Santa Claus checking his list --- Image by © Brownie Harris/Corbis
© Brownie Harris/Corbis

Mielas, Kalėdų Seneli,

Rašo Tau Viltė. Kaip žinai mano vardas reiškia „viltis [tikėjimas, kad išsipildys]“. Taigi, tikiu, kad mano laiškas Tave pasieks ir Tu išpildysi mano Norus. Paskutinį kartą rašiau Tau laišką būdama septynerių ir iki šiol esu išsaugojusi Tavo padovanotą lėlę…

Brangus, Kalėdų Seneli, žinau, kad Tu dabar labai užsiėmęs, kaip beveik visi žmonės, kuriuos pažįstu. Vieni ilgai dirba, norėdami užtikrinti sau saugią ateitį; kiti skiria daug laiko ir jėgų ateities planavimui, bandydami nuspėti visas rizikas, žmonių poelgius ir mintis; treti – užsiėmę praeities analizavimu, ieškojimu kaltų dėl jų nesėkmių. Aš ne išimtis. Aš dirbu tam, kad galėčiau ateity leisti sau gyventi taip, kaip noriu. Aš nuolat galvoju apie tai, ką apie mane galvoja kiti žmonės. Aš skęstu savo prisiminimuose apie buvusius santykius, apie patirtas nesėkmes darbe. Aš nuolat gyvenu kažkur tarp ateities ir praeities. O norėčiau išmokti gyventi „čia ir dabar“. Aš noriu gyventi šia diena, neatidedant gyvenimo rytojui. Nelaukiant kol mano gyvenimas prasidės, kai aš uždirbsiu milijoną, kai sulauksiu princo su raudonu Porsche, kol sulieknėsiu ir pan. Aš noriu nustoti vaikytis „laimės“, o noriu daugiau ją pastebėti kasdieniniuose dalykuose ir tuo mėgautis. Kiekvienu savo, nors ir nedideliu, pasiekimu; išgirstu geru žodžiu; pamatytu gražiu vaizdu; perskaityta išmintinga fraze ir daugeliu kitų dalykų, supančių mane kiekvieną dieną…

Žinai apie ką dar svajoju? Atrasti savo gyvenimo tempą. Keistokai skamba, ar ne? Žinai mėgstu daryti visus darbus greitai, nes kai gyveni „lėtai“, kažkaip atrodo, kad negyveni… O kai gyveni greitai, atrodo, kad esi įvykių, emocijų ir jausmų sūkuryje, bet nespėji tuo pasimėgauti. Taigi, labai norėčiau atrasti SAVO gyvenimo tempą, kuriame galėčiau daryti tai, kas man patinka ir prasminga, tuo pat metu mėgaudamasi šiuo gyvenimu kiekviena savo kūno ląstele.

Galvojau paprašyti, kad atsiųstum į mano gyvenimą daugiau draugų, bet persigalvojau. Noriu paprašyti, kad tiesiog neatimtum iš manęs nei vieno iš jų. Pirmą kartą rašant Tau laišką, susimąsčiau, kad nespėju su visais jų pabendrauti, išskyrus paspaudimą „Like“ ant jų nuotraukų ar parašytų minčių. Prašau tavęs tiesiog leisti nuoširdžiai būti su jais, tiek, kiek pajusčiau vidinę pilnatvę ir džiaugsmą tiesiog jaukiai arba pašėlusiai būnant kartu.

Štai atėjo eilė paprašyti Princo su raudonu Porsche. Juokauju. Man nereikia Porsche, ir net princo nereikia. Aš noriu gyventi su žmogumi, kuris mane nuoširdžiai mylėtų, priimtų mane tokią, kokia aš esu. Gerbtų. Palaikytų. O kartais „Pastumtų“ į priekį, kai abejočiau savimi. Nereikalautų būti iš manęs „Supermoterimi“. Leistų man kartais būti pavargusiai ir tuo metu atneštų puodelį arbatos. Leistų kartais būti silpnai ir išsiverkti ant jo peties. Leistų kartais būti stipriai ir nekonkuruotų su manimi. Priimtų mano pomėgius, nors kartais jie ir erzintų jį. Žinai, aš tiesiog noriu būti šalia paprasto žmogaus, su kuriuo jausčiausi saugi ir mylima. Mylima tiesiog už tai, kokia esu, o ne už tai ką pagaminau, ar ką pasiekiau…

Man patinka rašyti Norus. Galėčiau tęsti šitą sąrašą dar ilgai ir ilgai… Jaučiu, kad šitame Norų sąraše atsirastų vietos ir naujam ryškiam rankinukui, ir bilietams į mano mėgstamą koncertą, ir… Svarbu laiku sustoti ir pajusti savo gyvenimo tempą… Nejau, Kalėdų Seneli, net negavęs mano laiško, jau pradėjai pildyti man Norus.

Dėkui, Tau už Tavo gerumą! Dėkui, kad kasmet man atneši daug džiaugsmo ir dovanų.
Su Šventėm Tave!
Šiltai,
Viltė

Kamila Golod
Emocinės sveikatos konsultantė
www.GeruEmocijuNamai.lt

loading...