atleidimas

Klausimas: Situacija tokia, kad reiktų ją turbūt pradėti pasakoti nuo pradžių (3 metai atgal). Buvome labai laiminga pora, aišku būdavo visko, pykčių, romantikos, aistros ir t. t. Tada sužinojome, kad laukiam pagausėjimo. Iškart susipažinau su galimais pokyčiais emocinėje srityje ir tam buvau pilnai pasiruošęs, todėl, kai kildavo konfliktas, per daug nesistengdamas su tuo susitvarkydavau.

Gimė sūnus ir tada prasidėjo visos rimčiausios problemos, kurios kaupėsi pora metų. Žinojau, kad reikia stengtis dėl santykių, tad kartais spjaudavau į savo norus ir stengdavausi viską daryt dėl šeimos, nors konfliktų būdavo be proto daug.

Praeitais metais ji nusprendė viską baigti, paprašė manęs išsikraustyti. Aš žinojau, kad mūsų santykiai link to ir ėjo, nes ji visiškai pamiršo mane po vaiko gimimo, o aš, praėjus pora metų, pasidaviau ir nebesistengiau dėl jos, buvau susikoncentravęs ties sūnumi ir darbu.

Pagalvojau, kad tai gal ir išeis į naudą abiem. Padarysim išvadas, suprasim ar vis dar reikia vienam kito. Paaiškėjo, kad situacija buvo visai kita – ji mane paliko, nes susirado kitą vyrą. Visas šitas išsiskyrimas truko beveik pusę metų ir kai jai nesigavo nieko su nauju vyru, paprašė sugrįžti. Dėl sūnaus augimo pilnaverčiu žmogumi. Sutikau praktiškai negalvojęs.

Problema yra tame, kad dabar vos tik ištinka problema iškart pradedu galvoti, kad nereikėjo grįžti, noriu kraustytis ir t. t. Klausimas būtų toks – kaip atleisti išdavystę, kai pats laikiausi šeimos ir nenuėjau “į kairę”, nors konfliktų būdavo apstu? Patarimas, kad reikia ieškoti vien pozityvų nepadės, nes jau stengiuosi tai daryti. Vis blogos mintys sugrįžta.

Ačiū už patarimus.
Vidas (vardas pakeistas)

Komentuoja psichologas Dominykas Šimkus:

Sveiki, Vidai. Iš Jūsų laiško galiu įsivaizduoti, jog patiriate labai daug streso būdamas tokiuose įtemptuose santykiuose jau ilgą laiką. Prieš atsakant į Jūsų klausimą dėl atleidimo, norėčiau atkreipti dėmesį į kelis dalykus, kurie man užkliuvo skaitant Jūsų pasidalinimą.

Visų pirmą, norėčiau atkreipti dėmesį, jog besikaupiančių problemų ignoravimas, atsisakymas jas spręsti retai kada būna išeitis iš bet kokios situacijos. Jūsų atveju kalbame apie labai ilgai brandintus stiprius jausmus, kurie pamažu griovė tiek Jūsų santykį su drauge, tiek Jūsų paties savijautą. Kuo problema yra „šviežesnė“, tuo joje yra mažiau užsilikusių emocijų ir išgyvenimų iš praeitų barnių. Kitaip tariant, naujas konfliktas šiaip harmoninguose santykiuose paprastai būna gana konkretus ir aiškus. Kuo ilgiau delsiame apie iškilusius sunkumus kalbėtis, tuo jie neša savyje didesnį bagažą. Galų gale ilgai brandinti konfliktai stokoja konkretumo ir pasižymi nevaldomais jausmų proveržiais, kurie daugiau skirti skaudinti ir paneigti kitą pusę, nei kažką išspręsti. Šioje vietoje galima paminėti tik, deja, dažnai kylančius barnius dėl buitinių smulkmenų už kurių slypi penkių metų senumo nuoskaudos. Jūs minite, jog tikėjotės savo draugės emocinių pokyčių, susijusių su nėštumu. Tikriausiai turite omenyje galimą pogimdyvinę depresiją arba gan stiprius emocijų pokyčius dėl hormonų disharmonijos. Nors tai galimi variantai, pasirinkti neigti savo jausmus ir nuomonę iškilus konfliktams – vargu ar teisingas variantas. Tikriausiai patylėti kai sriuboj per mažai druskos ar indai neišplauti ir yra protinga, tačiau susidūrus su ignoravimu ir nekreipimu dėmesio į Jus, vertėtų suklusti.

Taip pat užkliuvo Jūsų pasakymas apie stengimąsi dėl santykių atsisakant bet kokių savo norų. Sunku suprasti kur tuomet apskritai lieka judviejų ryšys. Santykis kuriamas dviejų žmonių. Jį galima įsivaizduoti kaip meno kūrinį, kurį tapote abu. Kaip jis gali išeiti harmoningas jei vienas save paaukoja ir neįdeda į tą darbą savęs? Sakote, jog susikoncentravote tik į šeimos gerovę, tačiau juk į ją įeinate ir Jūs pats, ir Jūsų draugė, ne tik atžala.

Pats atleidimas toliau plėtojant santykius yra svarbus ir tuo pačiu labai sunkus. Susikaupusios, neperdirbtos emocijos kūną nuolatos stato į streso būklę. Jei Jūs neatleidžiat savo merginai ir su ja gyvenat, matyt, tie jausmai iškyla kas kart su ja bendraujat ar įsiveliant į konfliktą. Kūnas reikalauja kažkokio sprendimo – arba išspręsti tą jausmų raizgalynę, arba pasišalinti iš aplinkos, kuri vis tuos jausmus kursto. Ir prisimenant nuo ko visa tai prasidėjo, panašu, jog nuoskaudų yra labai daug, jos pasidariusios neaiškios ir kaltųjų pusėje stovi tiek Jūsų draugė, tiek Jūs pats. Šioje vietoje tikriausiai svarbiausia ne nuteisti Jūsų draugę moraliniu požiūriu dėl neištikimybės, o savęs paklausti ar esate pasiruošęs su tuo susitaikyti ir bandyti atkurti santykius. Savo indėlio į tai, kas įvyko tarp judviejų suvokimas, gali atverti kelią į galimybę išgirsti kas slėgė Jūsų draugę, bei į savo paties susikaupusių jausmų išsakymą nesukeliant jos gynybiško atsitraukimo. Šioje vietoje nenoriu pasakyti, jog turite atsižadėti savo teisėtų priešiškų jausmų dėl įskaudinimo. Ką noriu pabrėžti yra tai, jog įvardinęs savo klaidas, bent jau ir mažiausias, atveriate kelią į tam tikrą dialogą, kuriame ne tik kaltinate, bet bandote tam tikrus dalykus išsiaiškinti ir išsakyti savo jausmus, kas ir yra svarbiausia. Ar sugebėsite atleisti, labai priklausys ir nuo to kaip išsakysite savo jausmus draugei ir kaip ji juos priims. Visų pirmiausia, ar jausite išgirstas, ar jausite jos norą kažką keisti ir t.t.

Tikriausiai nėra vieno atsakymo į tai, su kokia nuoskauda žmogus gali susigyventi. Tai per daug asmeniška. Bet bent jau pirmi žingsniai link atleidimo – atviras, neteisiantis savo skausmo parodymas artimajam. Sulaukus atsako arba kažkas viduje sujudės ir pasikeis, arba ne. Bet kokiu atveju, atvirumas gimdo atvirumą, supratimas – supratimą ir visą, ką galime padaryti – tai savo geriausiu noru pakviesti kitą žmogų padaryti tą patį.

Stiprybės ir sėkmės!
Psichologas Dominykas Šimkus | Psichologo konsultacijos

Share Button
Padėkoti SMS žinute! | KNYGŲ parduotuvė
DĖMESIO! Portalas neatstovauja tekstų autorių nuomonei, o tiesiog suteikia galimybę jiems pasisakyti. Visus klausimus, simpatijas ar priekaištus geriausia išreikšti po straipsniais nurodytais kontaktais, o jei tokių nėra - argumentuotame komentare. DĖKOJAME už supratingumą!