Meno terapija – kitoks būdas pasikalbėti su paaugliu0 (0)
Kalbėti apie savo emocines problemas, vidinius konfliktus žmogui nėra paprasta. O tokiomis temomis prakalbinti vaiką ar paauglį dar sudėtingiau. Tuomet tenka ieškoti kitų komunikacijos būdų, kurie padėtų pažinti ir išreikšti save. Bene saugiausias, teikiantis estetinį pasitenkinimą, lavinantis bei gydantis metodas yra meno terapija. Dailininkė, meno terapeutė Ieva Babilaitė, vedanti kūrybines dirbtuves paaugliams, sako, kad meno terapija negali pakenkti, ji padeda paaugliams, išgyvenantiems tėvų skyrybas ar kitus psichologinius sunkumus, stiprina pasitikėjimą savimi, moko naujų problemų sprendimo būdų.
Kuo meno terapija gali būti pranašesnė už tiesioginį pokalbį su psichologu?
Negaliu teigti, kad meno terapija pranašesnė, bet tam tikrų privalumų turi. Pokalbis vyksta remiantis nupieštu ar kaip kitaip sukonstruotu vaizdu. Užsiėmimo metu sukurtas vaizdas kaip skydas, tam tikra apsauga, reikalinga turinčiam sunkumų žmogui – paaugliui atsiverti. O būtinybė pasidalinti – kas esu, kaip esu – niekur nedingsta. Meno terapijos užsiėmimai – priemonė, palengvinanti bendravimą.
Kokias psichologines problemas išspręsti gali padėti ši metodika?
Proceso metu kuriamas vaizdinys gali padėti susivokti, įvardinanti problemą. Taip pat tai yra galimybė pažinti ir įvardinti resursus, galinčius padėti įveikti sunkumus.
• Savistabos stiprinimas (minčių ir jausmų atpažinimas). Nukreipdami savo dėmesį į procesą – istorijos kūrimą, popieriaus plėšymą, atlikdami veiksmus, reikalingus užduočiai atlikti, kartojamus daug kartų, padedame patys sau – atsipalaiduojame. Tai puiki galimybė proceso metu stebėti savo minčių ir jausmų vingius bei jų kitimą. Plėšydami ir dėliodami popierių vaikai turi galimybę apmąstyti tai, ką išties galvoja, jaučia ir žino.
• Savikontrolės stiprinimas. Pradėti ir pabaigti darbą iki galo.
• Išmokstama naujų dalykų, įgūdžių. Tai – galimybė peržengti savo paties ribas.
• Bendravimo, socialinės įtraukties. Patirtis rodo, kad dalyvių sukurti darbai atspindi juos pačius. Aptardami kūrinius, galime išgirsti kitų pastebėjimus apie mus pačius. Tai – galimybė mokytis priimti kitokį požiūrį ir apie tai pasikalbėti.
Kaip jūs pati atradote meno terapiją? Kas labiausiai žavi šiame procese?
Profesionaliems dailininkams mėgautis procesu ne visada pavyksta, dėl įvairių priežasčių. Ypač kai artėja darbo atidavimo laikas. Neretai kliūtis menininkui – perfekcionizmas. Juk negali atėjus pas užsakovą sakyti: „Procesas buvo toks malonus ir džiuginantis… tik rezultatas išėjo ne visai geras“. O meno terapijos užsiėmimai yra sutelkti į procesą, ne į rezultatą. Atėjus į meno terapijos dirbtuves gali būti visiškai „žalias“ piešėjas. Užduotys ir priemonės yra parenkamos taip, kad nereikėtų nerimauti dėl galutinio rezultato.
Meno terapijoje sudomino kitoks požiūris į atliktą kūrinį, galimybė pažvelgti ir išskaityti žmogaus savastį.
Veikla komandoje bei bendradarbiavimas grupėje kuriant, apmąstant ir aptariant meno kūrinius, taip pat atradus naujas socialinių santykių galimybes, tampa ypač svarbus šiame uždarumo amžiuje, kai nebepažįstame savo kaimynų.
Gal galite pasidalinti pavyzdžiais, kaip meno terapijos taikymas padėjo konkrečiu atveju?
Teko pakeliauti su menininkų komanda Ukrainoje. Pravedėme daugybę dirbtuvių. Sutikome pačių įvairiausių vaikų, augančių šeimose, vaikų globos namuose, turinčių skirtingas patirtis. Mano pasirinktos priemonės – dideli popieriaus lapai, skirti plėšyti, – o vėliau formų konstravimas iš atplaišų, sukabinant jas su stapleriais („krokodilais“) pasiteisino su kaupu. Ypač neįstengiantiems susikaupti, ūmaus būdo ar linkusiems pykti vaikams. Tokio užsiėmimo rezultatas – nusiraminimas, sumažėjęs irzlumas (agresija). Jei vaikas yra ūmaus būdo ar linkęs pykti, plėšydamas popierių jis gali nusiraminti ir užsimiršti, kitaip tariant, nukreipti savo agresiją į veiksmą, kurį atlieka.
Ar sunku įtraukti į tokią kūrybinę veiklą paauglius? Ar jie nebūna atvirai skeptiški? Kaip pasikeičia jų požiūris po užsiėmimų?
Užsiėmimo pradžia būna įvairi, kartais tenka įkalbinėti atlikti užduotį. Jei pavyksta, rezultatas būna puikus: sukurtas darbas pasitarnauja kaip pagrindas pokalbiui, užmezgamas ryšys su paaugliu. Svarbu, kad užduotis būtų paprasta, užpildyta nuoseklių veiksmų grandine, kuriuos privalu atlikti, norint pamatyti galutinį rezultatą. Šių metų mano rengiamų dirbtuvių tikslas – susikurti knygą-istoriją.
Dirbate su vaikais, paaugliais. Kokia, jūsų manymu, auga karta? Kokios problemos juos dažniausiai kamuoja?
Labai priklauso, iš kokios šeimos ar aplinkos vaikas atkeliauja. Yra vaikų, gebančių susikaupti ir mėgautis atliekama užduotimi, dažnai pasitaiko nuobodžiaujančių, tik ir laukiančių, kada galės pačiupti mobilųjį ir pasinerti į virtualų pasaulį. Gal nuskambės kiek per kietai, bet sakyčiau, tai yra apleistų vaikų karta.
Galbūt verta tėvams nuo mažens dirbti su vaikais, mokyti „nuleisti garą“ piešiant? Gal turėtumėte kokių patarimų, kokias priemones naudoti ir kaip tai daryti?
Kūrybinių užsiėmimų yra daugybė. Viena iš priemonių – leisti vaikams plėšyti popieriaus lapus, dar geriau tai daryti kartu, o po to iš atplaišų pabandyti ką nors sudėlioti – pavyzdžiui, paukštį ar šiaip kokį gyvūną – ir suklijuoti.
Geriausias būdas – kalbėtis su vaikais ir tiesiog kažką daryti kartu: piešti, žaisti žaidimus, vedžioti šunį, pasigrumti, o kai vaikas pyksta, neatsakyti pykčiu. Suprantu, kad šiame skubos amžiuje pavargusiems tėvams tai tampa iššūkiu.
Interviu su dailininke, meno terapeute, knygų autore ir iliustruotoja Ieva Babilaite
Parengė Giedrė Pūrienė
Iliustracija: bodobe / pixabay.com
Daugiau apie I. Babilaitės vedamas kūrybines dirbtuves čia: bendrakeleiviai.lt
Projektas iš dalies finansuojamas Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo lėšomis, kurį administruoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija.
