Mokslo šviesa

Mokytojo paklausė patarimo senas žmogus.
– Esu jau beveik septyniasdešimties metų, nugyvenau sunkų amželį. Nuo pat vaikystės sunkiai dirbau laukuose. Dabar mano vaikai aprūpinti, o manęs vis neapleidžia senas troškimas: studijuoti ir bandyti suprasti senas knygas. Tačiau bijau, kad man jau per vėlu.

– Amžius ne kliūtis mokytis mokytis, – atsakė šis. Net jeigu ir pavėlavai, tu dar spėsi užsidegti žvakę.

– Ką nori pasakyti? Ar šaipaisi iš manęs? – pasipiktino senukas.

– Kodėl aš, pats būdamas nebejaunas, turėčiau šaipytis iš gerbtino kito seno žmogaus noro? Aš prisiminiau, ką girdėjau kartą kalbant išminčių. Jis sakė:
„Jauno žmogaus mokymąsi galima palyginti su ryto saulės spinduliais, kurie pamažu išstumia nežinojimo sutemas. Kai pradeda mokytis subrendęs žmogus, jam šviečia skaisti vidurdienio saulė. O jei žmogus imasi studijuoti mokslo knygas savo gyvenimo saulėlydyje, jam šviečia žvakė. Jos šviesa nesiekia labai toli, tačiau to pakanka, kad nereikėtų klupinėti tamsoje.

(Norbert Lechleitner. Sielos sparnai. Vilnius: Vyturys. 2000, 151 p.)

Maždaug 50 proc. pokyčių, kuriuos laikome senėjimo padariniais, iš tikrųjų sukelia nykimas dėl neveiklumo (Drinkwater, 1988)

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.