Minčių kūnai – jausmų kiekiai

0

skaitytoju-laiskaiKas mes esame? Nuo mažens mus tėvai moko, kad suprastume savo kūną. Pirmiausia pamatome rankas ir tik po to pradedame gyvenimišką pažintį su savimi. Mokykloje sužinome apie savo vidinį kūną, kurio negalime pamatyti savo akimis. Religijos mus moko pažinti savo sielas, gyvenimas parodo mums mūsų charakterius, o mes patys galime pažinti savyje tai, ko niekas niekad nemokė. Ar tai galima pavadinti asmenybe, vidiniu “aš”, sielos veidrodžiu? Tiesa pasakius, nežinau. Iki šiol neradau tinkamo žodžio apibūdinti mūsų jausmų, minčių ir veiksmų deriniui. Visi žino kokie gali būti ir yra mūsų jausmai. Bet jei nors vienas pabandytų surašyti visus juos ant lapo, net ir tuos, kurie pavadinimo dar neturi, jų būtų nedaug. Tačiau įsigilinus į pačių jausmų prasmę, jie tampa tarsi atskiri, iš pirmo žvilgsnio, mažyčiai kūnai, kuriuose slypi begaliniai toliai.

Kaip pavyzdį pabandysiu apibūdinti jausmą, kurio pavadinimą kiekvienas žino puikiai – džiaugsmą. Taigi, kas tas džiaugsmas? Pirmiausia turbūt įsivaizduojate šypseną, tada bandote įsivaizduoti tos šypsenos priežastį. Galbūt bandote įsivaizduoti juoką. Bet tikriausiai niekada nebandėte įsivaizduoti džiaugsmo, kaip kūno ar kiekio. Mano suvokimas leidžia džiaugsmą įsivaizduoti, kaip branduolinį sprogimą, kurio galia šluoja viską kelyje, kuriam negali būti ribų, kurio nesulaiko jokios užtvaros, kuris apgaubia tiek daug iš tiek mažai. Džiaugsmas netelpa mumyse.. Tačiau, kai jis “sprogsta”, jam tenka susidurti su mūsų kūnu, kuris, kaip bebūtų gaila, neleidžia jam išsiveržti, todėl mums atsiranda jausmas susipynęs su veiksmu, kurių negalime suvaldyti. Vieni šokinėja, kiti rėkia, treti bėga, ir taip mes išlaisvinam kūno suvaldytą vidinę džiaugsmo jėgą. Tačiau tai tik vienas jausmas. Dar yra mūsų mintys.

Ar kada nors kas nors pagalvoja, kaip atrodytų mūsų mintys, jei tai būtų galima iškelti į gyvenimą paverčiant realiu, gebamu paliesti kūnu? Koks tai vaizdas? Kadangi minčių yra begalo daug, nes jos kiekvieną sekundę sukasi mūsų galvose, norėčiau, kad realybėje, tai būtų – jūra. Ne bet kokia, o banguojanti žodžių jūra. Prie kurios girdėtųsi ne ošimas, o mintys. Visi žodžiai. Ar dabar galima įsivaizduoti kokia begalinė “jūra” yra mūsų galvose? Mes tikriausiai niekada taip ir nesuvoksim, iš kur pas mus tokios didžiulės erdvės, tokiuose, atrodo, nedideliuose kūnuose. Kartais pagalvoju ar žmonės geba suvokti, kad pasaulis, kuriame gyvename nėra toks paprastas kaip atrodo, jame yra tiek nepaaiškinamų dalykų, tiek nepaliesto, tiek nematyto… O čia dar ir mes su tokiomis vidinėmis erdvėmis.

Vienas mano pastebėjimas leido suprasti, kodėl kiti žmonės savo gyvenimus uždaro tarsi į mažučius narvelius, neleisdami sau pajusti laisvės pažinti save ir pasaulį. Pagrindinė tokių veiksmų priežastis tikriausiai yra mūsų įsitikinimai, jog mes turime atitikti visuomenės nustatytas ribas, kas ir uždaro mus į tam tikrus rėmus. Žmonės nuolatos yra sukaustyti minčių, kurios sukasi apie aplinkinių nuomonę. “Ką pagalvos kiti? Ką pasakys draugai, artimieji, bendradarbiai ar bendramoksliai? Kaip aš atrodysiu?” yra pagrindiniai besisukantys klausimai žmonių mintyse, kurie ir stabdo judėjimą savęs išlaisvinimo link.

Stebint žmones užsienio šalyse galima pamatyti, kad asmenys gyvenantys svetur, tokio savęs ribojimo neturi. Kiekvienas gyvena sau, nepaisydami ką apie juos pagalvos kiti. Galbūt taip yra dėl plačių pažiūrų, galbūt dėl to, jog kitų gyvenimai jiems tiesiog yra nesvarbūs. Ir dėl šių priežasčių jie gali gyventi nevaržomai. Daug kartų teko girdėti žmones sakant: “Pradėk nuo savęs”, bet kiek žmonių realiai vadovaujasi tuo? Tikriausiai keletas iš labai daug. Vis bandau suprasti kodėl žmonės baiminasi vieni kitų ir kodėl jiems tokia svarbi aplinkinių nuomonė. Juk visi esam žmonės, kiekvienas mūsų turi savo gyvenimo standartus, savo ribas, pomėgius, tai kodėl gi jų neišlaisvinus? Mes negalime, ir iš tikrųjų net neturime teisės kritikuoti kito žmogaus pasirinkimo, kadangi nemąstome visi vienodai. Jei gebėtume kiekvienas žiūrėti savęs, daugiau laiko liktų pačių gyvenimams kurti. Galėtume išlaisvinti savo norus, leisti galimybėms virsti tikrove ir galų gale po trupinėlį įneštume daugiau laisvės kiekvieno mūsų gyvenimui plėstis. Ar to imtis trūksta drąsos?

Neringa Mickevičiūtė

Dalintis:

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here