Negaliu jaustis laiminga, vis surandu priežasčių kurios mane labai liūdina

1

Klausimas: Laba diena.
Esu 16 metų panelė, man labai sunku apie tai kalbėti, tačiau mano sielą kažkas slegia… Aš negaliu jaustis laiminga, nes kiekvieną dieną aš surandu priežasčių kurios mane labai liūdina. Viena iš tų priežasčių yra mokykla… Aš nesu pavyzdinga mokinė, nesimokau gerai, ir tai mane labai liūdina, nes aš gyvenime noriu pasiekti daug. Dabar mokausi dešimtoje klasėje ir jau imu mąstyti ką aš veiksiu baigusi dvylika klasių… Labai bijau, kad galiu pasirinkti ne tokią profesiją, kuri man teiks laimės, kuria būsiu patenkinta…
Dar viena priežastis iš to daugelio ta, kad aš nemoku savęs valdyti, nemoku valdyti savo nuotaikos, labai dažnai būnu liūdna, dažnai verkiu. Jeigu mokykloje kas nors nepasiseka, tai visada eidama namo aš verkiu. vengiu, kad kažkas matytų mano ašaras, jeigu kas nors pamato mane apsiverkusia, tai aš pameluoju, jog man ką nors skauda. Niekada nesugebėjau kam nors išsipasakoti. Tiesa, lankiausi pas psichologą, tačiau man tai nepadėjo, net gi jam nesugebėdavau atvirai išsakyti visko.
Jau pavargau kiekvieną dieną lieti ašaras, nebežinau kaip su savimi tvarkytis… Labai tikiuosi, kad man padėsite.
Tikiuosi greito Jūsų atsakymo: Agnė.negaliu-valdytis

Atsakymas:

Sveika, Agne,
Laiške jaučiasi daug liūdesio ir neigiamų minčių, netgi šiokio tokio bejėgiškumo jausmo. Taip pat daug vilties, jog Tau laimę suteiks kas nors iš išorės.

Laimės nesuteikia nei profesija pati savaime, nei pinigai, nei kitos aplinkybės. Ji, galima sakyti, atsiranda mūsų galvose. Sakai negali jaustis laiminga, nes kasdien surandi liūdinančių priežasčių. O jei surastum linksminančių priežasčių? Arba priežasčių už ką galėtum būti dėkinga: Dievui, tėvams, draugams, mokytojams, kitiems žmonėms… Beveik garantuoju, nuotaika būtų kur kas geresnė. Ko ieškai – tą randi. Ieškai liūdesio – randi liūdesį, ieškosi džiaugsmo – rasi džiaugsmą.

Joks psichologas nepadės, jei pati to nenorėsi. Psichologui bus žymiai lengviau dirbti, jei jam išsakysi ko iš jo nori užuot akcentavusi problemas ir demonstravusi savo bejėgiškumą. Pavyzdžiui: „Kaip valdyti savo jausmus?“

Būti atvira net ir pas psichologą nėra lengva, nes tam, kad atvirauti, reikia pasitikėti žmonėmis. To irgi verta mokytis, nes taip žmonės tampa artimesni. Pirmiausia atsakyk sau:

1) Kas Tavo aplinkoje yra patikimiausi žmonės, kuriais galima bent kiek pasitikėti? Tėvai, draugė, kuri nors mokytoja, teta, gal net tas pats ar kitas psichologas. Juk yra žmonių, kuriems Tu iš tikrųjų rūpi. Kaip suprantu, kažkas vis klausia ko verki?

2) Jei būtum bent truputį atviresnė, ką tiems žmonėms atskleistum? Kažką tokio, kas nepakenktų Tavo reputacijai ar nebūtų itin skaudu. Kad nuliūdai dėl nesėkmės, apie sapną, apie pomėgius ir pan.

3) Stebėk, kas atsitiks. Greičiausiai nieko baisaus. Gal net kažkas gero (sulauksi užuojautos, dėmesio, kitas žmogus irgi paatviraus).

Gali būti, kad atsivėrusi kurį laiką jausiesi nepatogiai. Nieko tokio, praeis, o kitus kartus bus lengviau ir lengviau. Galima palyginti su sportu – kai pradedi, iš pradžių netreniruotus raumenis skauda, paskui praeina. Tu treniruosi „atvirumo raumenį“.

Valdyti savo nuotaiką galima ir reikia išmokti. Tiesa, tai užtrunka. Tačiau yra daug metodų. Viena iš tokių paprastų priemonių pakelti sau nuotaiką – apsimesti, kad tau linksma. Kaip tada atrodytum, kokia būtų laikysena? Kaip elgtumeisi, kaip bendrautum?

Džiugu, kad nori pasiekti daug. Turiu gerą naujieną – labai daug sėkmingų žmonių nebuvo mokyklos pirmūnai. Puiku, kad mąstai ką veiksi pabaigus mokyklą. Spėju, kad ateina ne vienas geras atsakymas, tik pati juos tuoj pat imi kritikuoti, nuvertinti. O aš siūlyčiau užsirašyti, nusipiešti, iškirpti iš laikraščio – visa tai sudėk į sąsiuvinį, kuris vadinsis „Svajonių knyga“.

Į profesiją, kurią renkiesi, siūlyčiau žiūrėti ne kaip į būsimą darbą, o kaip į žinias, kurios padės darbe ir gyvenime. Tada bus lengviau sau atsakyti ko norisi išmokti, ką veikti. Juk daugybė žmonių dirba ne pagal specialybę, arba po kiek metų ją pakeičia. O kol kas siūlau užsiimti kiek galima daugiau popamokinės veiklos (grok, šok, dainuok, sportuok, kurk, bendrauk, užsiimk savanoriška veikla). Dėl kelių priežasčių:

  • Pirma, geriau save pažinsi, lengviau pajusi kas traukia, o kas ne prie širdies.
  • Antra, būsi galva bus užimta veiklomis, o ne problemomis.
  • Trečia, labiau pasitikėsi savimi (veikiantys žmonės jaučiasi geriau, negu galvojantys ir analizuojantys save).
  • Ketvirta, susirasi daugiau draugų ir pažįstamų.

Visos šios priežastys kelia nuotaiką ir pasitikėjimą savimi. Dabar tik Tau rinktis – toliau liūdėti, laukti kol kažkas pasirūpins Tavo nuotaika ar imti ir ką nors konkretaus dėl savęs padaryti.

Sėkmės!
Asta Petrauskienė
Psichologė, Asmeninio tobulėjimo specialistė
www.psichologijoscentras.lt

Dalintis:

1 COMMENT

  1. Sveika, Agne :) Mane sudomino tavo laiškutis.. Pati kažkada taip jaučiausi, jeigu norėtum, parašyk man (ivonakoval@gmail.com) Galeciau tau padėti ir patarti ;)

Comments are closed.