Nebematau prasmės gyventi, tiesiog neturiu dėl ko

19

gyvenimo-prasme

Sveiki, Kreipiuosi į jus, nes nebematau prasmės gyventi. Tiesiog neturiu dėl ko, bet pasitraukti iš šio gyvenimo nesugebu. Man 23, baigiau universitetą ir šiuo metu atkakliai ieškausi darbo, bet pastangos bevaisės. Sunkiausia tai, kad visiškai nepasitikiu savimi. Aišku, nelabai ir turiu dėl ko – iš pastarojo darbo mane išmetė, todėl jaučiuosi didžiausia nevykėlė. Tiesa, bėda po viena nevaikšto – meilės srityje man taip pat nesiseka, nors esu įžengusi į trečią dešimtį rimtos draugystės su vaikinu neturėjau. Žinau, nesu labai išvaizdi, bet meilės norisi visiems. Ne tik meiles bet ir bendravimo, o šiuo sunkiu metu draugės tarsi nusisuko – visą laiką leidžia su savo antrosiomis pusėmis, o aš tokioje draugijoje, aišku jaučiuosi nereikalinga.
Jaučiuosi didžiausia pasaulyje nevykėle ir vieniša, todėl sėdžiu namie valgau ir storėju, nuo viso šios veiklos mane ima depresija ir apatija visam pasauliui.
Tiesiog net nebežinau, ką ir daryt. Atrodo visas gyvenimas sugriuvo ir sudėlioti viską į savo vietas ir vėl džiaugtis gyvenimu nebėra vilties. Ačiū už patarimus.

Komentuoja psichologė Gabrielė Vilkaitė

Labas, Asta (vardas pakeistas),

Perskaičiau Tavo laišką. Jame justi kartus nusivylimas ir nepasitikėjimas savimi, geliantis vienišumas… Praradai darbą, o naują surasti tarsi pritrūkai jėgų. Natūralu, jog tokioje situacijoje norisi palaikymo iš artimo žmogaus (kurio, deja nėra) ar bent iš draugių. Galiausiai juk ar ne tam ir reikalingi draugai?

Pasielgei labai teisingai, kad mums parašei, kad apskritai kažkur kreipiesi ir daliniesi savo sunkumais, taip ir dera elgtis panašiose situacijose – dalintis savo našta kai ji yra per sunki.

Asta, liūdna skaityti apie Tavo norą pasitraukti iš gyvenimo. Suprantu, jog dabar nematai prasmės gyventi, nes svajonės, tikslai vardan kurių gyvenai, kas tave įkvėpė, motyvavo, ko siekei tarsi nepavyko, subliuško. Tokia reakcija, man visiškai suprantama. Kuo lūkesčiai, svajonės buvo didesni, tuo didesnis nusivylimas jiems subyrėjus.

Suprantu, kad gyvenimas tada tampa nebe mielas, tačiau, ar verta jį dėl to nutraukti? Juk negali būti kelias visada rožėmis klotas, apipintas linksmybėmis ir laime, ypač to kelio pradžioje, o tu toje pradžioje ir esi. O net jei ir rožėmis klotas, tai juk ir tos rožės turi spyglius. Tam, kad pažintume tikrąją laimę ir meilę, turime išgyventi “juodąjį” laikotarpį. Gyvenimas Tau duoda pamoką, išmok ją ir ženk toliau.

“Kuo giliau į jūsų esybę įsismelkia liūdesys, tuo daugiau džiaugsmo galit savyje sutalpinti.” (Kahlilis Gibranas)

Savižudybė nėra išeitis ar problemos sprendimas. Atvirkščiai, ji sukeltų tik dar daugiau bėdų ir skausmo, ypač tavo artimųjų širdyse. Suprantu, kad Tau sunku, tačiau neverta nuo sunkumų bėgti, verčiau į juos atsigręžti, atvirai pasitikti ir imtis veiklos. Juk viltis yra visada, kol nenuleidi rankų, kol mėgini, kol kažką darai. Čia it kokioje daržininkystėje, išdygti gali kažkas tik tada jei nesiliausi sodinus, t.y. kol dėsi pastangas. O kas ten žino kur ir kada pasiseks, bet kažkada juk privalo. Tam, kad kažką pasiektum, siek iki galo.

Panašu, kad jau didelį kelio galą nuėjai. Įgijai diplomą, net turi dirbo patirties, kas, kad nesėkmingos, bet išties vertingos. Permąstyk, ką darei tinkamai, o ką dabar gal darytum kiek kitaip, pasidaryk išvadas ir bandyk vėl. Taip, pirmas blynas prisvilęs, bet negi tai argumentas liautis? Tuo gyvenimas ir žavus, kad visad gali mėginti iš naujo, visad suteikiamas šansas. Tikiu, kad vėliau ar anksčiau galėsi pasakyti: “Aš įveikiau! Aš laiminga”.

Suprantu, kad tai gali dabar atrodyti nepasiekiama ir banalu, bet juk verta pabandyti, ką gali prarasti? Ar gali būt dar blogiau? Esu tikra, kad vėliau sau padėkosi, kai išvysi ir šviesią gyvenimo pusę, juk jokia naktis nėra amžina, o tamsiausia ji būna prieš aušrą.

Rašai, kad jautiesi nusivylus savimi, nes atleido iš darbo. Dabar nepasitiki savimi, tad sunku susirasti naują darbą. Gaunasi tarsi uždaras ratas. Nerandi nes nepasitiki, nepasitiki, nes nerandi… Žinoma, nėra tokios magijos, kad spragtelėjus pirštais, tas naujas darbas atsirastų. Gali praeiti ir keli mėnesiai, kol surasi. Bet ištrūkti iš šio rato, tarsi iš apsuptos karo zonos būtų gan keblu be tavo pačios pastangų. Tam prireiks kantrybės ir pastangų. Bet juk sužeistiems kareiviams padeda. Visą šį laiką tau būtinas ramstis, kas palaikytų tave, tavo savivertę ir įkvėptų ryžto eiti toliau. Tai gali būti artimas, šiltas tave palaikantis žmogus, jei tokio nėra – psichologas.

Taip pat, ieškant darbo, gali praversti karjeros planavimo specialistai, žmonės kurie pamoko užpildyti CV, parašyti profesionaliai motyvacinį laišką ir t.t.  Dalinuosi keliais patarimais iš savo patirties:

1. Atidžiai peržvelk savo CV. Ar visa informacija apie Tave teisinga? Apibūdindama savo charakterio savybes, pomėgius, taip pat pažymėk, kuo jie bus naudingi įmonei. Pavyzdžiui: “Man patinka skaityti knygas, iš jų pasisemiu naujų idėjų ir galiu kūrybiškai panaudoti darbinėje veikloje”.

2. Gali išsiųsti kelis CV el. paštu, bet verčiau eiti pas įmonių direktorius ir kalbėti akis į akį. Taip sukuriamas kontaktas ir paliekamas įspūdis, gauni atsakymą apie būsimą darbą iš karto, nes į el. laiškus dažniausiai niekas neatsakinėja.

3. Eidama į darbo pokalbį, apsirenk tvarkingai: neutralių spalvų drabužiai, neiššaukiantis makiažas ir nagų spalva, mažai bižuterijos.

4. Būk atkakli! Retas atvejis, kai žmogus gauna darbą po pirmo bandymo įsidarbinti.

Dėl artimų santykių su vaikinu ir rimtos draugystės. Paimk vadžias į rankas, pakeisk požiūrį. Kam laukti Princo ant balto žirgo, būk ryžtinga princesė ir susirask jį pati. Jei nežinai kaip, tam reikalui yra kalnai informacijos internete, parašyta knygų, mačiau, jog rengiami net flirtavimo meno kursai. Gal draugės supažindintų Tave su neįsipareigojusiais draugais?

Susirask mėgstamos veiklos, kad ir ne už pinigus, kuri tau teiktų malonumą, kad tai būtų širdžiai miela veikla (pavyzdžiui: gali pradėti lankyti šokių būrelį).

Pasidažyk blakstienas, nuspalvink lūpas, apsirenk gražiausią suknelę ir pirmyn užkariauti pasaulio!

Visgi, jei pajudėti iš to mirtino taško labai sunku, kreipkis nemokamos pagalbos telefonu:

Psichologinės pagalbos tarnyba Telefono numeris Darbo laikas
Vaikų linija www.vaikulinija.lt 116 111 Kasdien 11.00-21.00
Jaunimo linija www.jaunimolinija.lt 8 800 28888 I-VII visą parą
Vilties linija, psichologinė pagalba suaugusiems www.kpsc.lt 8 800 60700 Visą parą
Pagalbos moterims linija 8 800 66366 I-V 10.00-21.00
Linija Doverija (pagalba teikiama rusų kalba) 8 800 77277 I-V 16.00-20.00
Dingusių žmonių šeimų paramos centras 8 800 26161 8 5 2773135 I-V 8.00-16.00 Visą parą
Panevėžio paguodos telefonas 8 45 500965 I-V 20.00-8.00
Vilniaus moterų namų krizių centras 8 800 22008 I-V 9.00-17.00
Vaiko raidos centras 8 5 275 75 64 Visą parą

(Pokalbiai 8-800 linija yra nemokami)

Psichologinė pagalba internetu

Vaikų linija Registruotis ir rašyti svetainėje:http://www.vaikulinija.lt Atsako per dvi dienas
Jaunimo linija Registruotis ir rašyti svetainėje:http://jppc.lt/draugas Atsako per tris dienas
Vilties linija Rašyti svetainėje:http://paklausk.kpsc.lt Atsako per tris dienas
Šiaulių jaunimo linija Rašyti: kasnutiko@yahoo.com Atsako per tris dienas

Ištvermės,
Psichologė Gabrielė Vilkaitė
gabriele.vilkaite@gmail.com

Gali sudominti: Iš traktato apie Stepių Vilką: savižudybė, Kas aukščiau už sėkmę?

Dalintis:

19 COMMENTS

  1. Labas, Asta, aš ne psichologė, bet turiu panašios patirties, kaip tu.. Žinau (nes esu išmėginus) vieną būdą, kaip imti pasitikėti savimi.. Reikia visai nedaug… Kiekvieną rytą pasižiūrėk į veidrodį, nusišypsok sau ir pasakyk “aš tave myliu..” Stenkis patikėt tuo, ką sakai.. Banalu? Bet tai iš ties veikia :) Jau po savaitės imsi į save žiūrėti kitaip :) O vakarais, prieš pat užmiegant mintyse kartok sau pačiai pritaikytą mintį, pvz.: aš turiu mėgstamą darbą, mylimą vyrą, man sekasi, aš esu laiminga. Susigalvok pati, ko labiausiai nori ir stenkis patikėti, kad tai turi.. TAI TIKRAI PADEDA :)
    Sėkmės tau ir mesk blogas mintis iš galvos, jos tau tikrai nepadeda… Gyvenimas gražus, tik reikia trupučio pastangų išmokti juo džiaugtis…

  2. Patarčiau stengtis ir toliau ieškoti darbo, nes šiais laikais daugkam sunku tame, taigi, manau neverta nuleisti rankų, taip pat užsiimti kokia nors veikla, pavyzdžiui lankyti dominančias paskaitas, kurių manau tikrai būna kiekviename mieste, taip sutiksi bendraminčių, gal netgi susirasi vieną kitą draugą ar draugę laisvalaikiui praleisti, o gal sutiksi ir tą vienintelį. Arba tiesiog siūlyčiau pradėti sportuoti, šilčiau apsirengus išeiti palakstyti į netoliese esantį stadijoną arba eiti kad ir į paprastesnį sporto klubą, už kurį nereikia pakloti labai daug pinigų, tik ne sėdėti namie ir neryti maisto pasiteisinant, kad tau depresija, jog tavo gyvenimas neturi prasmės, nes jei taip elgsies ir toliau, jis tokiu tikrai taps. Tiesiog stenkis visur įžvelgti galimybes, bet visko perdaug neskubink.

  3. Asta,esi jauna suprask kitiems yra dar sunkiau,tavo bedos lasas juroj,su manom ,o manosios lasas kitiems kam dar sunkiau ,kiekvienas nesam savo kryziu,tad auksciau nosi,ir viskas susitvarkys,o del vienišumo ,as 29m vienas ir neverkiu,tau viskas ateis savaime,del meiles reikalu imt i galva nereikia:) paskaityk knyga,stulbinančios mintys-https://www.knygos.lt/lt/knygos/bruce-lee-stulbinancios-mintys/ sekmes,rasi darba jau viskas keisis,man tokia pat padetis .

  4. Asta, as tik budama 38 metu pradejau po truputėlį jaustis laiminga. Dabar man jau 40 ir tai turbūt pats geriausias laikas. Taigi, tau svarbu suvokti, kad priešakyje tavęs laukia daug gerų dalykų. O kad nuotaikėlė pagerėtų, palankyk saviugdos seminarų, ten pamoko atsiplaidavimo pratimų, įvairių kitų gerų dalykėlių. Visiškai esu įsitikinusi, kad tau neužilgo pradės labiau sektis.

  5. Labas, Asta,
    As buvau panasioje situacijoje kaip ir tu, todel galiu isivaizduoti kaip tu jautiesi. Labiausiai tau linkiu neuzsidaryti nuo draugu, jie tikrai gali tau padeti siuo sunkiu metu. Jeigu norisi su kuo nors apie savo sunkumus pakalbeti, issikalbeti, gali parasyti ir man :) brendi.aleksander [at] gmail.com

  6. As zinau, ta jausma, man taip pat sunku buvo del draugiu ir kartais jautiesi vienosas, nes neturi su kuo isikalbeti, bet visada sau sakau, kad ir tai yra laikina, kad ateis diena ir neprisiminsi sio sunkaus etapo, o as pati esu apmastymu padetyje, bet dabar tik isgelbes geras laisvalaikis, sportas joga,piesimas… o galbut atsiras ir nauju zmoniu

  7. O tu nenuleisk rankų!Pradėk keistis ir pradėk daryti tai, kas tau teiktų šiek tiek laimės. Pavyzdžiui, eik sportuoti – nuima tiek depresiją, tiek stresą. Nemanau, kad tu esi negraži ar tuo labiau neišvaizdi, visos moterys yra gražios! O jei ir nesijauti tokia, gal reikia pasikeiti? Vėl gi, pasikeisk šukuoseną, rūbų stilių, pradėk dažytis(jei to nedarai). Jei sakai, kad nori pabandyti su kažkuo bendrauti, užsiregistruok į kokį nors pažinčių portalą ir pradėk po truputį bendrauti(įgausi pasitikėjimo savimi, o tada ir žiūrėk drąsesnė būdama pradėsi vaikščioti į pasimatymus ir atrasi savo žmogų ;)

  8. Miela Asta,

    Perskaiciau tavo straipsni kaip pagalbos sauksma ir nusprendziau truputi pagelbeti arba isvesti tave is susidariusios padeties, kurioje esi siuo metu. Zinau tavo nesekmes, praradimus ir nusivylimus. Visi veliau ar anksciau tai patiriame. Esi labai jauna, bet atrodo gyvenimas tarsi slysta tau is po koju. Esi ne uztikrinta del rytojaus, o taip pat del to, ka isgyveni dabar. Vienatve atrodo uzsigyveno tavyje, nors tiesa pasakius jai visada gali uztrenkti duris, kurias kazkada mes patys jas atidareme. Jeigu taip gyvensi toliau, tavyje apsigyvens vienatve. Bet as gi puikiai suprantu tave, kad sito tu juk nenori. Ar ne?
    Yra laikas kristi ir laikas prisikelti. Stiprus zmogus yra ne tas, kuris nekrenta, bet tas kuris patyres visas neviltis, nesekmes ir nusivylimus atranda dar syki jegu prisikelti is naujo. Siuos zmones as vadinu tiesiog didvyriais. Kiek reikia tokiam zmogui drasos, uzsispyrimo ir valios pasakyti sau: “STOP” turiu susiimti, pakilti ir atsistoti! Nera lengva ir tai nera vienos dienos, vienos savaites ar vieno menesio darbas. Tai istisas musu gyvenimas, kuris reikalauja daug pastangu ir atkaklaus uzsispyrimo, bet uzsispyrimo tu juk turi?
    Viena ryta atsikelk ir supyk tiesiog ant saves, sakydama: “Sandien as busiu kita Asta. As busiu pati geriausia, pati sauniausia ir pati sekmingiausia.” Gali tai kartoti daznai sau, nes tai darai sau, jokiu budu ne kitems. Tada, kai jausi kad vidus sako ir pritaria siems tavo zodziams, pajusi kaip is sirdies gali pasakyti sau: “As siandien gausiu darba”, “As siandien busiu laiminga”, “As siandien parasysiu geriausia CV” ir pans. Daryk tai kuo dazniau, bet is visos sirdies. Yra dienu, kai negalesi sito prisiversti sakyti, tuomet ir nesakyk… Islauk tinkamo momento ir tada rezk garsiai, aiskiai ir is visos savo sirdies, kiek tik gali.
    Gyvenimas yra minciu tasa, kuri nukreipia mus tinkama linkme. Jei mintyse, tavo zodziuose bus daugiau pozityviu minciu, pozityvaus mastymo viena diena pamatysi, kad buvau teisi ir gyvenimas ims keistis.
    Isileisk sviesos, pozityvios energijos ir neleisk kad tave kontroliuotu ir valdytu is vidaus neigiamos emocijos, neigiami jausmai ir net neigiamos mintys.
    Esi jauna ir tau tai turi pavykti.
    Jei noresi parasyti man, prasome mielai.
    El. pastas: gelesziedas@yahoo.com

  9. Asta ,pagalvok tik viena,turi sveikata,esi jauna ,ir tik belieka daryt,As tokios progos jau neturiu,nei metu,nei sveikatos,kas sale moteris nezinau,kas draugai,mirties nebijau,jau iveikes karta ir visa gyvenima,sceikatos bedos,sutrikimas kurio metu darbo negauni,kad mikcioji,darbdavei telefono rageli nemeta,kiek atimta visko,nuo pat mazens ,mielai buciau kaip visi normalus bet deja, va kur sunkumai,parasyciau as cia sava istorija tai verta butu oskaro,:) bet kam to ,pagalbos nesulauksi,tik pats viska gali bandyt daryt,net seselis tamsoj dingsta,palieka tave .susirast reikia mylima zmogu,as nezinau kas tai neturejau,bet radus tau ir kitom spalvom nusvis viskas :) darbas,zmogus sale,va pagrindas ko zmogui reikia,mano nuomone kartais nereik apie savo bedas kitiems pasakoti.

  10. Sveika, nepatarinėsiu keistis, nes man tai kažkada nepadėjo, kol šiek tiek labiau nepradėjau savęs mėgti. Nepasitikėjimas savimi mane labai slėgė, bet tada supratau, kad jaustis gerai galima pradėjus save geriau vertinti… Dėl išvaizdos gerai savęs vertinti nesugebėjau, bet tada pastebėjau, kad ne kvaila esu, o dar ir išradinga, pamėgau save kaip žmogų ir nuo tada viskas pasiketė, atsirado jėgų keisti ir išvaizdą ir žmonių atsirado aplinkui…
    Tiesiog surask už ką save mylėti ir pajudėsi į priekį :) Universitetą sugebėjai pabaigti, senąjį darbą sugebėjai susirasti, tad pirmyn … ir dar toks jausmas, kad už kažką ant savęs pyksti, kažko negali sau atleisti ir baudi save kartodama, kad esi nevykėlė ir nusiteikdama blogiausiam ir nors sakai, kad bėdos po vieną nevaikšto, taip pat prisimink, kad po juodo seka balta…

  11. Sveika, Asta, neskaičiau kitų komentarų, tai nežinau gal jau ir nebepasakysiu nieko naujo, bet prieš kelis metus jaučiausi lygiai taip pat, kaip tu (sakyčiau vienas prie vieno mano istorija prieš kelis metus): mąsčiau, kad niekam šiame pasaulyje nesu reikalinga, visada turėjau šiek tiek antsvorio, draugo apskritai nebuvau turėjusi ir tada man jau buvo 28 metai. Vaikščiojau pikta ir susiraukusi, amžinai pasiryžusi atstumti visus, nes iš dalies bijojau būti anksčiau ar vėliau įskaudinta, netikėjau žmonėmis, dėl to niekur nėjau, nieko neveikiau, tik sėdėjau namie ir kimšau saldumynus, nes nuo to šiek tiek pasijusdavau geriau, žinoma, kol nepamatydavau savęs veidrodyjem o tada savigrauža dar labiau padidėdavo. Galima sakyti, jog tiesiog programavau save nesėkmėms.
    Vieną dieną, nors tuo ir netikiu, kažkodėl nusprendžiau nueiti išsiburti Taro kortomis, nepulkite manęs :) žmogus iš nevilties daug ko pridaro. Tai va, ta “būrėja” nieko man konkretaus nepasakė (bet aš to ir nesitikėjau, pati nežinau, ko tikėjausi), tik vieną dalyką patarė – “užsiimk kokia nors veikla, nuo to pradės keistis tavo gyvenimas”. Manau čia ji labiau pajungė psichologiją, nei kortas. Nežinau kodėl, bet tas pasakymas mane paveikė, grįžau namo ir “įsispyriau pati sau uodegon” :)Myliu gyvūnus, todėl tą pačią dieną parašiau elektroninius laiškus visoms artimiausioms gyvūnų globos organizacijoms ir pasisiūliau savanore. Atsiliepė viena, ten ir nuėjau. Tu neįsivaizduoji, kaip nuo to pasikeitė mano gyvenimas, tuo metu turėjau dėl ko prabusti, žinojau, kad esu kažkuo naudinga, gyvūnais reikėjo rūpintis, vedžioti, sugirdyti vaistus, tepti žaizdas, prisidėti prie jų socializacijos tuo pačiu man pačiai gavosi lyg ir gyvūnų terapija :) Su kitais organizacijos nariais išeidavome pasisėdėti, aptarti tam tikrų organizacijos reikalų, pasišnekėdavome apie globotinius, prisimindavome jų išdaigas, charakterio savybes, keistumus. Pati nepastebėjau, kaip daugiau pradėjau bendrauti su žmonėmis, norėjosi pagelbėti visiems, jei kas ko gatvėje paklausdavo – nebenueidavau burbtelėjusi po nosimi, kad neturiu laiko, o atsakydavau į klausimą. Nebeapsimesdavau, kad nematau, jog kažkam reikia pagalbos, o imdavau ir padėdavau. Tiesiog man gyvūnai ir bendravimas su jais padėjo pasikeisti pačiai, nes suradau širdžiai mielą veiklą, tapau kažkam reikalinga.
    Susitaikiau, kad galbūt niekada neturėsiu antros pusės ir paskaiau sau, kad man nusispjaut. Nustojau laikytis tų visų beprotiškų dietų, nuo kurių tik jausdavausi išsekusi ir nervinga, ėmiau kartą per savaitę lankytios sporto klube, nepersistengiau, svorio daug nenumečiau, tačiau pasportavusi jausdavausi pakilesnės nuotaikos. Nustojau ieškoti antros pusės ir uždraudžiau sau nusiminti dėl to. Tiesiog ėmiau gyventi sau. Daug nesigilinsiu, pasakysiu tik tiek, kad šiuo metu jau kauris laikas turiu rūpestingą ir mylintį draugą :)
    Mano patarimas tau: susirask širdžiai mielą veiklą, nesvarbu, kas tai būtų. Siūlyčiau tiesiog pasidomėti svanoriavimo galimybėmis, nes gali apsieiti be papildomų išlaidų (priešingai, nei lankydama šokius ar sporto klubus). Paklausk savęs, kas tau labiausiai patinka ir daryk tai. Aš esu pasiryžusi pasikalbėti su tavimi, pagelbėti jei reikia, nes žinau kaip jautiesi, man tuo juoduoju laikotarpiu taip pat labai reikėjo žmogaus, kuris man pagelbėtų :) Nelabai noriu skelbti savo duomenis viešai, jei turi feisbook anketą, susirask mane – Amina Ka (čia ne tikras mano vardas :))

  12. Na va, perskaičiau komentarus :)
    Žmonės, tokie “dar jauna esi viskas tau priešaky ir nedejuok”, “kitiems dar sunkiau”, “pagalvok apie badaujančius Afrikos vaikus” tipo komentarai žmogui nei kiek nepadeda, iš patirties sakau. Aš taip nutolau nuo savo mamos, nes ji man sakė, kad mano problemos menkos palyginus su kitų vargais, kad per jauna esu tokių problemų sau “prisikurti”. Tokiu juodu periodu žmogui reikia peties, paramos. Reikia, kad jį kas išklausytų ir pabandytų suprasti ir padėtų rasti išėitį, kuri gal yra šalia, bet tiesiog nematoma. Neteiskite ir nebūsite teisiami, nepieškite žmogui pasaulio juodesnėmis spalvomis, nei jis jį mato. Kaip tik reikia parodyti žmogui, kad pasaulyje esama ir šviesių spalvų, o ypač jaunam žmogui, kuris dar to pasaulio mažai matęs.

  13. Sveika, mieloji Asta
    Perskaičiusi Tavo laišką pasirodė, kad mano mintis ir jausmus kažkas užrašė. Buvo malonu skaityti, kad tiek žmonių nuoširdžiai atsiliepė, norėdami Tau padėti. Neabejoju, kad esi nuostabus ir labai įdomus žmogus. Tereikia išdrįsti išsilaisvinti iš graužaties ir liūdesio pančių, kuriuos neretai mes patys sau prikišam. jei norėsi pabendrauti, drąsiai rašyk :) su malonumu pagerčiau su Tavimi arbatos ar kavos. swwweta@gmail.com

  14. Viliuosi,kad iš visų aprašymų rasite kas galėtų būti vertinga. Na ir taip pat noriu pridėti papildymą.
    Jau pirmoje eilutėje yra įvardinta reikalo esmę “..nebematau prasmės..” Prasmę padeda pamatyti Tavo Asmeniniai Tikslai.Kai kažkokios kliūtys trugdo mums save realizuoti tai tarsi pagalbos šauksmas ir ateina tokios mintys. Tiesiog pamastyk Kas šiuo metu tau yra svarbiausia? ir Labai rekomenduočiau labiau pažinti save,savo stiprybes,tuomet tampa aiškiau ir suprantamiau kaip save realizuoti (http://charakteris.info/mbti-charakterio-testas/),kad ir kas bebūtų aiškiai įvardintas Tikslas(ai) tavo navigacija į prasmę.Na labai svarbu sau įvardinti – ko aš noriu/siekiu? Koki variantai? Ko aš dar nežinau? Kas man galėtų padėti?
    Iš to kas paminėta laiške pasidalinsiu kaip aš matau kur yra svarbios gyvenimo sritys,kurios reikalauja dėmesio.
    Darbas: Reikalinga įsivardinti kokio darbo man reikia ir ką tas darbas man turi suteikti?Į ką galėčiau kreiptis pagalbos? Koki kiti variantai?
    Rimta draugystė: Mūsų patirtis vertinga,jei galime iš jos mokytis.Tiesiog būtų naudinga suprasti kas yra rimtų santykių pagrindas.
    Išvaizda: Iš vyriškos patirties grožis yra skonio reikalas, tačiau laikysena,emocija ir nuoširdumas yra stiprūs traukos faktoriai.
    Draugės: Norėčiau manyti,kad jūsų draugių interesai dėl įvairių priežasčių šiek tiek pakito,galimai jūs čia nieko dėta.
    Sveika mityba ir savivertė: Tinkamas poilsis,fizinis aktyvumas ir teisinga mityba teikia daug pozityvios energijos ir padeda įgyvendinti savo siekius ir išlikti sveikiems.
    Visiškai suprantama,kad savi rūpesčiai yra didesni už visų,tačiau aš nuoširdžiai nematau nieko,ko nebūtų galima pakeisti,svarbu plačiau atsiverti galimybėms, stengtis atskleisti save,bei parodyti kokia unikali ištikrųjų esi.

  15. dėkoju iš anksto šitam ale psichologui, nes atsakymo negavau, nors tikejausi gauti greita atsakyma. mano gyvenimas paskutinis šūdas ir sušiktos pagalbos nėra kur gauti, vieną dieną turbūt prisidėsiu prie kitų kvailių. . . durniai jūs

  16. kažką perskaičiau ir supratau…nieko. Savižudybės mintis aplanko nuolatos, tai nesusiję su kitų bėdomis, darbu, šeima. arba man taip atrodo – tiesiog nesuprantu kodėl gyvenu, vardan ko. Visi argumentai kodėl verta gyventi, nieko verti. Tiesiog neturiu poreikio. Jaučiu, kad mirti galiu nors dabar ir man jokio skirtumo. Kodėl man turi rūpėti ką jaus kiti po mano mirties? Man juk bus viskas vienodai. Po pokalbio su psichologu supratau, kad esu dar vienas, eilinis lankytojas. ir dabar vėl likau vienas :)

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here