Nebeturiu jėgų, man trūksta motyvacijos ir palaikymo

0
mergina
Foto: María Victoria Heredia Reyes

Klausimas: Man dar tik 18 metų, tačiau likimas nenustoja manęs kankinti… Trejus metus iš eilės netekau man labai artimų žmonių, tarp jų  nebeturiu ir abiejų tėvų. Nebuvau išlepinta tėvų dukrelė, finansiškai nebuvau aprūpinta, tačiau visada turėjau daug dėmesio iš mamos. Turėjau palaikymą, buvau motyvuota kažko siekti, tobulėti, bandyti žengti į priekį, mokytis. Tačiau. Netekus tėvų – netekau ir savęs. Tapau abejinga pasauliui, nematau prasmės šiame gyvenime. Nors dažnai kitiems bandau padėti atrasti tą švieselę dėl kurios verta gyventi – pati kartais tiesiog nebeįstengiu kovoti su savimi, artimųjų netektimi. Įstojau į specialybę, kuri yra kilni (bendroji praktikos slauga), suvokiu, kaip gera bus daryti gerus darbus dėl kitų (nors mūsų šalyje tai nėra vertinama). Bet – aš toks žmogus, kad nemoku būti prastesnė už kitus. Mokslų atžvilgiu jeigu gaunu prastesnį įvertinimą nei mano grupės draugai – pradedu neigiamai save vertinti ir manyti, kad esu nevykėlė. Tuomet vėl užsidarau savyje, kankinu save neigiamom emocijom. Nors kita vertus, suprantu, kad ne visur ir ne visada tau viskas gali būti gerai. Suprantu, kad lygiai kaip yra tamsių dienų, bus ir šviesių dienų. Tik aš jau nebeturiu jėgų laukti, tikėtis. Aš jaučiu, kad man trūksta motyvacijos, palaikymo. Esu gana stipri būdama tokia jauna, bet suprantu, kad be papildomos pagalbos aš nesusitvarkysiu… Nežinau nuo ko ir kaip viską pradėti, kaip vėl atrasti tos jėgos, kuri mane kažkada taip skatino ir mokė nepasiduoti… Prašau patarkite man ką nors..

Su pagarba
Ingrida (vardas pakeistas)

Atsakymas: Labas, Ingrida,
iš Tavo laiško suprantu, kad išgyveni išties emociškai sunkų laikotarpį: netekai pačių artimiausių žmonių, jų palaikymo ir paramos. Esi gedulo procese, kuris yra ilgas, skausmingas, tačiau neišvengiamas. Jo metu gali išgyventi tikrai labai įvairias emocijas: jaustis vieniša, netekusi dalies savęs, neturinti į ką atsiremti…

Kyla klausimas, ar šiuo sunkiu laikotarpiu sulaukei paramos iš draugų, giminaičių..? Ar turi su kuo pasikalbėti, kai ateina noras išsilieti, pasidalinti kylančiomis mintimis, emocijomis? Neprivalai visko laikyti savyje. Tai, kad parašei šį laišką ir kreipeisi patarimo rodo, kad pradėjai profesionalios pagalbos paieškas.

Siūlyčiau ir gyvai kreiptis pas psichologą, kuris gali Tave palydėti šioje nelengvoje kelionėje, palaikyti ir padėti pačiai savyje atrasti stiprybės šaltinius, taip pat geriau suprasti gedulo procese kylančių emocijų reikšmę. Žinai, didžios stiprybės ženklas yra supratimas, kad pagalbos reikia ir nebijojimas jos kreiptis. Šaunuolė.

Taip pat manau, kad tau vertinga būtų išgirsti ir kitų netektis išgyvenusiųjų patirtis: kaip jie tai išgyveno, kas jiems padėjo? Iš kurie gavo palaikymą, kaip atkūrė savo stiprybę? Galbūt Tavo mieste renkasi netektis patyrusiųjų paramos ar savipagalbos grupė? Gali apsilankyti ir internetiniame puslapyje www.gedintiems.lt.

Gal pastebėsi, kad skaitydama Tavo laišką išskyriau dvi pagrindines linijas, kurios, žinoma, yra labai tarpusavyje susijusios. Pirmiausiai, tai pati netektis, gedulo procesas, o antra, tai palaikymo stoka, neigiamas savęs vertinimas, lyginimas savęs su kitais, dėl to kylantys neigiami jausmai.

Dabar norėčiau plačiau pakomentuoti pastarąją Tavo laiško liniją. Rašai, kad netekusi artimųjų, netekai ir atskaitos taško, tvirto palaikančio pagrindo. Iki tol juo buvo Tavo mama – Tavo padrąsintoja, skatintoja, motyvacijos šaltinis. Prisimink tai, nešiokis tai savyje. Mūsų artimi žmonės gyvena ne tik išoriniame pasaulyje. Kiekvienas turime integruotą jo atvaizdą ir savo vidiniame pasaulyje. Netektis šį vidinį paveikslą, žinoma, pakoreguoja, gedulo proceso metu tenka jį atkurti iš naujo, galbūt kažkiek pakeisti. Tačiau tu gali tai padaryti: juk turi prisiminimus, vaizduotę. Prisimink, kaip tave skatindavo mama, nešiokis tai savyje. Tegu išorinis paskatintojas tampa vidiniu. Juk jėga ir motyvacija iš tiesų kildavo iš tavęs pačios – kitas asmuo tik padėdavo jai iškilti.

Taip pat, kai viduje neturime atskaitos taško ar jis labai netvirtas – itin svarbūs tampa tokie išoriniai vertinimo ženklai kaip, pavyzdžiui, pažymiai. Lengva pakliūti į vertinimo spąstus… Tačiau juk tai nieko nepasako apie tave kaip asmenį, kaip žmogų.

Pamėginkime konkrečiai įsivardinti: vieno egzamino pažymys atspindi tai, kaip tavo žinias ir pasiruošimą (o gal greičiau – atsakymus į egzamino klausimus?) įvertino dėstytojas. Tu, Ingirda, esi kur kas daugiau nei tai. Kokiais pažymiais buvo įvertinti kiti visai neatspindi to, esi geresnė ar prastesnė už juos, esi vykėlė ar nevykėlė. Ir ar verta išvis nuolat lyginti save su kitais?

Mes visi per daug skirtingi, labai norint, visada galėtume surasti ir geresnių, ir mažiau gabių/ gražių/ protingų/ stiprių už save. Tai panašu į tokią kovą, kurios neįmanoma laimėti… Tad kam į ją veltis. Verčiau atsigręžti į save ir galvoti apie tai, kiek man yra gerai, kiek man užtenka, t.y. vėl gi grįžtu prie to, kad psichologine prasme verčiau turėti vidinį standartą, vidinį atskaitos tašką. Linkiu sėkmės jo kūrimo ar ieškojimo procese.

Suprantu, kad sunkus, kai jautiesi šiame procese viena, nepalaikoma. Dėl to ir siūlau pamėginti gyvai kalbėtis su psichologu. Ne tam, kad jis tave nuolat palaikytų ir drąsintų. O tam, kad išmoktum tai daryti pati, išsiugdytum tam reikalingus įgūdžius.

Beje, minėjai, kad šios specialybės mokaisi dėl labai gražaus ir kilnaus tikslo – padėti kitiems. Ir čia pat pati įvardini, kad nori tai daryti nepaisant to, jog nejauti, kad šie motyvai būtų vertinami mūsų visuomenėje. Vadinasi, esi pajėgi peržengti vertinimo spąstus. Laikykis.

Šilti linkėjimai,
Psichologė Aušra Stumbrytė

Dalintis:

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here