Neigiamas požiūris į psichikos ligas gali turėti liūdnas pasekmes


Iliustracija: geralt / pixabay.com

Turbūt niekam ne paslaptis, kad Lietuva pagal savižudybių skaičių pasaulyje yra viena pirmųjų. Dažnai savižudybės susijusios su psichine sveikata. Anot PSO Psichikos sveikatos skyriuje dirbančio daktaro Matthijs Muijeno, geriausiai su savižudybėmis tvarkosi tos šalys, kuriose yra išvystytos ir prieinamos psichikos sveikatos paslaugos. Žinoma Lietuvoje šių paslaugų kokybę ir prieinamumą gerinti dar reikia ir čia dažniausiai sustojame ties valdžios kaltinimu dėl neskiriamų pakankamų lėšų, dėmesio ir pan. Taip, tiesa, kad reikėtų pokyčių psichikos sveikatos sistemoje, tačiau problemos dėl psichinių ligų gydymo prasideda dar iki peržengiant įstaigų slenksčius. Dalis žmonių, jaučiančių įvairius, su psichika susijusius simptomus nesikreipia pagalbos.

Yra atlikta įvairių tyrimų, kuriuose kalbama apie priežastis, kodėl žmogus nesiekia gydymo, kuomet jaučiasi psichologiškai blogai. D. L. Vogel, S. R. Wester ir L. M. Larson išskiria socialinę stigmą, gydymo baimę, savo emocijų baimę, lūkesčius, socialines normas. Taigi, galima matyti, kad dalis priežasčių susijusi su problemomis visuomenėje (stigmatizacija, socialinių normų neatitikimas). Šios problemos ryškiai matomos ir Lietuvoje.

Pirmiausiai, požiūris į šias ligas Lietuvoje yra neigiamas ir apipintas mitais. Psichinėmis ligomis sergantieji laikomi pavojingais, depresija dažnai vertinama kaip tinginystė, valios nebuvimas ar paprasčiausias, laikinas liūdesys. Tad sergantis žmogus gali net nesuvokti sergąs dėl esamo požiūrio į psichikos ligas arba suvokdamas nesikreipti dėl baimės sulaukti neigiamo vertinimo iš aplinkinių. Sudėtinga kalbėti ne tik apie sunkesnius, varginančius simptomus, bet ir paprasčiausiai išreikšti emocijas (vyrų jausmų rodymas, verkimas vis dar laikoma silpnumo ir nevyriškumo požymiu). Taigi žmogus užgniaužia emocijas, ignoruoja simptomus ir nesikreipia į specialistus.

Antra, yra žinoma, kad besigydančiajam užveriama daugybė durų: priklausomai nuo ligos jis negali dirbti įvairių darbų, tokių kaip policijos pareigūnas, pilotas ir pan. Suprantama, kad atsakomybės reikalaujančiose sferose turi būti saugikliai, tačiau kuomet žmogus siekia kokių nors pareigų, gydymą laiko kliūtimi, tad renkasi nesigydyti. Taip pat jam sunkiau susirasti ir tokį darbą, kuriam teoriškai liga netrukdo, bet jo liga yra kliūtis žinių stokojančiam darbdaviui. Todėl bijodamas prarasti pajamas, žmogus vengia ligos gydymo.

Trečia, jis gali netekti kokių nors paslaugų, pvz.: gyvybės draudimo, nes yra suicido tikimybė. Taip pat būti atstumtas įvairių žmonių, vėl gi dėl jų žinių trūkumo, baimės, nežinojimo kaip bendrauti su psichikos liga sergančiu žmogumi. Kitaip tariant, žmogus gali būti atribotas nuo įprasto gyvenimo, nustumtas į užribį.

Iš viso to išplaukia, kad žmogus, turintis psichinių problemų gali nesikreipti į gydymo įstaigas (kad ir kokia gera kokybė ir prieinamumas būtų), bijodamas aplinkinių požiūrio ir dėl įrašo ligos istorijoje. Kadangi tai gali iškelti kliūtis gyventi pilnavertį gyvenimą. Na, o negydoma psichinė liga gali užsibaigti savižudybe.

Iš tiesų reikėtų suprasti, kad savižudybių skaičių nulemia ne vien valdžios sprendimai, pinigai ar pati liga, o ir žmonės, kurie neįdarbina žmogaus, kuomet jis pajėgus dirbti, atsisako bendrauti, atsižvelgdami vien tik į diagnozę, o ne į patį žmogų, nesuteikia paslaugų, išskiria iš kitų žmonių kaip kitokius, skatina patyčias. Ne vien nuo valdžios, valstybinių įstaigų ar specialistų priklauso mus gąsdinantys skaičiai statistikoje.

Labai daug priklauso nuo kiekvieno iš mūsų. Kol ligos bus kažkas baugaus, mistiško, nenormalaus, nesuprantamo, tol ir valdžia neskirs tam daug dėmesio, tol žmonės bijos gydytis ir galiausiai – savižudybių lentelėje nekrisime žemyn.

Justina Šerėnaitė | El. p.: justina.seren@gmail.com

Share Button

You may also like...

2 komentarai

  1. x parašė:

    O kaip gyventi šeimos nariams kai šeimoje gyvenantis žmogus serga psichikos liga ir to nepripažįsta.Ta liga paveldėta genetiškai,nes jo tėvas sirgo psichinės ligos sunkia forma.Jeigu gyvenu su vyru ir vaikais,o vyras turi savo pasaulį,savus įsitikinimus kurie kartais atrodo keisti,kartais piktybiški ar nenormalūs,bet jis tuo šventai tiki ir kovoja,bet nesuvokia,kad tai labai nepanašu į realybę.Dabar be žmogaus sutikimo gydyti negalima išskyrus tuos atvejus kai kyla pavojus aplinkiniams,ar jo pačio gyvybei,bet kaip elgtis ir ką daryti kai žmogus turintis šeimą nedirba dėl savo įsitikinimų,kad darbas yra išnaudojimas,nestovi darbo biržoje,nes jį tai vargina ir jam atrodo,kad visi žmonės jį seka ir jam priešai,o šeimoje jam atrodo,kad aš jį puolu ir naudoju psichologinį smurtą prieš jį,todėl nuolat keikiasi vaikų akivaizdoje,negali ramiai pabūti nei sekundės.Kas gali tokiu atveju apginti šeimą nuo materialinių nuostolių,nes gyvenant santuokoje turtas yra bendras,o jeigu vyras nestovi darbo biržoje prarandama kompensacija už šildymą,socialinė pašalpa.Juk neįrodysi socialinėm tarnybom,kad vyras dėl savo psichinės ligos nedirba ir nestovi darbo biržoje,todėl negaliu pristatyti pažymų.Norėčiau,kad kas nors pasidalintų patirtimi,kuris susiduria su panašiomis problemomis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.