fbpx

Melagingi meilės ženklai
0 (0)

Meilė – mįslė ir tiems, kurie ją patiria, ir tiems, kurie tampa jos liudytojais. Matome ją, jaučiame, bet nesuprantame, nes saitai, jungiantys du mylimus žmones – nepaaiškinami. Meilė – įvairių jausmų ir emocijų rinkinys. Dažnai tokius jausmus, kaip pavydą ar stiprią aistrą laikome tiesioginiais stiprios meilės įrodymais. O be reikalo. Tokie jausmai greičiau partnerį nuo mūsų stumia nei traukia. Pernelyg didelis rūpinimasis, pavydas, priklausomybė, aistra, noras kitą užvaldyti… Visi šie potyriai gali būti įsimylėjimo arba aklos meilės ženklai, bet ne tikros meilės liudytojai.

1. Pavydo kirminas

Tarp tikrąją meilę išgyvenančių įsimylėjėlių vienu metu rutuliojais du siužetai: subjektyvus – „Aš myliu“ ir objektyvus „Esu mylimas“. Tačiau pavyduolis visada save mato meilės objektu. Jis tiesiog negali pakęsti, kai kitas nusuka nuo jo akis.

Iš tiesų pavydi tie, kurie nepasitiki savimi ir kenčia nuo nepilnavertiškumo komplekso. Dėl to pavyduoliai yra labiau pažeidžiami ir įtarūs. Jie abejoja ir netiki, kad kitiems gali būti svarbūs ir reikšmingi. Meilė jiems – nuolatinis buvimas kartu ir tik vienas kito matymas. Draugų vakarėlyje pažiūrėjai į kitą – nemyli manęs. Vakare užtrukai ilgiau darbe – išduodi mane.

Bet ar pavyduoliai patys myli? Psichoanalitiko Jean Michel Hirt teigimu, nepagrįstas pavydas nerodo tikros meilės, bet daug pasako apie patį pavyduolį. Rodo savigarbos trūkumą ir nemokėjimą veikti savarankiškai. Pavyduoliui svarbu ne kad jis mylėtų, o kad jį mylėtų, nes tik tokiu būdu kompensuojamas nepasitikėjimas savimi. Tuo tarpu partneris pavargsta nuo nuolatinių teisinimųsi ir įrodinėjimų „Labai tave myliu“, „Tu man svarbiausias“, „Aš tik pažiūrėjau“ ir pan.

2. Globos duobė

„Aš visada globoju tave, rūpinuosi, jaudinuosi…“. Iš pirmo žvilgsnio tokia meilė, kai aukoji save vardan kito, mažų mažiausiai atrodo altruistiška, tyra ir tikra. Bet ar tikrai? Perdėtas rūpinimasis mylimuoju rodo, kaip labai asmuo nevertina savęs kaip lygiaverčio partnerio. Jam visada atrodo, kad duoda per mažai. Jis netiki, kad galima jį mylėti tokį, koks yra, ir deda be galo daug pastangų, kad tik atrodytų naudingas.

Žiūrint iš partnerio pozicijos, argi blogai, jeigu tavimi kažkas taip rūpinasi? Tačiau tiesa ta, kad begalinė globa, kuri, beje, būna primesta paties besirūpinančiojo, nėra visai nekalta. Tai ne tik atsidavimo ženklas, bet ir spaudimo įrankis partneriui šalia savęs išlaikyti: „Jeigu paliksi mane, niekas kitas tavimi nesirūpins taip, kaip aš“.

Nors ir nelengva pripažinti, bet tokia meilė labiau nukreipta ne į partnerį, o į save. Toks elgesys būdingas tiems, kurie vaikystėje jautė tėvų dėmesio trūkumą ir perdėtas rūpinimasis partneriu gali būti kaip žinutė: „Štai ką reiškia rūpintis mylimu žmogumi“. O partneriui tokia meilė sako: „Dabar tavo eilė parodyti, kaip mane brangini“. Bet kuriuo atveju aišku, kad kalba eina apie santykius, kur siekiama kompensuoti nereikalingumo jausmą. Ir kartais pavyksta.

O kaip partneris? Jis jaučiasi kaip įstumtas į didelės globos duobę, iš kurios bando kapstytis, bet nesėkmingai, nes visada ir viskas paduota ant lėkštutės. Galiausiai tai visai patogu. Be to, nežinai, kas laukia, jei iš tos duobės išsikabarosi… O ar tai meilė, spręskite jūs.

3. Priklausomybės spąstai

Būti priklausomam nuo kito reiškia būti pasiruošusiam bet kam, kad tik išvengtum nepakeliamo vidinės tuštumos jausmo, kuris apima mylimam žmogui nutolus. Yra ir kitas variantas. Būti priklausomam reiškia nedaryti nieko, nes kaip toje senoje pasakoje, kur senelė nuolat kartodavo: „Ką senelis padarys – viskas bus gerai“. Todėl priklausomybė santykiuose eina koja kojon su paklusnumu.

Partnerį tokia perspektyva vilioja, bent jau kurį laiką. Juk nuostabu, kai tau visuomet pritaria, o galiausiai net nereikia tartis. Bet tiesa ir tai, kad visi mes kartais norime pabūti silpni, net ir labai stiprios asmenybės.
Į priklausomybę nuo partnerio patenka tie, kurie baiminasi ne tiek išorinės, kiek vidinės vienatvės. Toks žmogus vos išsiskyręs su savo „gyvenimo meile“ po kelių dienų suranda „TIKRĄJĄ gyvenimo meilę“. Po kurio laiko scenarijus kartojasi.

Esmė ta, kad priklausomi tiesiog nemoka būti vieni. Iš tiesų net nesvarbu šalia ko būti, svarbu, kad turėtų kažką greta, nes kitaip jaučiasi nesaugūs. Todėl priklausomybė meilėje nekalba apie tikrąją meilę, o apie pažeidžiamą ir pakirptais sparnais.

4. Beprotiška aistra

Meilė ir aistra kaip patiekalas ir prieskoniai. Maistas skanesnis pagardintas prieskoniais, o be jų tiesiog stringa gerklėje. Bet taip pat nevalgome vien tik prieskonių. Taip ir meilė. Kai ji pagardinama aistra, darosi stipresnė. Bet kai jos per daug arba ji tampa pagrindiniu patiekalu, gali būti, kad santykiai meile nekvepia.

Aistra nepaklūsta protui, o meilė yra „protingesnė“. Galite nesutikti ir sakyti, kad meilė akla. Bet juk iš tiesų dėl to kalta aistra. Kai be miegamojo malonumų daugiau niekas su žmogumi nesieja, to negali pavadinti meile. Kai aistra šiek tiek išblėsta, atsiriša akys. Tuomet svarbu ne tik fizinis, bet ir dvasinis mylimo žmogaus artumas. Vakare norime su juo dalinti dienos įspūdžiais, pasiguosti, pasidžiaugti, galiausiai tiesiog pabūti šalia.

Stiprios aistros emocijos dažnai užpildo partnerių vidinę tuštumą, bet prislopina tikrų santykių supratimą. Ir tokia meilė vos užsiliepsnojusi sudega. Procesas ilgiau trunka, jeigu abiejų partnerių požiūris į tokią meilės išraišką vienodas. O jeigu ne, santykiai visu greičiau lekia į prarają, iš kurios abu nori pasprukti: vienas įšokti į kitus, ne tik aistra paremtus santykius, kitas – susirasti naują aistros objektą.

5. Noras pasisavinti
Taip jau yra, kad užsimezgus rimtiems santykiams kartu įgyjame ir norą – o gal teisę? – priklausyti vienas kitam. Iš čia ateina ir ištikimybės svarba ir nenoras dalytis mylimu žmogumi su kitais. Noras užvaldyti kitą – vienas iš neatsiejamų meilės komponentų. Bet jeigu tas troškimas nepaleidžia niekada ir tampa svarbiausiu dalyku santykiuose – tai ne meilė, o baimė. Valdyti – reiškia mokėti mylėti tik tai, kas po ranka. Vos tik objektas dingsta iš akiračio, atsiranda kontrolės praradimo jausmas ir iš psichikos gelmių veržiasi nevaldoma baimė: „Jis (ji) – dalis manęs, negaliu nė per žingsnį jo (jos) paleisti!“.

Tokio tipo partneris nei savęs, nei savo antrosios pusės nemato kaip atskirų žmonių. Jam santykiai tai – „du viename“. Todėl skirtingai nei priklausomybės nuo kito siekiantis tipas, šis nesiekia priklausyti nuo partnerio, nes juk neįmanoma priklausyti nuo to, kas jau yra tavo nuosavybė. Jis tiesiog siekia kitą kontroliuoti.

Ar tai tikra meilė? Vargu. Tokie santykiai viso labo rodo, kad partneris kitu naudojasi kaip skydu savo saugumui užtikrinti. Todėl praradęs kontrolę jaučiasi, lyg jo paties gyvenimas pradėtų griūti. Jis ne tik pats bijo, jis baugina ir mylimą žmogų: „Jei mane paliksi – nusižudysiu“ arba „Nebūsi mano – nebūsi niekieno“. Tokie santykiai primena šantažą, o ne meilę.

Tikrosios meilės ženklai

Kaip žinoti, ar jūsų santykiai rodo tikrąją meilę, ar paremti viso labo fiziniu potraukiu – ryškiausiu aklos meilės požymiu?

1. Jei tai tikroji meilė, abu laukiate progų pabūti kartu, tačiau suprantate, kad negalite kartu būti nuolat. Jei tai akla meilė paprastai vienas partneris tiesiog „apsėstas“ mintimis apie kitą, reikalauja viso laiko ir dėmesio taip, kad pastarasis nebegali turėti draugų ar užsiimti įprasta veikla.

2. Tikra meile paremtuose santykiuose yra ieškoma abipusių kompromisų, o aklos meilės atveju vyksta „žaidimas į vienus vartus“: vienas kuris partneris visada nusileidžia kitam.

3. Tikroji meilė porą jungia visur, kur jie bebūtų ir ką bedarytų: nuo miegamojo iki pokalbių ir laikymosi už rankų viešose vietose. Aklos meilės atveju atrodo, lyg kažko truktų: už miegamojo durų nėra daug sričių, kurios butų įdomios abiems ir kur norėtųsi kažką nuveikti kartu.

4. Sąžiningi ir atviri pokalbiai yra svarbi tikrosios meilės dalis, o akla meilė jų tiesiog nepripažįsta. Pirmuoju atveju partneriai vienodai gerai jaučiasi tiek tylėdami, tiek karštai diskutuodami. Antruoju atveju pora tokių pokalbių vengia, kadangi vienas ar abu partneriai dėl baimės būti palikti nepripažįsta net sau, kad galvoja ar jaučia skirtingai nuo savo „aistros objekto“.

Parengė: psichologė Rasa Aukštinaitytė | psichologerasa.eu
Tel. 8~659 53916, el. paštas: rasa.aukstinaityte@gmail.com

Iliustracija: Andrew Avdeev

Įvertinkite!
[Balsavo: 0 Vidurkis: 0]

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.