pagalba

Pokalbis su psichologe dr. Vėjūne Domanskaite Gota apie vyro savijautą neplanuoto nėštumo akivaizdoje, jausmų sumaištį ir galimas išeitis bei apgaulingus lūkesčius pasirinkus abortą.

Kokia vyro įtaka moteriai apsispręsti gimdyti ar nutraukti nėštumą? Kiek vyras lemia moters saugumo jausmą?

Saugumo jausmas ir sprendimas labai susiję. Juk moteris, gimus vaikui, dažnai lieka namie, vyras rūpinasi finansais, todėl moteriai svarbu, kad būtų kas pasirūpina. Sprendimui gimdyti svarbūs ir poros tarpusavio santykiai. Jeigu pora tarpusavyje gerai sutaria, jaučiasi saugūs vienas su kitu, tada yra ir noras gimdyti, kad ir kokios būtų aplinkybės ar nerimas dėl ko nors. O jei moteris viena priima sprendimą, dažnai, kaip matyti iš praktikos, patys santykiai būna labai įtempti, moteris nieko nesako, taigi ji iš tiesų jaučiasi viena, palikta (nors ir poroje), nepasitiki tuo žmogumi.

Ar galima sakyti, kad sprendimas nutraukti nėštumą yra pavojaus signalas porai? Ar tai galima laikyti ženklu, kad poroje trūksta harmonijos?

Tiesiogiai negalėčiau taip sieti. Būna įvairiausių aplinkybių netgi tokioje poroje, kur viskas yra gerai. Jei nėštumas neplanuotas, natūralu, kad kyla visokių jausmų ir vyrui, ir moteriai. Ypač jei tai ne antras ir ne trečias vaikas. Pirmiausia, žiūrint iš vyro pozicijos, natūralu, kad jam kyla klausimų, kaip seksis pasirūpinti, išlaikyti šeimą. Taip pat gali rūpėti, ką kiti pasakys. Arba gali iškilti jo paties gyvenimo istorija. Taigi tai nebūtinai santykio dalykas. Santykiai gali būti visai gražūs, bet žmogų apima sumaištis – staiga keičiasi planai, viską reikia perplanuoti. Kai kuriems žmonėms tai tikrai nelengva ir reikia nemažai laiko, kol jie persiorientuoja ir viską susidėlioja iš naujo. Tą žinią turi priimti, susigyventi su ja, nes tai nelygu sprendimui važiuoti ar nevažiuoti į kelionę. Šis sprendimas lieka visam gyvenimui. Ir tikrai natūralu, kad sužinojęs tai, kas neplanuota, nepuoli džiūgauti. Normalu, kad kyla visokių jausmų. Nuogąstavimų dėl finansų, saugumo, kaip seksis išlaikyti, aprūpinti vaikus kyla visiems. Todėl svarbu turėti laiko tam išsiskleisti, sustoti ir nedaryti skubotų sprendimų.  Nebėgti ir nepulti visko panaikinti. Nemanyti, kad štai, padarys abortą, ir viskas bus kaip buvę. Taip tikrai nebus. Neplanuotą nėštumą galima įvardyti kaip krizinę situaciją, o krizėje, kai užvaldo baimė, žmogaus matymas labai susiaurėja – jis nemato platesnių galimybių. Todėl ir svarbu sustoti, turėti galimybę su kuo nors pasikalbėti, nurimti (išskleisti, o kas gi mane iš tikrųjų neramina?), kad prasiplėstų matymo laukas – kad atsivertų ne 30 laipsnių, bet gal net visų 180 laipsnių matymo kampas.

Kaip minėjau, sprendimui pasidaryti abortą turi įtakos žemiški dalykai, bet tai visada ir vertybių klausimas. Visi turime vienokias ar kitokias vertybes, taigi turime ir supratimą apie gyvybę. Todėl šis sprendimas mus taip giliai paliečia. Iš kur ta kaltė? Iš suvokimo, kad kažkas įvyko ne taip, kaip turėtų būti. Ir nors kai kurie žmonės dalijasi, kad iš pradžių pajunta palengvėjimą, po ilgesnio laiko dauguma sako, kad gailisi nusprendę pasidaryti abortą.
O kaip tam vyrui, kuris galbūt neturėjo tinkamo pavyzdžio šeimoje ir aplinkoje? Kaip jam išdrįsti perlipti per savo skaudulius, baimę pasirodyti silpnam ir ieškoti pagalbos?

Tai tikrai nėra lengva. Bet jei žmogui sunku kalbėtis su kitu, svarbiausia, kad jis pats duotų sau laiko pabūti su ta naujiena – neskubėti tiek pačiam, tiek moters nespausti vienaip ar kitaip elgtis, o duoti laiko pasvarstyti, pabūti, pasinešioti tą žinią. Ir vis dėlto tokiu atveju labai vertėtų su kuo nors pasikalbėti. Galbūt su kitu vyru, kuriuo galiu pasitikėti, kuris jau turi šeimą, daugiau vaikų, ar gal tai šeima, kuri man patinka. Situacija nelengva, bet dabar yra priemonių, kur paprasčiau žengti pirmą žingsnį, užkalbinti laišku. Galima kreiptis ir į mūsų centrą. Mūsų internetinėje svetainėje (www.neplanuotasnestumas.lt) taip pat yra galimybė parašyti laišką ar susirasti panašią situaciją išgyvenusių vyrų, kurie mielai susitiktų, pasikalbėtų , nes kadaise patys dvejojo, buvo pasimetę ir dabar jaučia norą padrąsinti kitus. Kaip rodo tyrimai, vieniems labiau padeda pokalbis poroje, antriems su draugais, o tretiems – su specialistais. Mes visi labai skirtingi. Tai, kas padeda vieniems, kitiems gali visai nepadėti. Taigi svarbu ieškoti, neužsidaryti, suprasti, kad ne aš vienas tą patiriu, yra ir daugiau tą išgyvenančių žmonių. Galbūt net bendradarbis, – nors su juo niekada nelietėme tos temos, – užkalbintas pasakytų, kad ir jis panašiai jautėsi, kai laukėsi antro vaiko. Taigi kartais svarbu tiesiog kalbėtis, pasidalinti.

Ką patartumėte tam vyrui, kurio moteris nenori gimdyti, ir jis kenčia negalėdamas padaryti įtakos jos sprendimui? Kaip jam kalbėti su moterimi, kaip ją padrąsinti?

Moters noras nutraukti nėštumą – greičiausiai jos gyvenimo istorijos dalis. Matyt, ji jaučiasi nesaugiai, gal jaučia baimę būti bloga mama. Priežastys gali būti įvairios. Vyrą tokioje situacijoje kviesčiau kiek galima daugiau pačiam kalbėtis. Kartais vyrai, jausdami, kad mylimas žmogus išgyvena sumaištį, patys imasi iniciatyvos, ieško pagalbos, kreipiasi į mūsų centrą ar kitur. Tačiau, kad ir koks svarbus pasakymas, kad aš tave palaikau, aš noriu to vaiko, mes juo pasirūpinsime, jo nebūtinai užtenka. Kaip iš pradžių kalbėjome, saugumas, vyro palaikymas moteriai svarbus, bet moteris, nepaisant vyro palaikymo, vis tiek gali nesutikti, nes ji pati turi gyvenimo žaizdų, ir nėštumas jas iššaukia, prisiliečia prie jų. Taigi pačiai moteriai reikia su tuo susitikti, o vyras gali palaikyti ją ir padrąsinti ieškoti pagalbos. Pavyzdžiui, jei ji jaučia baimę, kad bus bloga, netinkama mama, jai svarbu būtų išgirti, kad visos moterys tą patiria ir kad ne veltui taip sutverta, jog mama tampama per devynis mėnesius, ne per savaitę. Yra laiko tam pasiruošti, susitikti ir paskui kartu su vaikeliu augti, mokytis.

Kaip manytumėt, ar abortą pasirinkusi pora pagrįstai raminasi mintimi, kad, kaip dažnai tikimasi, po visko toliau gyvens lyg nieko nebūtų nutikę?

Toks poros lūkestis tikrai nepagrįstas. Kaip ir kitose gyvenimo srityse: jeigu kas nors įvyksta, tai niekur nedingsta. Vieniems galbūt lengviau seksis su tuo tvarkytis, kitiems sunkiau, tačiau pasekmės vis tiek bus. Suprantama, kodėl žmonėms taip atrodo: pašalinsiu tai, kas nutiko, ir gyvensiu toliau kaip buvę. Bet gyventi kaip buvę neišeina. Pasaulyje atlikta daug tyrimų, rodančių, kad šis įvykis paveikia žmones. Kaltė, gėda, abipusis pyktis, kad nepalaikė, laiku nesustabdė, neatleidimas sau ir kitam veikia porą. Tačiau tuomet toks sprendimas atrodė teisingiausias. Ir po aborto porai svarbu kalbėtis, neužsisklęsti kiekvienam savyje, su savo skausmu.  Gali būti, kad  moteris labiau išgyvena, o vyras  atsitraukęs, nes moteris fiziškai patiria abortą, mama tampama iškart, o susivokimas, tapimas tėvu yra procesas, jam reikia laiko Taigi vyras gali būti šiek tiek labiau atsitraukęs, o tai gali dar labiau skaudinti, didinti atstumą poroje.

Nereti atvejai, kai  sprendimas nutraukti nėštumą priimamas kaip sąlyga išsaugoti santykius. Tačiau santykių tai nepagerina. Kaip tik dar labiau didina nutolimą ir skausmą. Jei žmonėms prieš tai buvo sunku kalbėtis, toks įvykis tik padidina atstumą. Ir viduje kylantis pyktis – sąmoningas ar mažiau sąmoningas – liečia visus su tuo susijusius žmones: save, partnerį, giminaičius, gydytojus. Paskui tas pyktis perauga į nepasitikėjimą poroje ar vėliau bendraujant su kitais vyrais, santykiai vis nutrūksta, atsiranda problemų ir intymiame gyvenime. Tokie dalykai nepraeina be pasekmių. Su tuo irgi reikia rasti laiko ir jėgų susitikti. Jei taip nutiko, kviesčiau ieškoti pagalbos, saugios erdvės susitikti su savo patirtimi. Pora, jei tik abu nori, tikrai gali atkurti santykius, bet reikia abiejų noro ir pastangų. Jei abu nori, ir šią žaizdą galima užsigydyti ir gyventi toliau. Krizinio nėštumo centre teikiama psichologinė pagalba ir po aborto.  Lietuvoje jau  ketvirtus metus vyksta Rachelės vynuogyno rekolekcijos, kur teikiama emocinė ir dvasinė pagalba po aborto ar persileidimo skausmą išgyvenantiems žmonėms, kur gali nurimti ir sau atleisti. Jose dalyvauja tikintys ir netikintys žmonės. Į šias rekolekcijas atvažiuoja ir vyrų – mažiau nei moterų, bet vis dėlto atvažiuoja. Atvažiavę patiria ilgai nešioto skausmo gydymą ar gijimo pradžią, nes žmonės net po daugelio metų nešiojasi viduje kaltę, neramybę, ir kartais net nesupranta, kad vienokios ar kitokios būsenos gyvenime gali būti susijusios su praradimu ar gal net ne vienu. Sovietiniais laikais nemažai žmonių tą darė, tai buvo suvokiama kaip normali praktika. Ir kas išdrįsta susitikti, atsisukti, tikrai randa ramybę ir susitaikymą.  Nors tai tikrai nelengvas procesas – per tokias savaitgalio rekolekcijas susitinki su savo žaizda, sukyla daug sunkių jausmų, bet kartu gali patirti išlaisvinimą.

O koks tėvo vaidmuo dukters moteriškumo išsiskleidimui?

Savęs, kaip moters, suvokimui vaikystėje tėtis labai svarbus, –  kiek jis, kaip tėtis, mato savo dukrą, kiek ja žavisi, džiaugiasi, priima. Manoma, kad tėvo vaidmuo svarbus tampa trečiaisiais-šeštaisiais gyvenimo metais. Iki tol tarp vaiko ir mamos vyrauja diadiniai santykiai, per kuriuos vaikas ima suvokti save kaip atskirą asmenį, atsiranda jo savastis. Vėliau tėčio svarba reiškiasi tuo, kad jis atspindi mergaitei, kas ji yra kaip moteris, per tai formuojasi savęs vaizdas, savigarba. Svarbu, kad tėtis gebėtų palaikyti ryšį su mergaite (pvz., pažaistų, išklausytų, ką nors kartu paveiktų). Per tokį kontaktą mergaitė susipažįsta ne tik su vyrišku-tėvišku pasauliu („tėtis visai kitoks nei mama“), bet taip pat išvysta save kaip moterį. Abiejų tėvų santykiai taip pat labai svarbūs.

Kalbino Dangė Vitkienė / Bernardinai.lt

VŠĮ „Krizinio nėštumo centras“ – teikia nemokamą socialinę, psichologinę, materialinę pagalbą visoje Lietuvoje
Pagalba neplanuoto, krizinio nėštumo metu, kenčiančioms po nėštumo nutraukimo, persileidimo ar kūdikio netekties.
Pagalba telefonu:  8 603 57912, 8 603 57726
El.paštu: neplanuotasnestumas@gmail.com
Daugiau informacijos: www.neplanuotasnestumas.lt
2015 m. Krizinio nėštumo centro vykdomus projektus parėmė  LR Sveikatos ministerija bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerija