Mūsų aštrusis kampas yra tautybės: aš lietuvė, jis rusakalbis

1

21 Mar 2015 --- Connection, Team, Teamwork, Relationship, Hands, Cat's Cradle --- Image by © Rainer Berg/Westend61/Corbis

Klausimas: Rašau jums tikėdamasi protingų minčių ir įkvėpimo išsklaidyti nerimui, kuris kartas nuo karto aplanko mano širdį.

Mudu su vyru kartu esame bemaž 8 metus. Per juos patyrėme daug, teko tiek džiaugtis, tiek verkti, tiek kovoti kartu. Nepaisant visko, tobulėjame, mylime vienas kitą, o neseniai susilaukėme ir ilgai laukto vaikelio. Mūsų santykiai gražūs, šilti, bet kaip ir kiekvienoje šeimoje, taip ir mūsiškėje yra aštrių kampų, kuriuos nuglūdinti nėra taip lengva.

Mūsų aštrusis kampas yra tautybės ir su jomis susijusios tradicijos. Aš lietuvė, jis rusakalbis. Nežymiai, bet skiriasi mūsų išpažįstamos religijos (aš katalikė, jis stačiatikis). Tiek mano, tiek vyro tėvai gana stipriai tikintys bei taip pat stipriai palaikantys savo tautybių “šaknis”, tradicijas. Tam tikrais gyvenimo momentais jaučiamas net nacizmas.
Na, o mudu su vyru, visus buvimo kartu metus stengiamės derintis vienas prie kito, t. y. švenčiame dvejas Kalėdas, dvejas Vėlykas, draugiškai apsilankome tiek katalikiškoje bažnyčioje, tiek stačiatikių cerkvėje.

Stengiamės palaikyti taiką namuose šiuo klausimu, vis tik problemų iškyla. Ir nežinau, ar tai principai, ar vaikystės traumos, ar nesugebėjimas atsiriboti nuo savo tėvų.

Kadangi domiuosi psichologija, puikiai žinau, kad vaikai perima tėvų šeimų modelius, nesąmoningai atkartoja tėvų elgesį. Taip pat žinau, kad vaikai iš problematiškų šeimų, o ypač suaugę alkoholikų vaikai, sunkiai atsiskiria nuo savo tėvų, nuolat ieško pritarimo bei pasižymi perdėtu atsakomybės jausmu bei noru visiems įtikti. Labai gaila, bet tiek aš, tiek mano sutuoktinis negalime pasidžiaugti gražiais vaikystės prisiminimais ir nors mano vyras šiomis temomis šnekėti nėra linkęs, aš puikiai suvokiu, kad abu turime vienokių ar kitokių neišspręstų vidinių klausimų…

O dabar prie esmės. Greitai krikštysime savo kūdikį ir jaučiame spaudimą (tiesiogiai neparodo, bet nesu kvaila, kad nesuvokčiau) iš savo šeimų dėl bažnyčios ar cerkvės pasirinkimo. Dažniausiai šeimoje nugali mano nuomonė, tad ir šį kartą aš iš visų jėgų įtikinėjau, kad vaiką derėtų krikštyti katalikiškai, o vyras šį kartą nenori nusileisti ir įtikinėja krikštyti cerkvėje. Būčiau linkusi nusileisti ir šį kartą jaučiu, kad taip ir derėtų pasielgti. Vyras tikrai nuoširdžiai tikintis ir neabejoju, kad stengtųsi tinkamai auklėti. Šiuo bruožu galiu tik didžiuotis ir pasidžiaugti, bet slegia didelis nerimas. Ir apima jis mane ne pirmą kartą ir ne tik šioje situacijoje. O nerimauju aš dėl to, kad:

1. Mano mama vis šneka apie teisingą tikėjimą ir tai, kad susituokę bažnyčioje negalime krikštyti vaiko cerkvėje (bažnyčios taisyklės, kuriose nėra logikos ir kunigai šneka įvairiai).
2. Nusileidusi vyrui, jausiuosi nusileidusi prieš visą jo šeimą, tarytum jie būtų laimėję.
3. Apskritai jausiuosi pralaimėjusi.
4. Kartais ir pati jaučiu priešiškumą vyro tautybei.
5. Be viso to, dar noriu paminėti, kad labai sunkiai priimu vyro šeimą.

Ji gana problematiška, nors kiti žmonės laiko juos kone inteligentais. Vis tik aš žinau apie vyro vaikystės traumas, tėvo alkoholizmą, mamos perdėtą pamaldumą ir nežabotą nuolankumą betkurioje situacijoje. Nors bendraujame gražiai ir jaučiuosi jų mylima, giliai širdyje išgyvenu jiems stiprų atstumimą ir šleikštulį, nesugebu jų priimti tokių, kokie jie yra. Kas kartą užverdu, kuomet jie ima šnekėti apie politiką, religiją, vaikų auginimą, ar kitas opias temas. Nepriimu jų nuomonės, nenoriu su jais bendrauti. Dažnai savęs klausiu kodėl ir nerandu atsakymo. Turbūt jie man primena mano šeimą vaikystėje, kaskart sukelia chaotiškus jausmus ir išgyvenimus, kuriuos išgyvenau būdama maža mergaite. Turbūt mane erzina veidmainiškumo akivaizdoje tariamas Dievo vardas ir “tik jų” tiesos.
Esu išgyvenusi savo tėvo bei senelių alkoholizmą, kuris kadaise sukėlė be galo daug skausmo, gėdos ir sumišimo. Vaikystėje taip pat mačiau ir smurto, neteisybės. Labai skaudžius jausmus sukelia prisiminimai apie mamos tironiškumą ir griežtumą… Na bet pasakoti savo gyvenimo istorijos šįkart turbūt nėra laiko.
Trumpai tariant, kaip suvokti, ko noriu pati? Kur groja blaivus protas ir kur principai? Kur kalba vaikystės traumos?

Kaip jau minėjau, ketiname krikštyti kūdikį, o aš prieš šią gražią šventę jaučiu nerimą, nes nežinau dėl ko prieštarauju vyro norui. Dėl to, kad nuoširdžiai noriu auginti mažylį katalikiškai, ar dėl to, kad esu nusistačiusi prieš vyro šeimą?

Tai ne pirmas ir ne paskutinis klausimas mudviejų santuokoje. Žinau, kad kažkada ir vėl svarstysiu, ieškosiu atsakymų “kitose formose”. Tiesiog noriu suvokti, kodėl nesugebu savarankiškai ir be streso priimti sprendimų, kodėl taip bijau, kad pasielgus vienaip ar kitaip liksime nesuprasti tėvų? Kodėl siekiu viską nuspręsti pati ir nenoriu nusileisti? Kodėl taip manjakiškai siekiame jiems įtikti, kai galėtumėme ramiai gyventi savo gyvenimą ir savarankiškai be streso priiminėti sprendimus?

Atsakymas: Sprendimai, susiję su svarbiais gyvenimo įvykiais, dažnai verčia mus peržvelgti savo įsitikinimus, vertybes, suprasti poelgių priežastis, spręsti įsisenėjusias problemas, tuo pačiu, padėdami mums augti. Jūsų laukia svarbus šeimos įvykis, todėl ir sprendimas turėtų būti priimamas, visų pirma, atsižvelgiant būtent į Jūsų šeimą (t.y. Jus, Jūsų vyrą ir Jūsų vaikelį). Rodos, kalbėdama tik apie Jus abu sakote, jog jaučiate, kad šįkart turėtumėte nusileisti vyrui. Galime bandyti pažiūrėti, kodėl šįkart būtumėte linkusi nusileisti vyrui. Ar todėl, kad įprastai nugali Jūsų nuomonė, o šįkart vyras nepasiduoda – ar tai rodo, kad šis sprendimas jam yra svarbesnis nei buvę ankstesni? Ar manote, kad Jūsų vyras būtų atsakingesnis, auklėdamas vaiką, nes yra „nuoširdžiai tikintis“ (kalbėjote apie judviejų tėvų tikėjimą, toliau paminėjote vyro tikėjimą, tačiau taip ir neužsiminėte apie savąjį )?

Nerimo šaltiniais įvardijate nerimą dėl savo mamos spaudimo ir nenoro nusileisti (savo vyrui ar labiau jo tėvams?), priešiškumo vyro tėvams ar gal net vyro tautybei. Vertėtų pažvelgti į galimas noro įtikti tėvams ir su tuo susijusio nerimo priežastis. Minėjote tiek savo tiek vyro vaikystėje patirtas traumas. Dažnai vaikas, patirdamas bet kokią skriaudą iš tėvų, negali tiesiogiai išreikšti savo pykčio – tiek dėl (religinio) auklėjimo, tiek ir dėl baimės būti atstumtiems. Vaikas sužino, kad už pykčio išreiškimą tėvams bus nubaustas: tėvai gali supykti atgal, nebemylėti, atstumti ar net jį palikti – tai būtų tolygu mirčiai (taip galvoja vaikas). Patirdamas didelį nerimą vaikas nesąmoningai pasirenka nukreipti pyktį į save (“aš esu blogas, todėl manęs nemyli”), taip palikdamas sau viltį, kad jis gali tai ištaisyti – rasti išeitį kaip įtikti,kaip pelnyti meilę. Šis nesąmoningas įsitikinimas gali su mumis likti ir suaugusiojo amžiuje ( ieškome šilumos, kurios mums trūko vaikystėje, bandydami įtikti ir kitiems) tol, kol mes neįsisąmoninsime savo užslopinto pykčio tėvams. Minėjote, kad jaučiate atstumimą (ir pyktį) vyro tėvams, nes jie primena Jūsų pačios vaikystėje patirtus jausmus , visgi, atrodo, kad savo tėvams vis dar jaučiate tik didelę baimę neįtikti, likti nesuprastai. Jei iš šalies galėtume stebėti šeimą, kurioje tėvai elgiasi su vaiku taip, kaip buvo elgtąsi su Jumis vaikystėje, ką jaustumėte? Yra sunku priimti šiuos savo jausmus, tačiau jų įsisąmoninimas padėtų geriau suprasti save (jausmus, sprendimų priežastis) ir susitelkti jau į savo šeimos ateities kūrimą.

Kalbėdama apie savo ir vyro skirtumus (tautybės, religijos) vadinate juos “aštriais kampais”, įvardijate sunkumus, susijusius su jais. Šie skirtumai, žinoma, yra objektyvūs, tačiau verta nepamiršti, kad tie patys skirtumai tuo pačiu ir praturtina Jūsų santykius (įveikti iššūkiai daro juos stipresniais), suteikia Jūsų kasdienybei daugiau spalvų (švenčiate dvi šventes vietoje vienos ).Taip pat, būtent dėl šių skirtumų Jūsų ilgai lauktas vaikelis turės galimybę pasiimti iš skirtingų kultūrų platesnį, atviresnį požiūrį ir ateityje priims savo spredimus jau vadovaudamasis judviejų šeimos modelių, kuriame (linkiu) ir toliau matys pagarba ir tolerancija grįstus santykius.

Psichologė Radvilė Ramonaitė – Nagy
www.PsichologasInternetu.lt
FB: PsichologasInternetu.lt
El. p. radvilenagy@gmail.com

Foto © Rainer Berg/Corbis

Dalintis:

1 COMMENT

  1. Kur problema krikštyti cerkvėje, o auklėti katalikiškai? Skirtumai tik teologijos detalėse.

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here