Vesdama seminarus ir organizuodama darbą grupėse dažnai girdžiu “Aš ne grupės žmogus, man geriau dirbti vienam”. Daugelyje iš mūsų gyvena “Ne grupės žmogus”. Viena mūsų dalis, kuri nori laisvės, nori saviraiškos, nori būti unikali, nori eiti savais keliais, tenkinti savo poreikius. Net dirbdami trumpalaikėje mokymų grupėje galime susidurti su nemalonumais. Pavyzdžiui, socialinio dykinėjimo fenomenu, kuomet dirbdami grupėje žmonės stengiasi mažiau nei dirbdami po vieną.

Kuomet galvoju apie grupę, nejučia pagalvoju ir apie Lietuvos ypatumus. Lietuvai teko išbūti nelengvoje grupėje, Sovietų Sąjungoje, kur kolektyvizmas reiškė skausmingą priklausomybę ir savęs atsisakymą, savinaiką. Tokia šalies patirtis šaukte šaukia, kad grupės nėra gerai. Tik kažko trūksta.

Kai kurie iš mūsų patyrė sunkumus ir savo pirminėje grupėje. Šeimoje. Tokios patirtys skaudžios – išsiskyrę ar nuolat konfliktuojantys tėvai, tėvai kariaujantys su seneliais ar užkraunantys visą savo naštą vaikams. Šeima, kur nuolat susilaukė kritikos ar atstūmimo, kur niekas negirdėjo ir nematė. Kur buvo liepiama neliūdėti, nes liūdi tik kvailiai, nepykti, nes pykti negražu, nesidžiaugti, nes džiaugiasi tik durneliai. Tokia patirtis sako, kad grupėje nesulauksime paramos. Tokia patirtis sako, kad reikia slėptis. Tik kažko trūksta.

Kai kurie iš mūsų sulaukė sunkumų ir kitose grupėse. Mokykloje, kuomet klasiokai šaipėsi iš aprangos ar kalbėjimo būdo. Darbe, kuomet vadovas krauna darbus tiems, kurie veža, vienus myli, o kitų nekenčia, ir aiškiai parodo, kad už durų – daugybė tokių ir pakeisti galima. Kuomet kolegos slepia informaciją, ir tik rungtyniauja, kuris pasieks geresnių rezultatų. Ir kažko taip trūksta.

Grupėje gali būti sunku bendradarbiauti, gali būti sunku su grupės vadovu, gali būti sunku matyti kitų žmonių konfliktus, gali būti sunku pasakyti, ko norisi ar kas nepatinka. Ir kuomet patenkame į naują grupę – tos patirtys atgyja. Nejučia prisimename, kaip ten buvo ir sakome “grupė – ne man”, “santykiai ne man”, “man vienam geriau”.

Kiekviename iš mūsų gyvena ir “grupės žmogus”. Žmogus, kuriam gera būti grupėje, kur susilaukia palaikymo, kur priimamas su visais nepatogiais jausmais, kur gali dalintis, kur šilta. Kuriam trūksta grupės. Kuriam trūksta santykio. Dažnai tą žmogų reikia slėpti, nes nėra vilties, kad taip gali būti.

Tokios grupės, kur jis gali būti ir “ne grupės žmogumi”. Su savo saviraiškos noru, su savo nepatogiais jausmais, su savo asmeninio kelio paieškomis ir savo poreikiais. Tokios grupės, kur priims jį visą, ir “grupės žmogaus” dalį ir “ne grupės žmogaus” dalį. Tokios grupės, kurioje jis gali augti kaip individuali asmenybė ir kurti savo santykius su kitais žmonėmis. Nes grupė nėra monolitas, greičiau daugybė tarpusavio santykiais susijusių ląstelių. Ir gerai, nes monolitas subyra, o ląstelės kuria. Visiškai naują kūrinį. Dėl to vesdama seminarus mėgstu grupines užduotis. Dėl to vedu psichoterapinę “Savęs pažinimo grupę”.

Psichologė – psichoterapeutė Ieva Merkevičienė | grupiupsichoterapija.lt | facebook.com/grupineterapija

loading...