Naujas žmogus0 (0)
„Pataisyti” žmogų mums per maža, mes turime jį perauklėti naujai, vadinasi, turime perauklėti taip, kad jis taptų ne tik nepavojingas arba nekenksmingas visuomenės narys, bet kad būtų aktyvus naujosios epochos veikėjas …
Pagrindiniu teisės pažeidėjų perauklėjimo metodu aš laikiau tą, kuris pagrįstas visišku praeities, o juo labiau buvusių nusikaltimų, ignoravimu. Vadovautis tuo metodu be jokių nukrypimų man pačiam buvo labai sunku, tarp kitų kliūčių teko nuveikti ir savo prigimtį. Visada knietėjo sužinoti, dėl ko berniuką atsiuntė į koloniją, ką jis buvo padaręs. Įprastinė pedagoginė logika tuo metu stengėsi pamėgdžioti medicinišką ir, padariusi išmintingą veido išraišką, aiškino: kad galėtum gydyti ligą, reikia ją pažinti. Ta logika mane kartais sugundydavo, o ypač mano kolegas ir liaudies švietimo skyrių.
Mažamečių komisija atsiųsdavo mums „bylas”, kuriose būdavo smulkiai aprašyta įvairios kvotos, akistatos ir kitoks kratinys, neva padedąs pažinti ligą.
Kolonijoje man pavyko palenkti į savo pusę visus pedagogus, ir jau 1922 metais aš paprašiau komisiją nesiųsti man jokių „bylų”. Mes kuo nuoširdžiausiai liovėmės domėjęsi kolonistų nusikaltimais praeityje ir elgėmės taip vykusiai, kad ir patys auklėtiniai netrukus juos pamiršdavo. Aš smarkiai džiaugiausi, matydamas, kad palaipsniui išnyko kolonijoje bet koks domėjimasis praeitimi, kad mūsų gyvenime amžinai užgeso šlykštaus, ligūsto ir mums priešingo gyvenimo atošvaistės. Čia tai mes pasiekėme tikro idealo; jau ir naujieji kolonistai nedrįsdavo pasakoti apie savo žygdarbius.
Ištrauka: A. Makarenka (1950). Pedagoginė poema. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla. 228-229 p.
Foto: Steve Shreve / Unsplash