Mokslininkai tiria mirties akimirką aplankančias mintis0 (0)
Atsakymo į klausimą, ar egzistuoja gyvenimas po mirties, žmonija ieško jau kelis tūkstančius metų. Autoritetingi britų mokslininkai pateikė naujų stebinančių atsakymų.
Kūno svorio praradimas, begalinės ramybės jausmas, akinanti ryški šviesa, nepaaiškinamas lengvumas, mistinių būtybių pasirodymas. Tokius ir panašius įspūdžius įtikinamai perteikia žmonės, pabuvoję ant slenksčio tarp šio ir pomirtinio pasaulio.
Šis fenomenas, į kurį mokslininkai iki šiol žiūrėjo gana kritiškai, žinomas jau kelis šimtmečius.
Medikas Samas Parnia iš Sautamptono universitetinės klinikos ir neuropsichiatras Peteris Fernwickas iš Londono psichiatrijos instituto apklausė 63 pacientus, kuriems po insulto buvo konstatuota klinikinė mirtis ir kurie išgyveno smegenų mirtį. Kad išgyvenimų prisiminimai neišblėstų, apklausa buvo atliekama pirmą savaitę po insulto.
Sutampantys išgyvenimai
Septyni smegenų mirtį patyrę asmenys papasakojo apie savo išgyvenimus, bet tik keturi pacientai išlaikė testą pagal griežtąją Grysono skalę, kuri naudojama įvertinti kraštutinei patirčiai. Visi tie žmonės pasakojo panašius dalykus, sakė, kad jų laiko pojūtis buvo pagreitėjęs. Jie atsidūrė prie įėjimo į visai kitą pasaulį, iš kurio nebėra kelio atgal.
Nors tiriamieji buvo praradę savo kūno pojūtį, visi jų pojūčiai atrodė sustiprėję. Tarp pacientų buvo vienas katalikas, praradęs savo tikėjimą, ir keli nebepraktikuojantys anglikonai. Tyrimų rezultatai buvo publikuoti moksliniame leidinyje „Resuscitation“.
Britų mokslininkai yra įsitikinę, kad jų tyrimas pateikia įrodymų, jog egzistuoja gyvenimas po mirties. Kai siela ir smegenys atsiskiria ir pasidaro nepriklausomi vienas nuo kito, tada neišvengiamai kyla klausimas, ar sąmonė po mirties gyvuoja toliau.
Taip pat kyla klausimas apie žmogaus dvasią. Jeigu smegenys veikia kaip dvasios tarpininkas, tai netrukus bus galima įrodyti, kad ji iš tikrųjų egzistuoja ir tada, kai smegenys būna seniai mirusios, mano Samas Parnia.
O britų vyskupai Geoffrey Rowenas ir Stephanas Sykesas yra linkę pritarti teiginiui, kad žmonės yra „tik iš mėsos pagaminti kompiuteriai“. Panašios skeptiškos nuomonės laikosi ir psichologas Christopheris Frenchas iš Londono universiteto. Remdamasis savo tyrimais, jis padarė išvadą, kad smegenys po mirties „nori tik supoetinti savo išgyvenimus“.
Šaltinis „Forschung und Wissen“
Parengė alfa.lt
Iliustracija: © Leben nach dem Tod / Gustave Doré / wikipedia.org
Baltai iki krikščionybės prievartinio primetimo puikiai sugyveno ir bendravo su mirusiųjų sielomis. Psichologija taip pat kilusi iš mokslo apie sielas. Šiuolaikiniai psichologai šį mokslą tiesiog suniokojo ir vadovaujasi iškreptomis psichologijos dogmomis. Pabandyk kitaip ir neteksi mokslinio laipsnio bei pareigų, taigi lovio, iš kurio maitiniesi mulkindamas visuomenę.
Bendraudamas su mirusiųjų sielomis galiu patvirtinti, kad protas ir visa gyvenimo informacija išsaugoma mirus kūnui. Nejaučiamas skausmas, temperatūra kiti kūnui reikšmingi pojūčiai. Tačiau išsaugomos emocijos, tokios kaip meilė, nuoskados, prisirišimas prie žmonių. Vėliau siela grynėja. Mintys darosi tikslesnės, jausmai subtilesni. Gyvenimo samprata tampa subtilesnė, su esminiais jo bruožais.
Mylėkite ne tik savo kūną, bet ir saugokite savo sielą būsimiems gyvenimams anūkų ar proanokių kūnuose.
įdomu, bendraujat su mirusiųjų sielomis, būtų tikrai įdomu išgirsti kokiu būdu?, budrumo būsenoje, miego metu, meditacijos metu, ar kitaip kaip, ir,-jei bendraujat su mirisiųjų sielomis, tai ar bendraujat su gyvųjų sielomis?
Gyvas žmogus – tai biologinis kūnas ir siela, įsikūnijanti gimimo momentu. Taigi klausimas apie bendravimą su gyvųjų sielomis keistas. Siela atsiskiria iš kūno mirštant. Ne kiekvienam mirtingajam duota aukštesniųjų jėgų galimybė bendrauti su mirusiųjų sielomis. Tam reikalinga tam tikras brandos lygis.
ačiū bent už tokį atsakymą. Taip, suprantu ir pritariu tam, ką Jūs dabar pasakėt, bet vis tik neatsakėt į klausimą, manau gan konkretų,-kokiu būdu, kokioj būsenoj Jūs bendraujat su mirusiųjų sielomis, nes vien tik teigti kažką darant, bet nieko konkrečiau besidomintiems apie tai nepasakant, nėra didu, nes mes bet kuris juk galim imti ir pasakyti, jog aš vat darau tą ir tą, kitas aš darau tą, ir pan., tiesiog jei jau sugebam, jei jau turim kokią tai duotybę kažką neeilinio daryti, jei esam pasiekę kažko, tai pakalbėkim ir konkrečiau apie tai, būtų tikrai garbinga, kilnu, bei intelektualu iš Jūsų pusės.