Mes dažnai pykstamės, kaip nuplaukti nuo šios santykių seklumos?

0 (0)

Iliustracija: pexels.com

Ilgai dvejojau, bet nusprendžiau visgi pamėginti parašyti. Jaučiuosi truputį keistai rašydamas tokį laišką, tad atsiprašau, jeigu kažkas atrodys nekonkrečiai.

Santykius su dabartine savo mergina pradėjau prieš 2 metus, mes buvom pažįstami, geri draugai ar net meilužiai, visad suprasdavome vienas kitą ir palaikydavome, tačiau aš visada buvau antras. Vieną dieną nusprendžiau nebegalintis kentėti ir išėjau. Nuo tos dienos niekaip negalėjau atsikratyti minčių apie ją – daug laiko skyriau literatūrai apie santykius. Tačiau susisiekti su ja man neleido užsispyrimas ir baimė atrodyti neapsisprendusiu ir silpnu.

Po kurio laiko, pasinaudojęs proga, vėl pradėjau su ja bendrauti. Iš pradžių viskas klostėsi gana keistai, tačiau vos po poros susitikimų mes buvom artimesni nei prieš išsiskyrimą. Žinojau, kad tai yra blogai, nes ji vis dar turėjo vaikiną. Ramybės nedavė ir tų santykių ilgaamžiškumas. Tačiau net ir jausdamas, kad elgiuosi blogai – ėjau pirmyn. Mane prie jos traukė kažkokia nematoma, bet labai stipri jėga. Tačiau jai blaškytis tarp dviejų buvo per daug sunku, o taipogi tai trikdė ir mane.

Nusprendžiau imtis veiksmų ir po kelių barnių kupinų mėnesių – mes buvome kartu. Tai buvo santykiai kokių mes abu visad troškome ir viskas klostėsi puikiai. Tačiau pastebėjau, kad tapau labai priekabus. Mane slėgė (ir vis dar slegia) jos neištikimybė praeituose santykiuose – ko pasekoje tapau labai valdingas ir pavydus. Nors ir stengiausi su tuo kovoti – iš jos nesulaukiau palaikymo.

Visiškai netoleruoju to, kokia lengvabūdė kartais ji gali būti. Taip pat mane slegia ir tai, kad mes vis susipykstam, o kuo toliau – tuo tie barniai atrodo rimtesni ir grėsmingesni mūsų santykiams. Mes nebesistengiam išklausyti vienas kitą, o bandome įrodyti, kad kitas kažką daro negerai. O po kiekvieno barnio atrodo esam atitolę. Ji tampa pasyvesnė, mažiau domisi mūsų ateitimi ir rūpinasi tik savimi, pradedu galvoti, kad galbūt ji nebemato ateities kartu.

Nepadeda nei kasdieninės rutinos pakeitimas, nei išvykos… Tiesa, viską pagerina nuoširdūs pokalbiai, tačiau tai taip pat yra rizikinga – nes dažnai jie virsta barniais. Imu ir aš į santykius žiūrėti pro pirštus, bijau, kad viskas visada išaugs į barnį. O po visų tų barnių imu save kaltinti, kad nutraukiau jos santykius ir nesugebu būti geresniu vyru.

Ar būtų bent kokie nors veiksmai kurie padėtų nuplaukti nuo šios santykių seklumos?
Ačiū.  

Komentuoja psichologė Vaida Mačiulienė

Ačiū už laišką ir džiaugiuosi, kad ryžaisi kreiptis pagalbos, kas tikrai nėra lengva ir paprasta.

Foto: psichologė Vaida

Suprantu, kad dabartiniai santykiai Tave slegia, nuoširdūs pokalbiai dažnai pereina į barnius, kurie jūsų draugystę gramzdina vis giliau, ir giliau. Santykiuose vyraujant negatyviems jausmams ir mintims, išbūti juose tikrai nelengva.

Džiugu, kad neieškai kaltų tik kituose, o bandai iš esmės spręsti problemą. Kita vertus laiške jaučiasi ir daug savęs nuvertinimo: rašydamas atsiprašinėji, kad kažkas gali atrodyti nekonkrečiai; bijai atrodyti neapsisprendęs ir silpnas; siekdamas mylimos merginos dėmesio, jautiesi darydamas kažką blogo, nes ji turi kitą. Bet kitą turi ji, o ne tu. Man kyla klausimas, kur čia Tavo kaltė?

Pabaigoje mini, kad kartais jautiesi kaltas, dėl to, kad nutraukei ankstesnius draugės santykius ir dabar nesugebi būti geresniu. Bet Tu jų nenutraukei, juos nutraukė Tavo draugė. Negi būtum galėjęs nutraukti kažkieno santykius, jei jie būtų buvę tvirti ir nė vienas draugaujantis to nebūtų norėjęs? Nė neabejoju, kad to nebūtum galėjęs padaryti. Mes neesam tokie galingi, kad panorėję vienus žmones išskirtumėm, kitus suvestumėm, tai yra kiekvieno žmogaus pasirinkimas. Šiuo atveju pati mergina pasirinko likti su tavimi, tai jos sprendimas, ne tavo.

Sakai, kad nesugebi būti geresniu vyru? O kas Tau yra geras vyras? Kokiomis savybės jis pasižymi? Kokių savybių ar veiksmų Tau trūksta iki to „gero vyro“? O kokių „gero vyro“ savybių Tu turi? Atsakyk pats sau į šiuos klausimus. Esu įsitikinusi, kad tikrai turi kažką gero ir tikrai yra kur tobulėti, kaip ir mums visiems. O absoliučiai „geras“ ar „blogas“ žmogus neegzistuoja, tu visada gali būti geresnis, bet ir blogesnių pilna. Svarbu pamilti save tokį koks esi, o jei jauti, kad kažką galėtum daryti geriau, tai imk ir pabandyk. Netikiu, kad tam reikia kažkokių ypatingų gebėjimų.

Akivaizdu, kad Jus abu slegia kažkokios nuoskaudos, Tu vis dar negali atleisti, pyksti ant savo merginos dėl jos neištikimybės praeituose santykiuose. Iš tiesų, atleisti nėra lengva ir be to, atleidimas yra ne įvykis, o procesas, kuris gali užtrukti. Pirmiausia svarbu išsiaiškinti, kas būtent Tave slegia. Gal jauti baimę, kad mergina ir ateityje Tave apgaus? Gal vis dar pyksti, kad ji per ilgai delsė pasirinkdama Tave? O gal dar kas nors? Patyrinėk savo jausmus ir pabandyk suprasti, kas būtent Tave slegia.

Paminėtas valdingumas ir pavydas taipogi patvirtina tavo paties nepasitikėjimą savimi. Pernelyg vadovaudamas tikriausiai bandai kompensuoti savo menkavertiškumo jausmą, pavydi, nes gali būti, kad pats savimi nepasitiki. Pasikartosiu, pamilk save, atrask stipriąsias savo puses, prisimink, kuo esi geras, bet taip pat pripažink ir savo silpnybes. Stiprinti savivertę nėra taip paprasta, tai ilgas kelias, tačiau svarbu juo eiti, norint turėti gražesnius santykius ir apskritai jaustis laimingam. Tam gali padėti biblioterapija, psichoterapija ar kitos savianalizės praktikos.

Kartais kitų vertinimas, pasipiktinimas kitais pasako kai ką apie mus pačius. Užsiminei, kad netoleruoji savo merginos lengvabūdiškumo, spėju, kad Tave ši savybė labai erzina. Ką tai galėtų pasakyti apie Tave? Pasak analitinės psichologijos pradininko K. G. Jungo, kai žmogus kažko labai nemėgsta kitame, gali būti, kad to paties jis nemėgsta ir savyje, tik negali pripažinti turįs tokią silpnybę arba, priešingai, gali būti, kad jam kaip tik to labai trūksta. Taigi pamastyk, ar pats neesi lengvabūdis ir pasąmoningai to nekenti savyje? Arba atvirkščiai, gal Tau labai trūksta lengvabūdiškumo, kuris kartais gyvenime praverčia? Atsakęs į šiuos klausimus, galbūt suprasi, kodėl taip užkliūna ši tavo merginos silpnybė.

Kaip ir daugelyje porų, taip ir jūsiškėje neišvengiami pykčiai bei konfliktai. Tai kasdienio gyvenimo dalis. Svarbu atrasti būdą paversti juos konstruktyviais. Normalu, kad draugystės pradžioje vyravo aistra, nebuvo buities problemų, abu buvot įsimylėję ir matėt vienas kitame tik teigiamus dalykus, neigiamus praleidot pro akis, todėl ir pykotis mažiau. Tačiau įsimylėjimas ir aistra nėra amžini, vėliau santykius tenka puoselėti. Vien įrodinėjimas, ką kitas padarė blogai, tikrai problemų neišsprendžia, tai tik parodo, kad abu turite nuoskaudų. Nuryti pyktį ir nepasitenkinimą taip pat negerai, tai būtų tas pats, kas sušluoti šiukšles po kilimu ir apsimesti, kad visur švaru, o po to kaskart už jų kliuvinėti. Išsakyti kylančius jausmus svarbu, tačiau tai galima padaryti nekaltinant kito, o tiesiog pasidalinant kaip jautiesi, koks konkretus elgesys tau nepatinka ir pabaigai būtina išsakyti lūkesčius, ko tikiesi ateityje (pvz., „Mane siutina, kai tu neįspėjusi užsibūni vakarėlyje. Būtų gerai, kad kitą kartą praneštum, kai planuosi grįžti vėliau“ ar pan.). Toks jausmų išsakymas yra nepuolantis ir nekurstantis didesnio konflikto. Kitas svarbus produktyvaus bendravimo elementas yra klausymasis, girdėjimas, ką sako kitas. Kartais žmonės ginčijasi, nesiklausydami vienas kito, o pasirodo, kad jų nuomonės iš dalies sutampa, tik jie kalba skirtingais žodžiais.

Suprantu, kad santykiai yra sudėtingas procesas ir čia nėra vieno recepto, kuris išspręstų visus sunkumus. Kartais tenka pasitelkti ir specialistų pagalbą, svarbiausia, kad to norėtų abu partneriai. Biblioterapijai labai rekomenduoju abiems paskaityti J. M. Gotmano knygą „7 darnios santuokos taisyklės“ ir ne tik paskaityti, bet atlikti visas ten siūlomas užduotis.

Pabaigai palinkėsiu daugiau pasitikėjimo savimi ir savo mergina!

Psichologė Vaida Mačiulienė | VšĮ Psichologinės gerovės centras 
Tel. nr. 8-678 27 636, el. p. psgerove@gmail.com