Kas mus laiko “negyvuose” santykiuose? Kokios tos aplinkybės, kurios riša šiuos santykius? Dalinuosi apmąstymais. Prisijunkit…

Terapiniame darbe klientai dažnai prašo pagalbos padėti apsispręsti. Ir tai tikrai nėra paprasčiausias terapijos metu iškeliamas tikslas. Šiame straipsnyje pasidalinsiu mintimis apie pasirinkimus, kurie kyla esant abejotiniems santykiams. Jų metu klientai susiduria su sunkumu pasirinkti: išeiti ar likti?, tęsti santykius su antrąja puse ar skirtis? Šioje situacijoje svarbu atidžiai išnagrinėti abu pasirinkimo variantus bei jų galimus motyvus.

Gyvenimo aksioma laikau tai, kad kiekvienus santykius kažkas “klijuoja”. Tuomet kyla klausimas, kas yra tų santykių “klijai”?

Mano akimis, šiais santykių “klijais” gali būti motyvai, kurie kyla iš vidaus kitam žmogui – noras, troškimas, trauka, susidomėjimas. Esant tokiam ryšiui, neatsiranda vietos “mirusiems” santykiams, emociniam ar fiziniam smurtui. Šis žmogus lieka su savo antrąja puse, nes taip Jis nori! Tačiau ne visose porose galime stebėti tokį santykių paveikslą. Kartais abi puses laiko išorinės priežastys, kurios neturi vidinio impulso. Tuomet du žmones riša kartu kažkas kito, tačiau ne abipusis noras, troškimas, trauka ir t.t.

Taigi, kas yra tie išoriniai santykių impulsai? Kokius santykius jie lemia? Šis straipsnis apie tai.

Kalbu apie tuos santykius, kurie psichologine prasme yra “išsekę”. Galimai, šiuose santykiuose kadaise buvo jausmų, tačiau esamuoju metu juose nėra likusios vietos nei traukai, nei susidomėjimui, nei artumui. Vadinu tokius santykius “negyvais”. Aišku – tai tik metafora. Tai santykiai, kurie neturi perspektyvų, kurie yra įšaldyti savo augime, kurie nesuteikia džiaugsmo vienam arba abiems partneriams. Jose nėra galios, nes “Reikia” jau seniai nusveria “Noriu”.

Svarbu pabrėžti, kad kalba eina ne apie tuos santykius, kuriuose yra abipusis noras, potraukis, bendra santykių vizija ir pastangos, nors ir sudėtinga yra atrasti bendrą kalbą, suprasti vienam kitą, dėl ko dažnai pykstamasi vienas su kitu. “Konflikto” kriterijus šioje situacijoje tikrai nėra prioritetinis. Kuomet abi pusės pykstasi dėl to, kas jiems svarbu – tokiuose santykiuose įžvelgiu energijos. Šie žmonės dar “kabinasi” vienas į kitą, jie nori kažką keisti. Tokiuose santykiuose galima įžvelgti perspektyvą. Net tada, kuomet santykiuose trūksta pasitikėjimo, negalėčiau juos pavadinti “mirusiais”. “Mirę” santykiai dažnu atveju yra mažiau konfliktiški. Jeigu santykiuose įvyksta konfliktas – tai ir gyvenimo jame nesijaučia. Tačiau, kaip bebūtų paradoksalu, abi pusės toliau būna kartu.

Kaip atpažinti “mirusius” santykius? Išvardinsiu dažniausius tokių santykių požymius:

  • Abejingumas. Nenoras ką nors įrodinėti vienas kitam.
  • Vienatvės jausmas, esant kartu. Dažnu atveju pora gyvena vienas su kitu tarsi kaimynai, be emocinio artumo.
  • Paraleliniai gyvenimai. Kiekvienas partneris gyvena savo atskirą gyvenimą.
  • Nenoras nieko keisti santykiuose, nepaisant to, kad juose yra nepatenkinimo. Kalbu apie tą santykių stadiją, kuomet vienas iš partnerių nepajaučia santykių baigimo grėsmės. Dažnu atveju, išgirdus apie gręsiančias skyrybas, noras kažką keisti santykiuose gali būti trumpalaikis. Iki to laiko, kol pasijaus saugumas ir įsivels rutina.
  • Trūksta emocinio ryšio ir palaikymo iš partnerių.
  • Ateities planų gyventi kartu ar kurti šeimą stoka;
  • Trūksta lytinio potraukio vienas kitam.

Šiuos ir kitus “mirusių” santykių bruožus galima atrasti kitose psichologų publikacijose, kurie rašo šia tema. Mane patį labiau domina tai, kodėl žmonės tęsia gyventi tokiuose santykiuose?

                Taigi, kas sieja tuos santykius, kurie nesukelia džiaugsmo abejiems partneriams? Išvardinsiu svarbiausias priežastis:

  • Įprotis. Kuomet abi pusės ilgą laiką gyvena vienas su kitu, gerai pažįsta vienas kitą, o komfortas ir stabilumas jų yra stipriai vertinamas, skyrybos gali reikšti neišvengiamą būtinybę stipriai keisti gyvenimą ir įpročius. O gyvenimo pokytis reiškia išėjimą iš esamos komforto zonos, naujų santykių kūrimą, derinimąsi prie naujų aplinkybių ir pan.
  • Neišsipildę lūkesčiai ir iliuzijos. Nors tai gali atrodyti ir keista, tačiau kartais pora gyvena “mirusiuose” santykiuose todėl, kad jie yra susikūrę gražų santykių paveikslą dar iki pačių santykių, t.y. lūkesčius, kaip santykiuose viskas turėtų atrodyti gerai. Nors visi gražūs lūkesčiai jau seniai sužlugdyti nenumaldomos realybės, tačiau gaila išsiskirti su jais. Išsiskirti su iliuzijomis nėra paprasta. Nėra lengva išsiskirti su tuo, ko nėra, tačiau kas galėjo būti (meilė, prisirišimas, rūpestis, palaikymas, bendrumai ir t.t.). Tuomet atsiranda apgailestavimas: “Man nepasisekė tai, ko tikėjausi ir ko laukiau”, tuomet seka viltis: “Vis dėlto sugebėsiu tai įgyvendinti, tiesiog reikia labiau pasistengti!” ir baimė: “O kas, jeigu tai mano vienintelė galimybė ir kitos nebus?”. Visa tai trukdo susitikti su realybe ir neišvengiamu nusivylimu bei atsikratyti esamų iliuzijų.
  • Santykių scenarijus. Santykių scenarijų įvardinčiau kaip žmogaus gyvenimo planą, kuris yra sukurtas jam svarbių žmonių (tėvų, senelių, giminaičių ir pan.) dar vaikystėje. Remiantis kitų sukurtais scenarijais, žmogus buvimą “negyvuose” santykiuose mėgina pateisinti tokiais žodžiais: “Mūsų šeimoje niekas nesiskyrė”, “Gerai ten, kur mūsų nėra”, “Jeigu tuoktis, tai tik kartą ir visam gyvenimui”, “Tai mano kryžius, kurį turiu nešti iki gyvenimo pabaigos” ir t.t.
  • Santykių priešingas scenarijus. Tai santykių scenarijus, tik su priešingu sprendimu. Jį galėčiau įvardinti tokiu vaizdiniu: “Mano mamai ir močiutei nesigavo sukurti gražių santykių, o aš sugebėsiu!”. Tam, kad netektų susidurti su gąsdinančia realybe, žmogus pasirenka, kuris scenarijaus variantas jam atrodo saugesnis, neatsižvelgiant į pasikeitusią situaciją.
  • Jausmai. Kai kurie partnerių stiprūs jausmai gali lipdyti net labiausiai “mirusius” santykius:
    • Baimė yra vienas iš stipriausių jausmų. Baimė sustabdo, sukausto, trukdo judėti į priekį. Laikyti mus sušalusiuose santykiuose gali šios baimės: Kaip gyventi toliau? Kaip pradėti naują gyvenimą? Ar sugebėsiu? O jeigu man nepasiseks? Ar tai nepasikartos? Ar nesigailėsiu priėmęs sprendimą? Ką pasakys kiti žmonės? ir kt. Dar galėčiau išskirti partnerio negatyvių emocijų baimę: pykčio, agresijos, kaltinimo, keršto.
    • Kaltė kyla esant skolos jausmui kitai pusei. Norint išlaikyti antrąją pusę šalia savęs, partneris gali mėginti didinti kito kaltės jausmą aktyviai primenant savo atliktus darbus ir nuopelnus. Šios “agresyviojo” partnerio žinutės galėtų skambėti taip: “Jeigu ne tu…..”, “Tiek visko dėl tavęs…” ir t.t. Stiprus kaltės jausmas būna išgyvenamas partnerio, kuris turi rinktis tarp to, jam likti santykiuose ar skirtis.
  • Manipuliacija partneriu. Tokie žodžiai kaip “Aš negaliu gyventi be tavęs gyventi”, “Tu – mano gyvenimas, mano prasmė”, “Jeigu mane paliksi, aš ką nors sau pasidarysiu”, “Jeigu mane paliksi – kentėsi”. Tokie ir panašūs pranešimai gali antrąją pusę ilgesniam laikui sulaikyti “negyvuose” santykiuose. Tokiu elgesiu “agresyvusis” partneris mėgina permesti atsakomybę už savo gyvenimą bei pabrėžti jo svarbą savo antrajai pusei.
  • Idealus partneris. Dažnai tenka susidurti su neapibrėžta partnerio idealizacija, kuomet antra pusė pastebi tik privalumus jame. Pastebiu tiek “Nuostabių vyrų”, tiek “Šventų moterų” variantus. Partnerio įvaizdis tuo metu būna toks nepriekaištingas, kad net neįmanoma atsiplėšti nuo jo!
  • Mėginimas kompensuoti vaikystėje nepatenkintus poreikius. Kalbu apie priklausomus santykius, kuomet abu arba vienas iš partnerių mėgina santykiuose patenkinti tuos poreikius, kurie nebuvo patenkinti vaikystėje savo tėvų. Tarp šių poreikių vienas iš didžiausių reikalavimų tampa besąlygiškos meilės ir priėmimo poreikis. Dėl šių reikalavimų santykiuose labiau “suaugusiųjų” poreikiai netampa tokie svarbūs, kaip ankščiau išvadintieji, todėl “negyvi” santykiai tampa labai atsparūs skyryboms.

  Savarankiškai ištrūkti iš “negyvų” santykių yra sudėtinga.

Kartais paspirtimi priimti sprendimą gali tapti įvykstančios gyvenimo krizės. Jų metu gali iškilti egzistenciniai faktoriai, tokie kaip baimė pragyventi ne savo gyvenimą ir ne su tuo žmogumi. Ši baimė – neišvengiamas suaugusiųjų krizinių laikotarpių palydovas. Tačiau tik tuomet, kai santykis būna išjaučiamas savyje – gyvenimo ir santykių krizės gali tapti motyvuojančiu veiksniu. O kartais, deja, kol pradedame tai išjausti – jau nebelieka laiko.

Visose išvardintose aplinkybėse, kurios padeda išlaikyti “mirusius” santykius, galima pastebėti priklausomų santykių “pėdsakus”: stiprus emocinis susiliejimas, partnerių autonomijos ir santykių psichologinių ribų nebuvimas. Šios būsenos apsunkina galimybę savarankiškai ištrūkti iš esamų santykių ir išgyvenimų. Todėl geriausias sprendimas, mano akimis, būtų ne laukti sekančios santykių krizės, o ieškoti profesionalios pagalbos ir kartu su psichologu ar psichoterapeutu apsvarstyti visas teigiamas ir neigiamas pasirinkimų galimybes.

Parengė Erikas Siudikas | psichologine-pagalba.net
Iliustracija: Glenn Carstens-Peters
Pagal http://gestaltclub.com/articles/psihoterapia/8934-cto-nas-derzit-v-mertvyh-otnoseniah

loading...