Klausimas: Esu vyresniųjų klasių moksleivė, taigi, dėl mokslų patiriu daug streso, tačiau visa esmė ne tame. Turiu brolį, kuris jau kelis metus gyvena atskirai su žmona. Jo santykiai su mano šeima yra labai įtempti. Ką ten įtempti. Jų net nėra. Su juo nekalbėjau jau dvejus metus, neapkabinau jo dvejus metus, nemačiau jo. Tas mane labai skaudina, nes jo nesveikai pasiilgau. Nežinau ką padariau blogai, jog jis nenori su manim kalbėti. Net kai buvau jį apsikabinusi, pasirodė, kad jam gėda. Tai pirmoji problema. Antroji problema yra tai, jog jau nuo šių metų vasario mėnesio sėdžiu gilioje duobėje, kurią vadinu savo gyvenimu. Patyriau vieno geriausių draugų išdavystę.

Plačiau apie tai, gavau iš jo tokius žodžius kurių nelinkėčiau niekam. “Man nesvarbu kaip tu jautiesi” , “Man nerūpi mūsų draugystė” , “Tu man nerūpi” . Tiesą pasakius, manyje sudužo viskas, ką turėjau teigiamo. Tie keli sakiniai mane tarsi nužudė. Norėjau nusižudyti. Rašiau dienoraštį, tačiau tai beveik nepadėjo. Kaip tik tuo metu klasėje buvo galimybė paskaityti savo dienoraštį “jei nori ir turi drąsos”. Nusprendžiau pabandyti. Labai jaudinausi, jog manęs nesupras. Perskaičiau savo depresiškas mintis bendraklasiams ir mokytojai. Visi liko be žodžių. Nežinojo ką pasakyti. Stovėjau ir drebėjau. Po to daugelis priėjo prie manęs ir apsikabino. Mokytoja net parašė asmeniškai ir pasiteiravo ar nenorėčiau nueiti pas psichologą. Lyg ir norėjau, tačiau bijojau vėl likti nesuprasta.

Papasakojau mamai apie tai, bet ji manęs nesuprato. Pasitaikė galimybė nueiti pas psichologę, kuri manęs taip pat nesuprato. Visi aplink manęs nesuprato. Tad pradėjau malšinti skausmą savaip. Pjausčiausi, trankiau rankas į metalinius vamzdžius, kad tik susižeisčiau. Tada atėjo vasara. Jau birželio pradžioje susipažinau su vaikinu, kuris man tikrai patiko ir krito į akį iš pat pirmo žvilgsnio. Tą naktį prakalbėjome apie 7 valandas, iki kol išsikrovė telefonas. Vėliau jis buvo pas mane atvažiavęs, pasiūlė draugauti ir panašiai. Aš, žinoma, sutikau, nes buvau apsvaigusi nuo jo gražių žodžių ir t. t. Viskas atrodė tobula, iki tol, kol vėl buvau įskaudinta ir sugniuždyta.

Mane apgavo ir paliko. Vis dar jo negaliu pamiršti. Atrodė žemė slysta iš po kojų, nebežinojau ką daryti. Verkiau tikrai daug. Prisipažinsiu, buvau tokioje neviltyje, kad būdama su pusbroliais ir pusseserėmis net privartojau alkoholio, nes norėjau užmiršti viską. Nepavyko. Visą rugpjūtį atbuvau ramiai ir nieko nedariau. O tada prasidėjo mokyklos gyvenimas…

Prisidėjo papildomas stresas, visos mintys apie savižudybę sugrįžo su kaupu, jaučiausi tokia suknistai vieniša ir nesuprasta, jog kiekvieną dieną kurdavau planus kaip užbaigti savo bereikšmį gyvenimėlį čia… Galvojau, jog per vasarą mano psichinė būklė pagerėjo, tačiau klydau.

Depresija jau sergu beveik visus metus. Ir nebematau prasmės toliau stengtis, siekti kažko. Manęs nebedomina veikla, kuri anksčiau patiko. Nieko nebenoriu. Net iš namų nenoriu kišti nosies. Nenoriu niekam pasipasakoti, nes nenoriu užkrauti savo problemų. Vienai pasidarė daug maloniau gulėti lovoje ir nieko nedaryti. Na, dažniausiai tai verkiu, dėl visų prisiminimų. Apie savo savižudybę esu net laišką parašiusi. Kaip viskas vyks, kas bus po to ir pan. Noriu mirti kiekvieną dieną, visus metus. Labai prašau, padėkit man vėl atrasti laimę savo gyvenime, nes aš jos jau neberandu ir nematau… Nebejaučiu nieko. Iš manęs atimtos visos jausmų dalelės. Atimtos ir suplėšytos.
Lauksiu jūsų atsakymo, Elena.

Komentuoja psichologė Palmira Diržienė

Sveika, Elena,
Ačiū už pasitikėjimą ir dalinimąsi savo išgyvenimais. Daug prisikaupė pas tave skausmo ir kančios. Stresas dėl mokslo, brolio atsiskyrimas, draugų išdavystės ir įskaudinimai. Jautiesi labai vieniša ir nesuprasta. Gaila, kad taip yra ir kenti viena.

Tu susidūrei su netektimis. Brolis sukūrė savo šeimą ir gyvena atskirai. Jis pasirinko atsiskyrimą nuo buvusios tėvų šeimos ir nebendravimą. Priežastis tokio pasirinkimo žino jis pats, gal ir tėvai. Tu nežinai kodėl taip vyksta ir tau labai skaudu ir sunku. Pagalvoti reikėtų ką galėtum padaryti dėl santykių su broliu pagerinimo, kas nuo tavęs priklauso. Gal galit susitikti ne namuose, parašyti žinutę, paskambinti ir t.t. Galima manyti, kad broliui sunku bendrauti su tėvais ir jis nenori su jais palaikyti santykių, tačiau tai galbūt nereiškia, kad jis nenori tavęs matyti ir susitikti. Manau, kad spėlioti neverta, nes kiekvienas žmogus galvoja skirtingai ir turi savo patirtas skriaudas, išgyvenimus ir remiantis patirtimi daro sprendimus.

Norisi pasidžiaugti, kad sunkią akimirką, po draugo išdavystės, tu radai būdą kaip ištverti skausmą, rašei dienoraštį, išdrįsai savo skausmu pasidalinti viešai klasėje. Prie tavęs priėjo klasiokai, jie apsikabino ir kaip sugebėjo, taip bandė tave suprasti ir paguosti. Kai pasidalinai skausmu, atsirado ir aplinkinių supratimas.

Rašai, kad nei mama, nei psichologė, nei aplinkiniai nesuprato kaip tau sunku. Vidinį sielos skausmą malšinai fiziniu skausmu. Niekur nepavyko tau rasti atjautos ir supratimo. Susidūrei su dar viena išdavyste.

Gyvenime ieškai supratimo, atramos, bet susiduri su skausmu. Esi labai jautrios sielos žmogutis, tiki žmonių nuoširdumu, tikrumu ir gerumu. Taip ir turėtų būti, bet pasaulyje yra visko, visokių žmonių, visokių požiūrių į tarpusavio santykius, yra blogio, kurį sunku priimti ir suprasti, jei esi atvira pasauliui savo gera širdimi. Gyvenime daugumai žmonių tenka susidurti su kritika, įžeidinėjimais, nenuoširdumu. Tačiau reikia gėrio žmonėms, reikia gerų darbų, tikrų jausmų, patikėk. Man labai skaudu ir sunku skaityti tavo skausmu persmelktą laišką, labai norėtųsi, kaip nors palengvinti tavo skausmą.

Mokyklos gyvenimas tau kelia papildomą stresą. Tačiau gyvenimas nepriklauso nuo pažymių, jie neatspindi tavo vidaus, tavo širdies grožio. Mokykis tiek, kiek leidžia sveikata, kiek gali. Perdėtai sureikšmintas požiūris į pažymius nėra gerai, kas dažnai pasitaiko mokyklose. Pabaigsi mokyklą taip kaip tu norėsi, kaip sugebėsi, gyvenimą teks pačiai nugyventi savo jėgomis, nekreipiant dėmesio ką kiti sako apie tave. Tavo problemos yra mūsų visų, jei daliniesi. Nebijok dalintis skausmu. Patikėk, tikrai atsiras šimtai žmonių išgyvenantys panašų vienatvės, išdavystės, netekties skausmą, kurie bus su tavimi po šios publikacijos, jei ne šalia tavęs, bet kartu savo širdimi su tavim, o tu su jais, kuriems skauda, kurie turi panašias žaizdas. Nepatyrę kančios – nesupras, neatjaus, gali stengtis dar labiau įskaudinti, pašiepti. Pasistenk kiek įmanoma, nekreipti dėmesio į gyvenime drabstomus purvus, nes tie kas skaudina ir žemina yra patys labai stipriai pažeisti ir nelaimingi. Tavo stiprybė – skaudi patirtis, skaudūs išgyvenimai, kurie išmokys pažinti, atskirti tikrus draugus nuo netikrų , nesumeluotus jausmus nuo melo. Esi labai jauna ir bandai pati viena būti savo kančioje. Nesustok ieškant pagalbos. Manau, kad pasidalindama savo gyvenimo sunkumais su aplinkiniais, tu labiau išgirsi save ir atrasi sprendimą, kaip eiti pirmyn. Mamai parodyk savo dienoraštį, savo laišką ir pasipasakok dar kartą apie skausmą. Ir būtinai kreipkis pagalbos pas gydytoją, pas kitą psichologą. Kad ir kaip tau bebūtų sunku, patikėk, kad tikrai nuoširdžiai noriu tau padėti šiuo laišku ir savo mintimis. Tu ne viena. Sėkmės ir stiprybės. Išdrįsk dalintis ne tik gėriu, bet ir skausmu. Tikiu, kad tau palengva ir vėl pavyks atrasti laimę.

Psichologė Palmira Diržienė | Facebook’e
privačios individualios konsultacijos
Panevėžys, tel.: 861622462, el. p.: palmiradrzn@gmail.com

Iliustracija: Jeremy Bishop

Jei artimiausiu metu nėra galimybės lankytis pas kompetetingą psichinės sveikatos specialistą, kviečiame kreiptis į nemokamas emocinės paramos tarnybas:

  • Jaunimo linija 8 800 28888
  • Vilties linija 116123
  • Pagalbos moterims linija 8 800 66366
Share Button
Padėkoti SMS žinute! | KNYGŲ parduotuvė
DĖMESIO! Portalas neatstovauja tekstų autorių nuomonei, o tiesiog suteikia galimybę jiems pasisakyti. Visus klausimus, simpatijas ar priekaištus geriausia išreikšti po straipsniais nurodytais kontaktais, o jei tokių nėra - argumentuotame komentare. DĖKOJAME už supratingumą!