Migdolas

0

Aukštas, išlakus, ištiesęs tvirtas šakas į dangų, darže karaliavo migdolo medis.

Jis jautėsi laimingas, kai dailios margaspalvės papūgėlės ir elegantiškos, grakščios čižylos sutūpdavo ant jo šakų; jis džiaugsmingai sutikdavo dagilius, lakštingalas ir kitus sparnuočius giesmininkus.

Bet štai sykį ant migdolo šakos atskrido kukutis. Paukštis priglaudė ausį prie medžio kamieno ir išgirdo po žieve knibždančių ėdrių lervų gausybę. Įkišo ilgą tiesų snapą į migdolo plyšį, pradėjo traukti iš ten lervas ir jas ryti. Migdolas sunerimo. Tas menkas, liesas paukštis, naršęs po jo kamieną ir gadinęs tobulą medžio grožį, buvo tiesiog nepakenčiamas.

Paukščiui prisiartinus, išdidusis migdolas purtėsi iš visų jėgų, kad nubaidytų įsibrovėlį. Ir vieną dieną kukutis prie medžio negrįžo.

Nuo tada mažytės lervos ramiai sau augo ir įsiviešpatavo visame medžio kamiene.

Tereikėjo vieną vakarą pūstelėti vėjui, kad išdidusis migdolas nuvirstų.

Jei kas nors „karšia tau kailį“, rodydamas tavo trūkumus ir silpnybes, nesupyk. Padėkok jam.

(Bruno Ferrero. 365 trumpi pasakojimai sielai. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2011, 300-301p.)

Dalintis:

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here