Moterys sėmėsi įkvėpimo neatidėlioti dalykų ir imtis pokyčių šiandien

Šeštadienį Vilniuje praūžė ketvirtoji pokyčių konferencija moterims „Išdrįsk pradėti“ su tema „Šiandien“ ir paraginimu pradėti žengti pirmuosius pokyčių žingsnius jų neatidedant rytojui. Žinomi psichologai, psichoterapeutai, lektoriai, koučingo specialistai dalinosi žiniomis, asmeninėmis patirtimis ir praktiniais patarimais, kaip drąsiau siekti savo svajonių, pagerinti santykius, sveikatą ar geriau realizuoti save. Pasidalintos istorijos kėlė šypseną, vertė pykti ant savęs ir viską permąstyti, kai kurios iš istorijų buvo labai jautrios ir konferencijos lankytojas privertė nubraukti ne vieną ašarą. Konferencijoje ypatingas dėmesys buvo skiriamas pokyčių pradžiai.

Viena iš konferencijos organizatorių, pokyčių trenerė, koučingo specialistė, kognityvinės elgesio terapijos praktikė Raminta Girdvainė konferenciją pradėjo nuo paraginimo suprasti atidėliojimo (prokrastinacijos) priežastis, naudą ir žalą: „Darbo, kurį atidėliojame, atlikimas dažniausiai užtrunka daug trumpiau negu kaupimasis jam. Dauguma žmonių nori pokyčių, bet kai reikia kažką dėl to daryti – viskas atrodo daug sudėtingiau“. Raminta pasakoja, kad „Išdrįsk pradėti“ iniciatyva ir buvo sukurta tam, kad paragintų, pastūmėtų moteris eiti ir kažką daryti.

Inovacijų laboratorijos „Future Leadership“ įkūrėja Justina Klyvienė kalbėjo apie tai, kad vienus gyvenime sustabdo maža nesėkmė, o kitų ryžto neįveikia net didžiausios ligos. Pasidalinusi savo ligos istorija pažymėjo, kad „pačioje pradžioje labai svarbu priimti galimybę rinktis. Kai gyvenime labai sunku, reikia išsikelti sau ne ilgalaikės perspektyvos tikslus, ne metinius, bet dienos ar savaitės“. Jos nuomone, norint eiti kiaurai ­­­­­– reikia rinktis pamatyti neįveikiamas kliūtis kaip kūrybines galimybes.

Psichoterapeutas, pokyčių konsultantas Andrius Kaluginas įvardino, kada geriausia imtis pokyčių: „Jeigu sau nepatinki daugiau negu keturias savaites, jau reikėtų imtis tam tikrų pokyčių. Visi mus ragina judėti į priekį, bet tai yra klaidingas stereotipas. Pagal pokyčių Dao, pokyčiai tai yra šokis. Mes galime judėti ratais kvadratais, grįžti atgal ar į priekį. Pokyčiai nėra tik judėjimas į priekį.“

Tuo tarpu Lietuvos dailininkė keramikė, televizijos laidų vedėja, dailininkė bei rašytoja Nomeda Marčėnaitė teigia, kad laimė ­­­­­– tai asmeninis pasirinkimas ir mes pačios nustojame sau leisti būti laimingomis. „Kai mes negalime pakeisti aplinkybių, mes turime pakeisti požiūrį į tas aplinkybes,“ ­­­­­– pataria Nomeda. Paprašyta įvardinti, kas jai yra laimė, ji net nedvejodama pasakė, kad laimė jai yra gyventi ir kvėpuoti.

Ketvirtojoje pokyčių konferencijoje buvo keturios erdvės, jose buvo galima išgirsti 14 ekspertinių pranešimų iš savo srities profesionalų, sudalyvauti 7 praktiniuose seminaruose, kurie palietė sveikatos, stabilumo, savirealizacijos, santykių temas, o erdvėje VEIK išbandyti 5 skirtingas veiklas (internetinio puslapio programavimo, testavimo, atminties lavinimo, socialinių tinklų įvaizdžio kūrimo, tapybos) pasisemti idėjų naujų hobių paieškai ar profesiniams pokyčiams. Šiemet taip pat atsirado nauja socialinių pokyčių erdvė, skirta atsakomybės ugdymui, kurioje dalyviai gvildeno švietimo, socialinės integracijos, žmogaus teisių bei kitus šiandien aktualius klausimus.

Didžiausio susidomėjimo šioje erdvėje sulaukė diskusija apie vaikų ugdymo įvairovę, kur diskutavo skirtingų šiuolaikinių ugdymo įstaigų pedagogai ir įkūrėjai, kurie dalijosi ne tik apie inovacijas, kurias puikiai pritaikė savo pedagoginėje veikloje, bet ir iššūkius su kuriais tenka kasdien susidurti. Pagrindinė mintis ir patarimas nuskambėjęs diskusijos pabaigoje, buvo tas, kad tėvai privalo įsitraukti ir dalyvauti vaiko ugdymo procese ir skirti kokybiško laiko kasdieniniam bendravimui. Taip pat išskirtinio dėmesio sulaukė ir diskusija apie tai, kaip atpažinti psichologinį smurtą, kur dalyvavimo Moterų krizių centro įkūrėja. N. Dirsienė, lyčių lygybės ir smurto prieš moteris programų vadovė, teisininkė ir lektorė R. Butkevičiūtė ir psichoterapeutas, knygų autorius, A. Kaluginas. Buvo išsamiai nagrinėjamos kasdieninės situacijos, kuomet moterys artimoje aplinkoje patiria psichologinį smurtą ir jį ignoruoja, bijodamos netekti finansinio pagrindo, vaikų ar bijo visuomenės nuomonės. Tad diskusijos dalyviai pateikė svarbios informacijos, kur galima būtų kreiptis ir ką reiktų daryti, ieškant profesionalios pagalbos. Klausytojų auditorija buvo be galo aktyvi, uždavinėdama klausimus ir užsitęsęs diskusijų laikas parodė, jog ši tema yra be galo aktuali ir svarbi, įvairaus amžiaus moterims, patiriančioms kasdieninį psichologinį smurtą ne tik artimoje aplinkoje, bet ir mobingą ar diskriminaciją dėl lyties darbe.

Socialinių pokyčių erdvėje netrūko ir pačių įvairiausių emocijų, kuomet vyko diskusija apie socialiai atsakingą verslą ir žmonių su negalia, tautinių mažumų bei imigrantų integracijos svarbą į darbo rinką. Diskusijos dalyvė Aistė Krušinskaitė, 5 metus judanti neįgaliojo vežimėlyje juokavo, kodėl darbdaviams apsimoka samdyti žmones su judėjimo negalia. Visų pirma, dėl to, kad jie negali staiga sprukti iš darbo vietos, vengdami gauti naują užduotį ir dažniausiai atrodo rimti ir susikaupę, nes sėdintis žmogus visada pasiruošęs rimtai dirbti. Restorano „Pirmas blynas“ įkūrėjas Tim Wan Wijk, dalinosi savo patirtimi ir paaiškino, kaip svarbu yra suteikti žmogui su negalia galimybę dirbti. Visų pirma vien dėl to, kad jis taip turi galimybę užsidirbti sau pajamų, kurios leidžia daugiau būti viešuose renginiuose, keliauti ir gyventi taip, kaip kiti žmonės. Tuo pačiu visuomenė, matydama dirbantį žmogų su negalia, gali sugriauti turėtus stereotipus ir tapti labiau empatiškais bei ugdyti savo toleranciją.

Netrūko ir ašarų, kuomet aktoriai M. P. E. Martynenko ir E. Latėnaitė dalijosi skaudžiais prisiminimais ir išgyvenimais, kai teko susitaikyti su artimųjų, kurie pakėlė ranką prieš save, netektimi. Jų nuoširdumas ir atvirumas nepaliko abejingų, tad auditorijoje ne viena moteris slapta braukė ašaras. Psichologė dr. V. Klimaitė, patarė nemeluoti sau ir tiksliai įsivardinti kas vyksta bei nepuoselėti tuščių iliuzijų, o artimo žmogaus savižudybės fakto nereiktų laikyti savo kalte. Universalaus vidinės ramybės recepto, tokiu atveju nėra, tačiau reiktų neprarasti budrumo ir nenuvertinti nei savo, nei kito žmogaus neigiamų jausmų, keliančių kančią.

Konferencijoje taip pat buvo galima pamatyti net kelis lietuvių moterų kurtus trumpametražius filmus „Šuns dienos“, „Motinos diena“ ir „Bufetas“ bei pasižvalgyti nuotraukų parodoje „Pasaulio lietuviai: Urugvajus ir Argentina“, kurioje pirmą kartą pristatomi XX a. viduryje į Pietų Ameriką išvykusių lietuvių portretai ir istorijos.

Parengė: Aistė Gelusevičiūtė ir Rasa Vilnienė

Share Button

You may also like...

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.