogiai. Plonesnį voką davusiems senoliams tikriausiai širdį suspaudė, kad jie savo vaikams negalėjo skirti didesnės sumos. Taip krikštynos po truputėlį pavirto lenktynėmis – kas duos daugiau…

Niekad nepamiršiu paskutinių Šv. Kalėdų, kurių labai laukiau. Vaikai jau paaugę, pagaliau supranta tikrąją Kalėdų dvasią. Įsigijome didžiulę eglę, puošėme, dainavome ir laukėme dovanų. Visą dieną pakavau dovanas, vyniojau į skirtingų raštų popierius, rišau raudonus kaspinėlius, klijavau blizgučius ir dėjau po egle. Vaikai buvo labai laimingi. Tai pirmosios jų Kalėdos, kurias jie suvokia. Suvokia kaip šventę, kai suaugę eina vieni pas kitus, sveikina vieni kitus bei teikia dovanėles.

Grįžo mano vyras iš savo mamos. Girdžiu kaip vaikus šaukia, kad ateitų pasiimti dovanos, kurią močiutė įdėjo. Vaikai džiūgaudami nulėkė ir atsinešė dovanų maišiukus. Stebėjau, kaip jie kišo rankeles į maišelius, tikėdamiesi kažką netikėto ten surasti. O išsitraukė po 50 lt pinigėlį. Apžiūrėjo, numetė ant žemės ir vėl kišo rankytes į maišelį…. Abudu vos ne duetu sušuko – o kur dovana??? Dar dabar atsimenu, kaip suspaudė širdį. Visą vakarą pykau ant anytos, ir vis dar prisimenu….

Bandau prisiminti savo vaikystę. Nepamenu, kad būčiau gavusi pinigų vietoj dovanos. Atvykdavome per šventes pas senelius ir visad gaudavome dovanėles. Jos dažniausiai būdavo labai paprastos: į maišelį suvynioti keli saldainiai, keli mandarinai ar sausainiukai. Ir tai mums būdavo pati mieliausia dovana. Aišku, paskui močiutė į kišenę, tėvams nematant, įkišdavo po pinigėlį. Bet tai jau nebūdavo akcentuojama kaip dovana.

Kažkada mano mama paklausė penkerių metų anūkėlio, ko jis norėtų dovanų gimtadieniui. Mažasis, ilgai nedvejojęs, pasakė, kad gimtadieniui norėtų gėlių bei dovanos. Dar kartą paklaustas, kokios dovanos norėtų, jau net susinervinęs atsakė, kad na tos mažos dėžutės, įpakuotos į gražų popierių ir perrištos kaspinėliu…

Tuomet kambaryje stojo tyla… Mažas žmogutis niekada nemeluos. Visad nedvejodamas pasakys tai, ką jis tuo metu galvoja, kas jo širdyje. Juk vaikas nori dovanos, nori pajausti siurprizo netikėtumą. Jis galėjo pasinaudoti močiutės geranoriškumu ir užsisakyti pačią didžiausią žaislinę mašiną ar kitą žaislą. Bet norėjo paprasčiausio dalyko – dovanos.

Pamenu, kaip iš vyro per pirmąsias mūsų Kalėdas gavau pinigų. O pati visą mėnesį rinkau jam dovaną ir nekatriai laukiau, kol išpakuos. Dabar jau dėl to nepykstu ir suprantu, kad viskas ateina iš vaikytės. Jis nesupranta, jog kartais pigus niekutis yra šimtą kartų maloniau, nei didelė suma pinigų. To nesuprato ir jo tėvai. Tad vaikystėje jam nesuteikė džiaugsmo gauti ar dovanoti dovaną. Jie nemėgo švęsti švenčių, per visas šventes nedovanoja dovanų. O jei jau pasijaučia skolingi prieš kitus – tiesiog duoda pinigų….

Mano šeimoje, net ir supratus, kad Kalėdų Senelio nėra, buvo stengiamasi išlaikyti netikėtos dovanos jausmą. Aš ir dabar nežinau, ką gausiu dovanų. Mama visad palieka staigmeną, supakuoja dovanėlę ir stebi mano džiaugsmą: kaip aš išpakuoju ir ieškau dovanos. Dėl to ir savo vaikams stengiuosi nuo mažų dienų skiepyti, kad taip, kaip malonu gauti dovanėlę, taip pat malonu ją ir dovanoti kitam.

Piniginio vieneto sukūrimas įspraudė žmoniją į rėmus, privertė lėkti, dirbti, rūpintis, kad nuolat jų būtų. Tačiau nepamirškime, kad ne viskas matuojama pinigais. Kad ne tik vaikui, bet ir suaugusiam žmogui šiltas ir nuoširdus apkabinimas ar bučinys gali atstoti visas brangias dovanas bei didžiules pinigų sumas.

Apsidairius aplinkui, supratau, kad einu teisingu keliu. Vaikštant su dukra pastebėjau, kad jai norisi nuskinti gėlytę ir padovanoti vakare tėčiui. Man gimtadienio proga draugai atneša pomidoro daigelį, įsuktą į spalvotą popierių ir surištą raudonu kaspinėliu. Tokios dovanos buvo ir bus pačios mieliausios ir šilčiausios. Paprastume slypi daug džiaugsmo ir nuoširdaus jausmo. Nepamirškime priglausti vaiko prie širdies – tai brangiausia šių laikų dovana.

Psichologė Regina Valantiejūtė / vaikodiena.lt

loading...