Mintyse vis švysteli buvusių santykių šešėliai – kaip juos palikti praeityje?

5
Young couple outside in winter --- Image by © Matthias Ritzmann/Corbis
Foto © Matthias Ritzmann/Corbis

Klausimas: Sveiki, kreipiuosi su klausimu, kuris mane kamuoja jau ilgai… Per ilgai… Esu 23 metų mergina, dirbu, studijuoju mėgstamą dalyką, turiu vaikiną, kurį myliu, kartu esame nepilnus du metus, atrodo viskas gerai, bet…

Prieš tris metus baigėsi mano pirmoji meilė, pirmoji draugystė ir pirmas atsisveikinimas su dar vis mylimu žmogumi… Mūsų draugystė visada buvo labai įtempta, jis labai pavydus ir dar labiau principingas žmogus, ištisai kildavo ginčai, jei tik vos koks kitas vaikinas į mane pažiūrėdavo ar telefone adresų knygelėje numerius rasdavo, nors vieną vaikino vardą, nesvarbu, kad tai tebuvo klasiokai, su kuriais nebendravau, dėl kiekvieno turėdavau pasiaiškinti, kas, kaip ir kodėl, galima sakyti tik vienas draugystės mėnuo buvo „normalus“, visi likę vien principai, ginčai, ašaros, nervai ir t.t. Galų gale prasidėjo tyla, nei pora, nei draugai, todėl čia nusprendžiau žengti galutinį žingsnį ir visam tam padėti tašką… Ir tai padariau, nes nesijaučiau mylima, laiminga, supratau, kad tai ne mano žmogus, tai buvo tarsi miražas, kuris greitai išnyko vos tik ašaros praplovė akis, bet dar stengiausi, tikiu, kad geri santykiai yra kuriami, tačiau tam reikia abipusio noro, o to tiesiog nebuvo…

Praėjo keli mėnesiai, atsigavau, buvo nelengva, nes buvau prie jo prisirišusi kaip prie žmogaus, jis buvo pirmasis mano gyvenime toks artimas žmogus… Ypač skaudu buvo, kai prasilenkiau gatve praėjus porai mėnesiu nuo išsiskyrimo ir jis tikrai mane matė, tačiau apsimetė lyg kad būčiau permatoma, skaudu, nes tai buvo žmogus, kuris man buvo labai svarbi gyvenimo dalis, o štai dabar praeina kaip eilinis praeivis gatvėje…

Ėjo laikas, aš atsigavau, sutikau nuostabų žmogų, kurį galiu drąsiai vadinti savo žmogumi, jį myliu, toks jausmas kad esame viena… Būna visko, bet čia yra abipusis noras tobulėti, mylėti… Štai jau ir tiek laiko kartu …:) Tik nejučia, prisiminiau datą, kuri artėja, pirmosios mano draugystės pradžios, pamačiau tiesiog skaičius gatvėje… Pradėjau galvoti apie praeitį, apie jį, aš vis nesuprantu, kodėl taip darau, nesakau, kad nuolat galvoju, labiau primena vietos, kur buvome kartu, o juk čia Vilnius, jų čia daug… Nesuprantu, kodėl man taip sunku paleisti praeitį, pati žinau, kad tai nebuvo mano žmogus, tai buvo brangus mano gyvenimo laikotarpis su gera pamoka, bet norėčiau ją ten ir palikti kartu su juo… Tik mintyse vis dar švysteli praeities šešėliai ir ieškau atsakymo, kodėl?…

Kaip man paleisti ir užmiršti, nes jaučiu, kad tos mintys man labiau trukdo džiaugtis dabartimi, gyvenimu, esamais santykiais, nes širdyje vis dar dūlo nuoskaudos iš praeities, kurias paliko kitas žmogus… Labai prašau Jūsų patarimo, ką man daryti, kaip paleisti praeitį, gal tiesiog išverkti ir išgyventi praeities nuoskaudas, nes gal dar ne viskas išverkta ir ne viskas išsakyta būtent tam žmogui…

Pagarbiai,
Agnė (vardas pakeistas)

Atsakymas:

Sveika, Agne,

skaitydama Tavo laišką galiu pajusti Tavo sumišimą tarp nuoskaudų buvusiam vaikinui, jaukių akimirkų ilgesio ir noro jaustis laisvai nuo praeities bei džiaugtis dabartimi. Turbūt kiekvienam iš mūsų išsiskyrimas su pirmuoju partneriu yra skausminga patirtis. Ypač tai suprantama tada, kaip Tu pasakoji, kai ir santykiai buvo ne iš paprastųjų – kupini nesusikalbėjimo, pykčio, nuoskaudų, bet kartu ir nenuilstančios vilties, jog dar įmanoma rasti kelią į santarvę.

Manau išties svarbus tas momentas, kai pasiryžai atsižvelgti į savo nelaimingumo jausmą santykiuose, pripažinti, jog su šiuo žmogumi nebematai ateities, ir išsiskirti. Tikiu, jog tam reikėjo drąsos. Tik štai be šio racionalaus įvertinimo, jog santykiuose trūksta abipusiškumo, yra ir kita išsiskyrimo dalis – žlugusios viltys, artimos draugystės nutrūkimas, galiausiai pamatymas, jog įdėtos jėgos neatsipirko. Visa tai yra netektys, su kuriomis susigyvename gedėdami, o tam prireikia laiko. Gedulas nėra malonus ar lengvas procesas, jame išgyvename pačius įvairiausius jausmus – liūdesį, pyktį, neviltį, pasimetimą, abejingumą, paaiškinimų paieškas, tačiau jie yra būtini tam, kad susitaikytume su pasikeitusiu gyvenimu ir galėtume toliau eiti savu keliu.

Atrodo kaltini save dėl to, kad kartais galvoji apie buvusį vaikiną, įvairios vietos ar datos primena jį. Noriu pasakyti, kad ne viskam mes turime valingą įtaką. Kai patiriame mums emociškai itin reikšmingus įvykius, labai ryškiai įsimename ir visą aplinką, kurioje tai įvyko – spalvas, garsus, kvapus, vaizdus, datas, laiką ir pan. Taip veikia mūsų smegenys, sukurdamos gana tvirtas jungtis tarp šių aplinkos detalių ir įvykio prisiminimo. Dėl to vėliau viena, rodos, nereikšminga detalė gali nevalingai iššaukti mūsų atmintyje ir visos situacijos prisiminimą. Svarbu ir tai, jog nėra skirtumo, kokį jausmą tuo metu išgyvename – džiaugsmą, nustebimą, pyktį, liūdesį ar baimę – pakanka paties emocinio išgyvenimo stiprumo. Žinoma, nesame pasmerkti būti savo smegenų jungčių valdomi – ilgainiui, jei įvykis nesikartoja, šios jungtys silpsta, tos pačios aplinkos detalės susisieja su naujais prisiminimais.

Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, nelinkėčiau Tau užmiršti savo pirmojo vaikino. Suprantu, kad gyventi su nuoskaudomis tikrai nėra lengva, ir labai žmogiška, kad kartais norisi verčiau tiesiog ištrinti šį žmogų iš savo praeities negu išgyventi liūdesį, temdantį dabartį, kaip Tu pasakoji. Šį norą ir jo įgyvendinimo pasekmes itin jautriai bei taikliai vaizduoja 2004 metų filmas „Jausmų galia“ (angl. Eternal Sunshine of the Spotless Mind). Rekomenduoju Tau jį pažiūrėti, jei dar nesi mačiusi.

Nelinkiu Tau užmiršimo, nes kartu tai reikštų atsisakyti ir dalies savęs, savo prisiminimų, pasirinkimų, buvusiuose santykiuose išmoktų pamokų. Kas gali keistis, tai santykis su praeitimi, kaip dėl to jaučiamės. Jeigu savo atmintį palygintume su biblioteka, kurioje mūsų išgyvenimai yra knygos, tai atrodo, jog su Tavo buvusiu vaikinu susijusios knygos dabar pačios savarankiškai skraido ir daužo Tau per galvą. Ko galėtum pasiekti, tai įgauti laisvę rinktis, kada ir kurią knygą nori atsiversti bei paskaityti, o ties kuriuo puslapiu ją padėti atgal į lentyną. Tai nereikštų, jog pamiršai apie knygą – ji niekur nedingtų, tačiau tvarkos ir ramybės Tavo bibliotekoje atsirastų daugiau.

Suprantu, jog esminis Tavo klausimas yra, kaip to pasiekti. Turiu pripažinti, kad neturiu vieno galutinio atsakymo. Kaip ir kiekvieni mūsų santykiai su kitu žmogumi yra unikalūs, taip ir atsisveikinimo kelias savitas. Matau, jog laiško pabaigoje užsimeni apie vieną iš būdų – tiesiog leisti sau išsiverkti tiek, kiek norisi. Tai išties gali padėti, ypač jei ašaroms negalėjai skirti pakankamai laiko anksčiau. Kartais būna naudinga ir raštu išreikšti visus jausmus, susijusius su pasibaigusiais santykiais. Galėtum pasinaudoti šiame straipsnyje aprašyta atleidimo laiško struktūra. Tikiu, jog leidusi sau įsiklausyti į tai, ko Tau dabar labiausiai norisi, gali atrasti ir daugiau savų kelių į atsisveikinimą.

Pabaigai pasidalinsiu su Tavimi ištrauka iš Viktoro E. Franklio knygos „Žmogus ieško prasmės“ apie skaudžių išgyvenimų vertę:

Žinoma, prabėgusio laiko neįmanoma sugrąžinti; tačiau tai, kas įvyko, tampa neliečiama ir nepanaikinama. Taigi srūvantis laikas – ne tik plėšikas, bet ir globėjas! Pasaulėžiūra, paisanti ir žmogiškosios būties laikinumo, anaiptol neprivalo būti pesimistinė. Šią aplinkybę galime nusakyti tokia alegorija: pesimistas panašus į žmogų, stovintį priešais sieninį kalendorių ir baimingai, liūdnai stebintį, kaip vis plonėja kalendorius, nuo kurio jis kasdien nuplėšia po lapelį; o žmogus, suvokiantis pasaulį taip, kaip aukščiau kalbėjome, primena tą, kuris nuplėšia lapelį, kitoje pusėje užrašo dienoraštines pastabas, paskui kruopščiai deda jį prie anksčiau nuplėštų ir su pasididžiavimu ir džiaugsmu apmąsto, kiek ten visko užrašyta, – kiek „užgyventa“ gyvenime. Na ir kas, kad šis žmogus pastebėjo senstąs. Ar jis turėtų – ar galėtų – pavydžiai žvelgti į kitų žmonių jaunystę, su širdgėla – į savąją? Priešingai, veikiausiai turėtų pagalvoti: ko galėčiau pavydėti jaunam žmogui, gal tų galimybių, kurios dar laukia jaunuolio, gal jo ateities? „Labai ačiū“,– pasvarstys jis, – „vietoj galimybių turiu tikrovę – savo praeities tikrovę; ne tik nuveiktų darbų, bet ir patirtos meilės, ir net iškęstos kančios tikrovę. O pastarąja didžiuojuosi labiausiai, nors kaip tik jos man mažiausiai verta pavydėti…“

Psichologė Jolanta Latakienė
www.krizesiveikimas.lt
latakiene.jolanta@gmail.com
+370 659 73549

Dalintis:

5 COMMENTS

  1. Nustebino merginos situacija, kuri puikiai sutampa su mano… amžius, gyvenam vieta, išgyvenimai, jausmai- tie patys… na bent dalis jų.
    Patiko brandus, ramus ir labai profesionalus psichologės atsakymas (mano labai subjektyve nuomone).
    Nors pabaigoje susidaro įspūdis, kad problemos sprendimas tai yra paguoda, jos užglaistymas, galvojimas, kad blogi ir skaudūs dalykai buvo verti brangaus laiko ir energijos…
    Bet tiesa, kad laikas padeda…

  2. Kodėl, mes žmonės, kartais taip bijome praeities? Pasiimk iš tos praeities tik tai, kas buvo geriausia.. Prisiminimai nėra blogai, juk tas žmogus buvo tau artimas – tau nebūtina jo ištrinti iš savo atminties, širdies. Jis buvo. Prisimink tas gražias akimirkas, o tai, kas buvo bloga – paleisk. Galbūt širdyje tau sunku, nes manai, kad jis tave “pamiršo” ar jog žinai, kad jis tavęs nepastebi, nors žinai, kad mato. Galbūt kaltini jį dėl to, kad Jums teko išsiskirti, kad praradote šansą būti kartu.
    Patarčiau atkreipti dėmesį į santykius su dabartiniu vaikinu, gal šiuo metu tarp Jūsų nesiklosto viskas sklandžiai, o gal juos lygini. Tai gali turėti įtakos.
    O kartais pagalvojai, kodėl tavyje yra tos nuoskaudos? Pabandyk išsiaiškinti tikrąją priežastį – gal ji nėra tokia bloga, kaip atrodo :)
    P.s. Paskaityk daug kartų savo laišką – manau jame taip pat yra tavo atsakymas. Sėkmės! :)

  3. Skaitant darėsi net šiek tiek nejauku… Pati būtent taip ar labai panašiai jaučiuos. Labai artimi ir pažįstami išgyvenimai. Taip pat žlugusi pirma meilė, neapsakomai sunkus atsisveikinimas, nauji santykiai. Nuo atsisveikinimo su pirma meilė praėjo jau beveik treji metai. Iš jų pusantrų metų esu su kitu, nuostabiu žmogum. Esu mylima, Myliu pati, esu laiminga. Bet ir aš labai labai dažnai prisimenu buvusį draugą. Kartais žiūriu senas nuotraukas, einu į tas vietas, kur buvom kartu. Labai smerkiau save už tai… Kol supratau, kad nereikią kovoti su vėjo malūnais. Ta meilė buvo pirmoji- tą jausmą išgyvenau pirmą kartą gyvenime. Normalu, kad jis įsirėžė atmintin ir į širdį taip stipriai, kaip tik galėjo. Žinoma gal man vis dar gaila, kad pirmoji meilė nebuvo ir vienintelė gyvenimo meilė. Dabar sakau sau, kad be tos skaudžios patirties pirmuose santykiuose, nebūtų dabartinių. Praeities klaidos leido suprasti kokio žmogaus man iš tikrųjų reika, kokie turėtų būti santykiai ir kaip jie kuriami. Tik per tą skausmą atėjo tikrųjų gyvenimo tiesų suvokimas. Manau, kad mano suvokimas yra naudingas ir šiai sutrikusiai merginai. Ir kuo daugiau laiko praeina, tuo praeities vaizdai labiau blunka…

  4. Ačiū už nuoširdų psichologės atsakymą, bei visų žmonių palaikymą kuriems nėra svetimi šie išgyvenimai… Kreipiausi pagalbos, nes laikas vis eina, šalia manęs jau kitas žmogus, o man vis dar skauda, dėl to jaučiuosi kalta prieš šalia esantį žmogų… Ko gero, sunkiau man paleisti praeitį nes esu uždara, sunkiai įsileidžiu žmonės į savo gyvenimą ir leidžiu jiems save pažinti, o jei žmogus išeina išsineša ir dalį manęs, mano ramybės… Pamenu mūsų paskutinį susitikimo vakarą, gražiai atsisveikinome, bet kai ėjau tolyn nuo jo buvo toks jausmas kad nebejaučiu žemės po kojomis,viduje kažkas dužo, nubėgau į vonią ir įsikibau į kriauklę, klykiau ir verkiau taip kad net nebuvo girdėti savo pačios balso, tokį skausmą jutau pirmą kart gyvenime… Su šiuo žmogumi mane sieja ne kiek geri prisiminimai, o kiek gyvenimo pamokos,deja, jos skausmingos. Ko gero reikės išmokti atleisti ir paleisti, ne tik jam, bet ir sau…

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here