Kiekvienas iš mūsų turime tam tikrų savybių ir polinkių, kurie mus smukdo, sargdina. Bandydami su tuo tvarkytis, galime pasirinkti dvi kryptis – arba kuo giliau paslėpti savo silpnąsias puses, pasirinkti jų nematyti, arba bandyti jas suprasti, atrasti jų naudą, ir, ugdant įgūdžius, kurių mums trūksta, keliauti visumos, vidurio, o ne kito kraštutinumo link.

Šiais laikais į sveikatą pagrinde žiūrima kaip į tam tikrų ligos simptomų nebuvimą. Jei sergame (psichologiškai ar fiziškai), pasireiškia tam tikri požymiai, kurie klasifikuojami į tam tikrus sindromus bei ligas. Sveikatos priežiūros tikslas – pašalinti šiuos simptomus, kad žmogus grįžtų į savotišką ramybės būseną. Be šio požiūrio privalumų, kurių čia neaptarinėsime, yra ir nemažai trūkumų. Vienas iš jų – žmogus vis grįžta į pradinį tašką, nesimoko iš ligos ir į ją žiūri tik kaip į nepageidaujamą trukdį. Nepaisant to, išgyventi savo skausmą atgraso paplitęs vien pozityvių išgyvenimų siekimas. Psichologiškai šis požiūris nėra teisingas, tuo įsitikinti galime pažvelgus į porą psichinių sutrikimų – depresiją ir maniją. Vienur, supaprastintai tariant, per daug džiaugsmo, kitur – liūdesio. Kyla klausimas – žmogaus gyvenimui labiau trukdo džiaugsmas ar liūdesys? Ir teisingas atsakymas čia būtų – abu, jei kažkuris vienas iš jų paima viršų ir užvaldo visą žmogaus asmenybę. Teisingas ir priešingas teiginys – abiejų žmogui reikia, džiaugsmo – kad turėtų vilties ir meilės gyvenimui, liūdesio – kad labiau vertintų tai, ką turi ir atsargiau rinktųsi savo gyvenimo kelią.

Taigi, negatyvūs jausmai, bet koks skausmas, sunkūs išgyvenimai yra slopinami ir medicinoje (siekiant grįžti į ramybės būseną), ir kultūroje (iškeliant pozityvias emocijas kaip siektiną tikslą). Bėda tame, kad jausmai ir emocijos mums yra tapę ne gyvenimo kelio ženklai, o jo tikslas. Siekiame gerai jaustis, įsivaizduodami, kad tada ir kalnus nuversime. Dažniausiai, su retomis psichinių ligų išimtimis, vyksta atvirkščiai – jaučiamės gerai, kada judame link sau prasmingo tikslo. Teigiamos emocijos mums pasako tiek, jog judame teisinga linkme, trumpai tariant, kad viskas gerai. Neigiamos – mus moko ir nurodo, ką galime padaryti kitaip, kad pajudėtume dar toliau. Nepriimdami jų, prarandame galimybę tobulėti.

Patirdami sunkumus, mes, tam tikra prasme, tampame ir jų žinovais, geriau juos suprantame ir jaučiame kituose žmonėse. Sava patirtis įneša tikrumo ir gyvybės, ko negalime pasisemti perskaitę psichologijos vadovėlį. Pavyzdžiui M. Buber‘is, žymus filosofas ir pedagogas, išgarsėjęs savo nepaprastai giliu ir jautriu požiūriu į žmonių santykius, ankstyvoje vaikystėje buvo paliktas savo motinos ir augo be jos. Neabejotinai jam visą gyvenimą trūko šio ryšio, bet jo nepriteklius suteikė didelį jautrumą tarpusavio santykiams bei atskleidė jų gilią prasmę, kuria jis savo darbais dalinosi ir su kitais. Tokių pavyzdžių yra apstu. Taigi tam tikri sąmoningai išgyventi ir išdirbti sunkumai ateityje gali tapti asmeniniu pasiekimu.

Kenčiame dažniausiai nuo to, jog tam tikra būsena mus užvaldo ir nebegalime adekvačiai reaguoti į besikeičiančias situacijas. Kad šios būsenos turi per daug valdžios mūsų asmenybei, nereiškia, jog jos yra vienareikšmiškai žalingos. Vieno žmogaus liga gali tapti kitam vaistu. Pavyzdžiui, vieni žmonės būna per daug nuolankūs, pataikauja ir nebrėžia ribų tarp savęs ir aplinkos. Dėl to jie kenčia, nes neišpildo savęs, yra išnaudojami bei kitiems skirtą pyktį nukreipia į save. Kiti būna pernelyg agresyvūs, turintys nemažai puikybės bei manymo, jog jų susidarytas vaizdas į pasaulį yra teisingiausias. Šių skirtingų žmonių tarpusavio darbas būna labai efektyvus, nes vienas gali pamokyti nuolankumo, o kitas – pastovėjimo už save ir ryžtingumo. Nuolankus žmogus nepasikeis drastiškai, jis išliks jautrus ir atidus kitiems, bet išmoks pamažu apginti ir save. Agresyvus – išliks ryžtingu, konkurencingu, tačiau reikalui esant gebės suprasti kitą, suvokti ribas tarp savo ir kaimynų pasaulių. Atradę tam tikrą balansą, šie žmonės savo ligą galės paversti savo stiprybe ir išskirtinumu, užuot šių savybių atsisakę ar nuslopinę. Gydymo metu jie įgauna kažką nauja, kas jiems padeda pasveikti, o ne praranda tai, kas jiems trukdė.

Šiais pamąstymais anaiptol nesiekiama paneigti gydimo naudos, kuris yra nukreiptas į tam tikrų stipriai akcentuotų būsenų slopinimą. Kartais situacija visiškai išsprūsta iš žmogaus galios ją suvaldyti ar pakreipti naudinga linkme. Kas svarbu – jog žmonės per ne lyg dažnai pabūgsta savo sunkumų ir jausmų. Mano, jog jausti skausmą, liūdesį, ilgesį, pyktį, nerimą ar beprasmybę yra nenormalu ir pasirenka nuo to kuo greičiau pabėgti vaistais, greitais malonumais ar psichotropinėmis medžiagomis. Visgi minėti jausmai taip pat yra gyvenimo dalis, kurią vertėtų išgirsti. Mažų mažiausiai, sunkūs jausmai mus moko to, jog lygi šiol kažką darėme ne taip, ko pasėkoje atsidūrėme tokioje situacijoje. Nesupratę, kodėl taip jaučiamės, rizikuojame užlipti ant to pačio grėblio antrą kartą. Nesijausdami visiškai laimingi, žmonės galvoja, jog kažką daro ne taip, jaučiasi nepilnaverčiai. Visgi laimė ir kančia yra du lygiaverčiai mūsų gyvenimo poliai ir siekdami tik vieno iš jų, matome pasaulį tik viena akimi. Suvokimas, jog žmogaus skausme slypi ir tam tikra išmintis bei prasmė, suteikia orumo ir vilties, jog dabartinis gyvenimo etapas nėra tik atsitiktinis, bereikšmis trukdis ir kurio išgyvenimas ir išėjimas iš jo, suteiks neįkainojamos patirties.

Psichologas Dominykas Šimkus | psichologokonsultacijos.wordpress.com

loading...