Negi esam kaip žvėrys mėginantys išgyventi?0 (0)
Klausimas:
Sveiki, save prisistatysiu kaip Pakalnutę, kaip žinote kiekvienam žmogui reikia bendravimo, tam kad nesijaustume tuštumos, kad žinotume, jog esame reikalingi šiam pasaulyje, tačiau kaip tinkamai reikia atsirinkti draugus, kad tavimi nesinaudotų, kiek pastebėjau, dažniausiai žmogų išduoda tik patys artimiausi. Esu girdėjusi frazę ”draugus laikyk šalia, o priešus dar arčiau”, tai mano nuomone mes nepasitikim priešais todėl galime numanyti jų veiksmus, o kaip gi dėl pačių draugų? Juk iš jų mes mažiausiai tikimės, kad mus išduos, o būna taip, kad išduoda, nesakau, kad visi draugai, bent kuriuos mes laikome, tačiau būna. Nejaugi po daugelių išdavysčių ar verta pasitikėti žmonėmis nors rodos, kad pilnai įgavo pasitikėjimą. Kodėl draugus dažniausiai prarandama dėl pinigų, kad paskolini draugui, o jis negali gražinti arba nenori ir dėl to atsiranda kivirčai arba negali skolint, o draugas supyksta. Taip pat galima susipykti ir dėl pačių draugų, meilės, kad nepakankamai skiriame vienas kitam laiko ar tiesiog nesutinkam su nuomonėm arba palaikymo puses. Kaip taip galime persiplėšti? Mes priprantame prie mus supančių žmonių, kai mažiausiai tikimės kažkas atsitinka, negalime tuo patikėti, o kai patikime patys pykstame ne tiek ant tų išdavikų bet ant pačių savęs, kad taip arti prisileidome, o prie pripratimo tu žmonių mes jiems atleidžiame vildamiesi, kad nepasikartos, nors iš tiesų, tai mūsų pačių sąmonės apgaulė, mes esame pripratę prie tų žmonių. Kur gi ta gyvenimo harmonija? Nejaugi šis mus supantys gyvenimas yra vienas didelis melas, esam kaip žvėrys mėginantys išgyventi, tik egzistuojam…
Atsakymas:
Sveika,
Skaitant laišką tenka patirti niūrų, slegiantį žvilgsnį į mus supantį pasaulį ir jame gyvenančius žmones. Akivaizdu, jog šiuo metu jautiesi nesaugiai tarp žmonių, itin bijai, nebenori jais pasitikėti ir svarstai, jog naudingiau būtų atsiriboti nuo bendravimo.
Tavo išgyvenimai dėl prarasto pasitikėjimo kitais, išdavysčių labai suprantami ir deja labai dažni šiuo metu. Kad prisitaikytų, išgyventų, užsitikrintų poreikius kiekvienas iš mūsų paprastai pirmiausiai linkęs atsižvelgti ir ieškoti gerovės sau, nors tai ir būtų kito sąsakaita. Tačiau nepaisant galimų išdavysčių, baimės pasitikėti žmonėmis, kaip minėjai socialinis (bendravimo) poreikis yra vienas reikšmingiausių mūsų gyvenime. Atsiriboję nuo visuomės, nedalyvaudami aktyviame socialiniame gyvenime jaustumėmės itin prastai. Tačiau pradedant bendrauti, užmezgant kontaktą neverta forsuoti santykių eigos, atskleisti visas savo asmenybės savybes, demonstruoti itin didelį atvirumą. “Atsirinkinėti” draugų nereikia, svarbiau po truputį vystyti santykius, stebėti draugo elgesį įvairiomis situacijomis ir nuspręsti, koks artimas tau gali tapti šis žmogus. Ne visi mus supantys žmonės verti būti arčiausiai mūsų, kai kurie gali likti gerais pažįstamais. Nes jei santykių partneriai bus nelygiaverčiame artumo lygmenyje: vienas labai atviras, artimas, o kitas palaikantis atstumą, iškils problemos. Žmonės, kuriems reikia naudos iš tavęs labai greitai gali pradėti manipuliuoti tavo atvirumu, gerumu ir pasinaudoti tuo.
Be abejonės norint palaikyti darnius santykius, sprendžiant problemas tokias, kaip nepakankamai skiriamo laiko draugui, nuomonių nesutapimo, yra abiem pusėm tartis, spręsti problemas kartu. Naudinga ne nutylėti įsivaizduojant, jog tavo draugas tikriausiai suprato, ko norėtum, bet labai konkrečiai ir aiškiai paaiškinti savo norus, mintis. Juk savaime suprantama, jog problema išliks neišspręsta, jei konfliktuojančios pusės vietoj susitarimo išsiskirstys į skirtingas puses. Inicijuoti pokalbį, bandymą rasti susitarimą tinkantį abiem pusėm nėra nuolaidžiavimas, savo kaltės pripažinimas santykiuose, tai atsakomybės ir brandos demonstravimas.
Psichologė Indrė Kazlauskaitė
El. paštas: psichologe.indre@gmail.com
Sveika Pakalnute, būtu labai smagu susipažinti ir pabendrauti, nes jau kurį laiką panašios mintys, kokias tu parašei apie draugystę ir išdavystę sukasi ir mano galvoje. Tad jei turi laiko ir nori brūkštelk man į climbingtriuskis@gmail.com ;)
Paimsiu keletą besikartojančių žodžių:
nesijaustume tuštumos, atsirinkti, nesinaudotų, išduoda, priešai, išdavysčių, kivirčai, supyksta, negalime pasitikėti, išdavikų..
Neįpusėjus.
O bendrai, ką visa tai rodo? Neverta priiminėti sprendimų už kitą žmogų, nes čia daugumoje aprašytos „pastebėtos” situacijos, o ne realiai dalyvautos. O antra, koks žodis slypi po visais šiais žodžiais – savanaudiškumas arba egoizmas. Savanaudiška nenorėti jausti tuštumos, savanaudiška atsirinkinėti žmones, savanaudiška savo interesus iškelti aukščiau, savanaudiška pykti(?). Kodėl neigiamos emocijos atskleidžia savanaudiškumą? Todėl kad jos parodo, jog „ego” kažko negavo. Kažko trūkumas, kažko trūksta. Negavo pagyrimo, negavo įvertinimo, negavo iš „Draugo” to, ko tikėjosi gauti – naudos. Nėra naudos – nėra kalbos. Todėl klausimą reikėtų „statyti” – ką reiškia sąvoka ‘nauda’ ir kiek plačiai ji gali apimti; ar ‘laimė’ yra naudinga? Kiek naudos galima gauti iš „pilnatvės” (tuštumos priešingybė). Kam naudinga nusišypsoti? :)